Sąmonės vertimas pasąmone

 

Élisabeth Roudinesco. Sigmundas Freudas savo laikais ir mūsų dienomis.

Iš prancūzų k. vertė Rūta Zapolskienė.

V.: Charibdė, 2016. 527 p.

 

Įdomi monografija apie Freudą: nuoseklus istorikės žvilgsnis, išsami laikotarpio panorama. Popkultūroje visi „žino“, kas tai yra, bet kai prireikia ko nors specialesnio – nežino nieko. Neretai tenka išgirsti: „Netaikykite man tų savo Freudo idėjų“, nors labai abejotina, ar kalbantysis nepainioja Freudo idėjų su Freudo įvaizdžio industrija (visur falus reginčiu barzdočiumi, kuris pats rūkė cigarus). Vienas svarbiausių knygos akcentų – sąmonę Freudui atrodė būtina „išversti“ į pasąmonę, kurios vingiai, paradoksalu, daug patikimesni. Abejotinas filologinis vertimas – draugams feisbuke cituodama patikusias vietas turėjau paredaguoti. „Ligoninėje gydytojai savo pacientų atžvilgiu demonstravo nerūpestingumą, gal net aroganciją. Taip ėmė klestėti „terapinis nihilizmas“, ypač būdingas XIX amžiaus antrosios pusės Vienos dvasiai“ (p. 50). Kad ir šiandien klesti, tarsi niekas nebūtų pasikeitę.

 

Donald Kalsched. Vidinis traumos pasaulis: archetipinė žmogaus dvasios gynyba.

Iš anglų k. vertė Viktorija Uzėlaitė. V.: Vaga, 2016. 359 p.

 

Gluminantis veikalas, jeigu susitapatini su jame aprašomu Daimonion reiškiniu – šiurpių galių turinčiu vidiniu priešininku, kuris verčia kartoti pirminės traumos metu išmoktas savigynos schemas (be abejo, ydingas ir neurotiškas, neleidžiančias laisvai kvėpuoti, gyventi, džiaugtis). „Tačiau jei kūrybinga moteris kenčia nuo ikiedipinių psichikos varžtų, piktadarys demonas ją užvaldo ir kūrybinę ekstazę paverčia savižudiška karštine arba vienatvės ir mirties šalčiu. Tada matome gausybę mirties vaizdinių. Kita vertus, idealizuotas tėvas (mūza) yra atkuriamas per maniakinius arba narcistinius gynybos būdus. Užburtas ratas sukasi toliau. Jei ikiedipiniai varžtai nebus atlaisvinti, iš jo ištrūkti bus galima tik per neviltį, ligą, mirtį arba savižudybę“ (p. 228). Kas gali apsidžiaugti tą perskaitęs? Kalschedas visgi palieka šiek tiek vilties – pasitelkdamas pasaką apie Sultenę, dėsto būdus, kaip pakeisti saviglobos mechanizmą.

 

Aušra Kurienė. Kaip užauginti žmogų: mintys iš vaikų psichologo smėlio dėžės.

Sudarytoja Jurgita Kotryna Ogulevičiūtė. V.: Alma littera, 2016. 222 p.

 

Kažko labai naujo perskaičiusi nesužinojau – matyt, orientuotasi į žalesnę auditoriją, rašyta, negražiai tariant, durniems. Gaila, o po Roudinesco ir Kalschedo monografijų turėjau iliuzijų dėl panašaus svorio lietuviškas monografijos. Knyga grynai praktinė, primenanti kadaise jauniems tėvams gausiai leistas knygas, tik be ūkinių patarimų ir su aktualijomis – ką daryti tėvams emigrantams, kaip tvarkytis su technologijų iššūkiais ir pan. Šiek tiek guodžia, kad legalizuoja neidealią motinystę / tėvystę.

 

Franz Kafka. Dienoraščiai. 1910–1923.

Iš vokiečių k. vertė Teodoras Četrauskas. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011. 494 p.

