Objektyvumas

Kadangi Vilniuje per pastaruosius du mėnesius plačiai nuskambėjo bent dvidešimties žmonių dingimo be žinios istorijos, visi išgyvena šiokią tokią įtampą. Mano paties žiniomis, šios istorijos vienaip ar kitaip susijusios su vadinamojo „romų taboro“ teritorija ir galbūt dėl šios priežasties policija vengia platesnių ir išsamesnių komentarų. Galbūt pareigūnai jaučia spaudimą nekurstyti socialinės įtampos, o galbūt nėra visiškai tikri, ar iš tiesų su dingimais susiję būtent romų tautybės atstovai. Juk piktadarystės neturi nei tautybės, nei rasės, nei konkrečios gyvenamosios vietos, ar ne? Tarp dingusiųjų dominuoja jaunos merginos, kaip to, atrodo, ir reikalautų tam tikrais būdais ištreniruota įbauginto miestiečio fantazija. Dingę asmenys tarsi neturi jokio bendro vardiklio: dingsta vargšai ir vargšelės, turtingi ir įtakingos. Kadangi nesu tyrėjas, gali kilti klausimas, iš kur tiek daug žinau. Tiesą sakant, nebūtinai aš žinau daug. Pastaruoju metu įvairiais informacinės sklaidos kanalais esame tiesiog užversti tiek tikromis, tiek galbūt ir visiškai išgalvotomis naujienomis apie dingusiuosius. Na, trumpai tariant, dabar jau sunku pasakyti. Kaip minėjau, policija keistai tyli, apsiriboja labai paviršutiniškais ir nedaug ką pasakančiais teiginiais. Galbūt kiek keista, kad niekas nebando visuomenės „raminti“. Sklando įvairiausi gandai. Turiu galvoje gandus, kuriuos vieni kitiems skleidžia kaimynai, draugai, bendradarbiai, pažįstami ir giminės. Taip pat turiu galvoje ir tuos gandus, kuriuos galbūt visiškai sąmoningai arba ne taip jau ir sąmoningai skleidžia ne itin baltos spalvos puslapius pildanti žiniasklaida.

Viena visiškai aišku – padėtis neeilinė. Kelis kartus pareigūnai buvo įsiveržę į LRT studiją prieš filmuojant kai kurias aktualijų laidas. Neuniformuoti pareigūnai tiesiai iš studijos išsivežė kelis ten kalbėti turėjusius asmenis, šios laidos taip ir nepasirodė eteryje. Žinau tai, nes man pasakojo vienas geras draugas, kurį tiesiog šokiravo, kad jo akivaizdoje buvo sulaikomi žmonės. O dar tie tylūs ir sutrikę pareigūnai… Jie akivaizdžiai buvo gavę įsakymą tiesiog neleisti kažkam prabilti viešai ir tuos potencialius šnekėtojus išsivežti bala žino kur. Tiesa, jei jau toks buvo teisėsaugos institucijų tikslas, tai kodėl tiems žmonėms iš viso buvo leista pasiekti televizijos studiją? Juk juos buvo galima tyliai sulaikyti namie, pakeliui į parduotuvę ar darbe. Tai kelia dar daugiau klausimų. Galbūt sulaikytieji buvo taip „įsislaptinę“, kad vienintelė galimybė juos iš tiesų prigriebti ir buvo ta nelemta televizijos studija? Galbūt televizija nepakluso numanomam reikalavimui neskleisti gandų ir sąmokslo teorijų? Tai labai, labai slidu.

Iš to paties televizijoje dirbančio pažįstamo sužinojau, kad nuo šiol žadama riboti tiek nacionalinio transliuotojo, tiek visų Lietuvoje veikiančių komercinių televizijos kanalų turinį. Suprantu, kad nemaža dalimi vėl remiuosi paskalomis, bet patikėkite manimi – dabar kitaip paprasčiausiai nebeįmanoma. Taigi, nacionalinio transliuotojo koridoriuose sklando šis gandas apie būsimus turinio ribojimus – juos žadama taikyti vykstančio tyrimo labui. Kaip ten yra iš tikrųjų, negaliu pasakyti.

