MARGARET ATWOOD

Pakilt

 

Viena garsiausių Kanados rašytojų Margaret Atwood (g. 1939) lietuvių skaitytojams labiau žinoma kaip prozos meistrė, kelių dešimčių romanų ir apsakymų rinkinių autorė. Tačiau produktyvioji kanadietė, jau pelniusi daugybę garbingiausių pasaulio literatūrinių apdovanojimų ir per dvi dešimtis universitetų garbės daktaro titulų, literatūrinę karjerą prieš gerą pusę amžiaus pradėjo ir dėmesį į save atkreipė eilėraščiais. Iš viso Atwood yra išleidusi 16 poezijos rinkinių; čia spausdinamas eilėraštis This Is a Photograph of Me pirmąkart paskelbtas knygoje Speeches for Doctor Frankenstein (1966), Flowers ir Up – knygoje Morning in the Burned House (1995).

 

 

Tai mano nuotrauka

 

Daryta visai neseniai.

Iš pirmo žvilgsnio vaizdas

atrodo

pablukęs: neryškios linijos ir pilki taškeliai

susilieję su popierium;

 

paskui, įsižiūrėjęs

atidžiau, kairiajame kampe

išvysti tarytumei medžio

(balzaminio kėnio ar eglės)

šaką, o dešinėje turbūt

ant nestataus kalno

šlaito suręstą namuką.

 

Fone matyti ežeras,

o už jo – kažin kokios kalvelės.

 

(Paveiksluota tą dieną,

kai aš nuskendau.

 

Aš esu ežere, vidury

nuotraukos, po paviršium.

 

Sunku nurodyti tikslią

vietą ar pasakyti,

kokio aš dydžio:

 

vanduo, atspindėdamas šviesą,

iškreipia vaizdą,

 

bet jeigu žiūrėsi ilgai,

galiausiai

pamatysi mane.)

 

Martin Munkàcsi. Paplūdimys prieš audrą. 1930

Martin Munkàcsi. Paplūdimys prieš audrą. 1930

 

 

Gėlės

 

Dabar esu gėlininkė.

Atnešu šviežių gėlių,

išmetu senąsias, į kriauklę išpilu

pažaliavusį, nevalytais dantim dvokiantį

vandenį, nukarpau kotų galiukus

medicininėm žirklėm, pasiskolintom

iš seselių budėjimo punkto,

merkiu į stiklainį,

atsineštą iš namų, nes vazų čia nėra,

šiame ligonių viešbutyje,

ir dedu ant stalelio šalia tėvo,

kur jis jų nemato,

nes neatmerkia akių.

 

Jis guli paslikas po balta drobule.

Sako esąs laive,

ir tai akivaizdu:

funkcionalios baltos sienos, minimalūs langai,

varpeliai, guminiai nepažįstamų žmonių žingsniai,

iš visų pusių supantis

kondicionieriaus, arba vandenyno, šnaresys,

taigi, jis plaukia laivu;

jis mus palieka, palieka viską,

neskaitant oro, įtraukiamo

ir išpučiamo mąžtančio jo kūno;

kas minutę jis tolsta lėtai

nuo mūsų ir mūsų mojančių,

ne mojuojančių rankų.

 

Įžengia moterų – dvejetas žydrarūbių;

tavo gerumas šioje vietoj beprasmis,

jei neturi tokių rankų kaip jųdviejų –

stambių ir miklių, rankų

apkūnių, raumeningų angelų, –

tų, pučiančių trimitus ir mosuojančių kalavijais.

Skauda, bet kuo mažiausiai.

Skausmas yra jųdviejų patyrimas. Likusieji –

tik bejėgiai mėgėjai.

 

Kančių nenumalšinsi nei pasidalinsi –

yra už tai labiau nepakeliamų dalykų, tačiau nedaug.

Po kurio laiko imi neapsikęst:

nejau daugiau nieko negalim, kaip tik gailėti?

 

Sėdžiu ir žiūriu į gėles

marinuotų daržovių stiklainyje. Jis miega, o gal ir ne.

Panašus į vėžlį, galvoju.

Arba: atrodo sutriuškintas.

Bet kažkur tenai, tolimajam skausmo tunelio

gale, pamiršus jo kapanojimąsi,

yra tas pats tėvas, kurį pažinojau,

tas, nešęs per tarpupio pervalką

žalią kanoją su besidriekiančia virve,

mane pačią su meškerėm, slysčiojančią

nuo šlapių jo pečių ir daužančią muses.

Tada tenai keliavom paskutinį kartą.

 

Paskutinis kartas bus ir šičia –

tas gėlių nešimas į šitą baltą kambarį.

Anksčiau ar vėliau aš irgi

turėsiu visko atsisakyti,

net graudulio, kurį sukelia šitos gėlės,

net pykčio,

net prisiminimo, kaip nešiau jas

iš sodo, kurio tuo metu jau nebeturėsiu,

ir dėjau šalia mirštančio tėvo,

vildamasi dar galinti jį išgelbėti.

 

 

 

Pakilt

 

Pabundi sklidina baimės.

Rodytųs, nepagrįstos.

Ryto šviesa sunkiasi pro langą,

paukščių čiulbesys,

nevalioji išlipti iš lovos.

 

Raukšlėtos paklodės lyg džiunglių

lajos karo palei lovos kraštą,

tamsraudoniai šlepečių nasrai

žiojasi tavo pėdų,

dar nematyti pusryčiai (dalis jų

šaldytuve, kurį bauginiesi

atverti), jų nedrįsi ragauti.

 

Kas stabdo tave? Ateitis. Ateities laikas,

begalinis kaip visata.

Lengvai pasimestum.

Ne. Ne taip paprasta. Praeitis, jos tirštis

ir nugrimzdę įvykiai slogina tave,

lyg jūros vandens, lyg želatinos

pripildo plaučius, o ne oro.

 

Mesk visa tai iš galvos, kelkimės.

Pakrutink ranką.

Pasukinėk galvą.

Įsivaizduok, kad namas liepsnoja,

turi bėgt, arba sudegsi.

Ne, tai beviltiška.

Niekados dar nesuveikė.

 

Iš kur sklinda šis aidas,

šitas neaprėpiamas Ne, supantis iš visų pusių,

tylus it geltonų užuolaidų

klostės, nebylus it margaspalvis

 

meksikietiškas dubuo su sudžiūvusių

gėlių kroviniu?

(Rinkaisi saulės spalvas,

ne sausą šešėlio bešališkumą.

Dievas mato, bandei.)

 

O dabar – ar patikėsi:

tu guli mirties patale.

Tau beliko viena valanda.

Kam – kam gi? – per šitiek metų

būtinai turėjai atleisti?

 

 

Iš: The Norton Anthology of Poetry. New York:

W. W. Norton & Company, 2005

Vertė Andrius Patiomkinas

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.