 

Labiausiai pritrenkė ankstyva Kafkos holokausto vizija: „Mes iškasėme smėlyje duobę, kurioje labai gerai jautėmės. Naktį viduje susisukdavome į kamuolį, tėvas uždengdavo duobę medžių kamienais ir užmesdavo ant jų šakų, taip mus apsaugodavo nuo audrų ir žvėrių. „Tėve“, baikščiai šaukdavome mes, kai po rąstais pasidarydavo visai tamsu, o tėvas vis dar nesirodydavo. Bet paskui pamatydavome pro plyšį jo kojas, jis prasmukdavo į vidų, apčiupinėdavo kiekvieną, nes mes nusiramindavome pajutę jo ranką, ir tada visi kartu užmigdavome. Su tėvais mūsų buvo dar penki berniukai ir trys mergaitės, ir duobėje mums neužteko vietos, bet mes būtume bijoję, jei naktimis nebūtume buvę taip arti vienas kito“ (1914.I.4, p. 240). Kokia dirgli intuicija. Dvasinio Kafkos gyvenimo intensyvumas kelia šiokių tokių įtarimų – gal vis dėlto tai elementari sociopatija? Dar netikėčiau, kai Kafka „atkoučina“, paneigdamas visas sėkmės žmogaus galimybes suderinti talentą su pasitikėjimu savimi: „Mat kai tiktai užsiropščiu ant paties mažiausio laiptelio, atsiduriu kokioje nors, kad ir įtartiniausioje saugioje vietoje, atsigulu ir laukiu, kol negatyvumas ne užsiropštų iš paskos, o nutrauktų mane nuo to laiptelio. Todėl jis yra tarsi gyvybinis instinktas, kuris nepakenčia manyje nė menkiausio ilgesnio nusiraminimo ir, pavyzdžiui, sulaužo vedybinę lovą, dar net nespėjus jos pastatyti“ (1922.I.31, p. 395).

 

Samuel Bak. Nutapyta žodžiais: Vilniaus prisiminimai.

Iš lenkų k. vertė Irena Aleksaitė. V.: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2009. 424 p.

 

Knygoje publikuojami Samuelio Bako piešiniai iš „Pinko“ – gete turėto bloknoto, į kurį dešimtmetis berniukas piešdavo, – puiki idėja holokausto atminimo įprasminimo skulptūrai, tereikėtų materializuoti. Pasakojimas apie gyvenimą iki holokausto bei Vilniaus getą ir šiurpus, ir labai įdomus. Vietoj pompastiško žydų metų minėjimo daug paprasčiau tiesiog imti ir skaityti, nes po to jau neįmanomas joks antisemitizmas. Knyga man asmeniškai brangi ir dėl to, kad joje atradau žinomos žydų lopšinės autorių: „Sapnas apie tai, kad negaliu išskristi, ištrūkti, priminė man seną žydų poeto Iciko Mangerio eilėraštį. Jis pasakoja apie paukštuką, kuris jau pasirengęs mokytis skraidyti, bet skundžiasi negalįs išskleisti sparnų. To padaryti jam neleidžia megztinis, kurį numezgė mylinti motina, kad jos vaikelis nesušaltų“ (p. 88). Beje, autorius lapkričio 20 d. Valstybiniame Vilniaus Gaono muziejaus Tolerancijos centre susitinka su vilniečiais.

 

Anna Halberstadt. Vilniaus dienoraštis. Eilėraščiai.

Iš anglų k. vertė Marius Burokas. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. 191 p.

 

Turiu ir originalą (Amerikoje išleistą „Vilnius Diary“), bet labiau mėgstu skaityti vertimus į gimtąją kalbą: tada viskas aiškiau. Annos Halberstadt poezija proziška, kartais net publicistiška, bet autentiška – apie tikras patirtis. Liūdna, nes nemažai holokausto atšvaitų, taip pat skausmingas moksleivės žydės tapatybės takumas sovietiniame Vilniuje, kuris niekada nieko nepriima išskėstomis rankomis. Neatsitiktinai autorės specialybė – psichoterapija; Virginija Cibarauske, ar tik nebus čia tikslus išpažintinės poezijos žanro atitikmuo?

 

Kęstutis Navakas. Gero gyvenimo kronikos. Esė.

V.: Tyto alba, 2017. 294 p.

 

Kęstučio Navako esė rastauskiška (gerąja prasme – kaip tirštos, šmaikščios, lakoniškos eseistikos kondensacija). Išsaugotas įmantraus dendžio stilistikos lygis, tik ar tikrai reikėjo to komercinio prierašo +10 tekstų? Pirmasis leidimas man vis dėlto malonesnis, nes maketas išlaiko „stulpelio“ iliuziją – o juk ir tekstai buvo rašyti kaip „stulpeliai“. Naujų radau tik 8, ne 10, bet gal kažką prasapnavau.

 

Undinė Radzevičiūtė. Kraujas mėlynas. Romanas.

V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. 358 p.

 

Kiek man žinoma, vienas romano skaitytojas taip susijaudino dėl autorės keliamos versijos, esą Livonijos ordinas nedalyvavo Žalgirio mūšyje, kad tuoj pat patikrino visus jam žinomus rašytinius šaltinius (žmogus visgi senoviškas), bet tokio fakto nerado. O faktas minimas, pvz., Krašto apsaugos ministerijos tinklalapyje. Be to, skaitytojui kilo mintis aplankyti tas pilis, kurios minimos knygoje. Ką gi, LLTI kūrybiškiausių knygų dvyliktuko laureatė jau kaip ir aiški. Geras romanas, bet negirdėjau nė vienos diskusijos, kurioje apie jį ką nors pasakytų istorikai. Turbūt tebesisvaigina Mikos Waltari produkcija.

 

Gabija Grušaitė. Stasys Šaltoka: vieneri metai. Romanas.

V.: Lapas, 2017. 272 p.

 

Koks nykus, nuobodus ir slegiantis yra laikinas pirmojo pasaulio atstovų rezidavimas trečiajame pasaulyje. Jie labai jautrūs teorinėms rasizmo problemoms, vištų išnaudojimui ir klimato atšilimui, bet su malonumu sviestų skardinę į „snarglėtus vaikus“ arba „seną raganą“ (kiek daug bus susitapatinusiųjų!). Autorė tą supranta ir vaiposi.

Kaip ir ankstesnįjį romaną, iš pradžių skaičiau susidomėjusi, pagauta pasakojimo, bet kai prasidėjo tie visi lavonai, žmogžudystės ir panašūs reikalai, susidomėjimas nuslūgo. Kalba neatsitiktinai panaši į vertimą. Šlykšti lietuvių-anglų puskalbė, kuri taip erzina feisbuke, čia, mano nuostabai, atrodo gana organiškai. Trys alkoholikai (bent du iš jų – nelabai susivokę gėjai), gyvenantys pagal vadinamųjų „sėkmingų“ žmonių reikalavimus, bastosi šen bei ten, stumdami laiką ir ieškodami neva prasmės. „Ryto allegro“ laidoje autorė daugmaž paaiškina – karta, kuriai ji pati priklauso ir apie kurią rašo, turi daug ambicijos (nors, man atrodo, tai viso labo manieringumas, kas irgi nėra itin baisu). Kaip ir visi hipsteriai, jaučia pareigą išreikšti panieką filologijai. Teigia savo romane besiremianti neva antropologinėmis teorijomis, bet tos teorijos tokios simple, kad mane, šlykščią filologę, tai tik juokina. Anyway, turi ranką.

 

Tomas Manas. Užburtas kalnas. Romanas.

Iš vokiečių k. vertė Vytautas Petrauskas. V.: Vaga, 1978. 1 t., 390 p.; 2 t., 438 p.

 

Abu iki mano gimimo išleistus tomus, dvelkiančius nežinia kokiais laikais, pirkau užpernykštėje knygų mugėje (lyg po eurą ar pan., nurašyti iš bibliotekos, bet užlaikyti gražiai, gal net ir neskaityti). Neseniai išgirdau, kad „Odilė“ jau ir perleidžia, o skaityti vis neprisiruošiau, nors ir labai sujaudino Finno Skårderudo prisipažinimas, kad skaitė šią knygą Honkonge. Kai pagaliau pradėjau, suvokiau, kad asociaciją su garsiosios sanatorijos pavadinimu kasdien matau ant namų šaukštų, peilių ir šakučių (tokia jau firma – „Berghoff“). Antrosios dalies pabaigoje – Ramintos Gamziukaitės paaiškinamasis straipsnis, kuriame minima, kad pats autorius studentams rekomendavo skaityti šį intelektualinį romaną du kartus – tai liečia tik tuos, kurie nepadėjo knygos į šalį, skaitydami ją pirmą kartą. Ką gi, bandysiu vėliau, jei dar gyvensiu. „Ne, mirtis nėra nei pabaisa, nei paslaptis, tai aiškus, protingas, fiziologiškai būtinas ir sveikintinas reiškinys, ir, samprotaudami apie ją ilgiau, negu reikia, tik apvagiame gyvenimą“ (p. 130). Koks mielas patarimas lietuvių poetams.

 

Poetinis Druskininkų ruduo 2017 / Druskininkai Poetic Fall 2017.

Sudarė Vytas Dekšnys ir Vytautas Stankus. V.: Vaga, 2017. 263 p.

 

Stiprus almanachas, bet tą tikriausiai galima pasakyti apie kiekvienų metų PDR leidinį (ir dar klausimas, ar tai pasakytina apie „Poezijos pavasario“ almanachus). Skaitant į akis krito tai, kad Rytų Europos poetai pabrėžtinai daug rašo apie sueitis – matyt, tik tokia kraštutine kalba įmanoma kalbėti apie ten gyvuojančias ekstremalias gyvenimo ir kūrybos sąlygas. Tačiau ir parinkti lietuvių autoriai niekada nebūna atsitiktiniai – įdomūs, netikėti, seniau girdėti ir nauji. Vis dėlto gan retas dalykas, kad viename leidinyje būtų tokia svaiginanti regiono (ir netgi šiek tiek egzotikos) šiuolaikinės poezijos vertimų koncentracija.

 

Viktorija Daujotytė. Granas: įtrūkstanti tikrovė.

V.: Odilė, 2017. 320 p.

 

Romualdas Granauskas man yra vienas svetimiausių, tolimiausių lietuvių prozininkų. Bet tai nepaneigia žinojimo, kad jis geras rašytojas. Ir net ne visada laikiau jį svetimu ir tolimu. Turbūt įdomiausi knygoje – telefoninių pokalbių su autore fragmentai, fiksuoti tikriausiai dienoraštyje. Negailestingai tiksliai išryškinantys R. G. kaip žmogaus (ne rašytojo) psichologinį portretą. Nelengva suvokti, kaip profesorė, atlaikiusi tokius dialogus (nors gal labiau monologus), vis dar sugeba kalbėti apie prozos klasiką tokiais kilniais ir gražiais žodžiais, stojiškai atskirti kūrinį nuo jo autoriaus. Žmogiškajame R. G. portrete klasikas tampa itin mažas, daug mažesnis už savo kūrybą. Tačiau tai yra ir didelis monografijos laimėjimas – skaitytojui suteikiama galimybė pažvelgti į rašytoją ir kritišku rakursu (įprastai monografijose to itin trūksta). Kai kurie epizodai itin kinematografiški: „Jonas gyveno, kur ir Masionis. O priešais, prie „Ąžuolo“ parduotuvės, Onė nuomojosi kambarį. Gėrę su Jonu per naktį ir pylę šaškėmis (Jonas buvo labai geras žaidėjas), paryčiu žmona išvariusi, prirūkyta, o vaikai jau kelsis… Su buteliu nuėję pas Onę, su naktinukais, bet įsileidusi, mažas kambariukas, pasieniais knygos, vidury „raskladuškė“, prie lango mažas stalelis. Davusi duonos užkandai, o pati atsigulusi. Dar kiek išgėrę ir sumigę prie to stalelio, ant rankų galvas pasidėję. Onė atsikėlusi, į darbą jai, o mūsų nei prikelti, nei palikti svetimame bute… Atsisėdusi ant tos lovelės ir pradėjusi deklamuoti Bloką: „Dievuška piela v cerkovnom chore…“ Kaipmat išsibudinom, užteko išgirsti Bloką…“ (p. 306)