Kokia košė verda socialiniuose tinkluose, net nesiimsiu pasakoti. Kiekvienas turi savo sąmokslo teoriją. Aišku, yra keletas dominuojančių sąmokslo teorijų, kurias skleidžia vadinamieji nuomonių lyderiai. Gal kiek keistoka, kad iš socialinių tinklų dingo kelių minėtųjų paskyros. Tiesiog ėmė ir vieną dieną pradingo. Lietuvos policijos paskyros socialiniuose tinkluose, matyt, sulaukia tiek sunerimusių piliečių užklausų, kad neatsako niekam. Kita vertus, juos galbūt visiškai galima suprasti. Turiu galvoje, žiūrėkit: kas čia iš tiesų vyksta, tikriausiai žino ne visi teisėsaugos pareigūnai. Patys žemiausi šių institucijų pareigūnai, ko gero, tik vykdo įsakymus, o ką nors tikro žino tik tyrimą koordinuojančios viršūnės. Tie, kurie administruoja socialinių tinklų paskyras, tikrai nėra tie patys žmonės, kurie iš tiesų žino ką nors tikro.

Toliau – keisti radiniai. Ką turiu galvoje, kai sakau, kad radiniai yra keisti? Šiaipgi pasitaikydavo, kad randama kokių pavojingų arba apie nusikaltimus bylojančių keistenybių. Turiu galvoje ginklus, sprogmenis, lavonus, jų dalis ir panašiai. Tačiau šiuo metu, kai kalbu, keistumas tarsi pakylėtas į visiškai kitokį, aukštesnį, lygmenį. Vilniaus mieste, tiek labai viešose, tiek atokesnėse vietose, randama asmeninių brangių žmonių daiktų. Visokių išmaniųjų įrenginių, dviračių, piniginių su didelėmis sumomis grynųjų pinigų ir asmens dokumentais, taip pat automobilių… Pavyzdžiui, vieno daugiabučio kieme užvestas automobilis su rakteliu viduje prastovėjo pusę dienos, kol buvo suprasta, kad kažkas čia ne taip. „Oficiali versija“ buvo tokia, kad šio automobilio savininkas kažką pamiršo namie, paprašė kaimyno pasaugoti automobilį, pats grįžo namo ir ten dėl kažkokių priežasčių nualpo. Minėtas gerasis kaimynas, pradėjęs domėtis, kur dingo jam savo automobilio saugumą patikėjęs asmuo, greitai išsiaiškino, kad pastarasis guli be sąmonės savo bute, o tada įvykių verpetas nulėmė, kad niekam tas automobilis taip ir neparūpo. Mat automobilio savininką vienišą senyvo amžiaus asmenį gerasis kaimynas nulydėjo į ligoninės priimamąjį, o visi kiti, susidomėję šiuo įvykiu, nesumojo, kaip su šiuo įvykiu susijęs kiemo pakraštyje paliktas automobilis įjungtu varikliu. Tik daug vėliau paaiškėjo, kas ir kaip, tada automobilio variklis buvo išjungtas, rakteliai atsidūrė saugioje vietoje. Primenu, kad tai buvo „oficiali versija“. Kiek žinau aš pats, nė vienas su šiuo įvykiu susijęs žmogus nieko negirdėjo apie automobilio savininko patirtas ūmias sveikatos problemas, tariamą jo kelionę į priimamąjį ir taip toliau. Tiesiog žmonės rado tą automobilį įjungtu varikliu su rakteliu viduje. Automobilio savininko rasti nepavyko. Kažkas paėmė raktelį, užkišo už valytuvo raštelį su ranka pakeverzotu savo telefono numeriu ir tiek. Savininkas neatsirado iki šiol. Šiaip daugiabučių kiemuose gausu apleistų automobilių, tad keista tik tai, kad šis buvo užvestas.

Jolitos Puleikytės piešinys

Galbūt jums įdomu, kodėl taip išsiplėčiau ties šia istorija su automobiliu. Visų pirma todėl, kad jų panašiomis aplinkybėmis randama vis daugiau. Kai kurie vargani, kai kurie labai prabangūs, kai kurie registruoti Lietuvoje, kiti – pačiose įvairiausiose užsienio šalyse. Nustačius savininkus ir su jais susisiekus, pasigirsta pačių įvairiausių istorijų. Tos istorijos nėra tokios svarbios, kaip svarbus yra faktas, kad vieno prabangaus automobilio savininkė yra tarp dvidešimties dingusių asmenų. Ką įmanoma pasakyti sukaupus didelį kiekį oficialios ar tokia laikomos informacijos bei grynų paskalų, tą jums ir pasakysiu. To prabangaus automobilio savininkė yra viešai gana puikiai žinoma, pasiturinti moteris. Jos automobilis buvo rastas netoli „romų taboro“. Dabar, manau, jau galite šį bei tą savo galvose susidėlioti.

Galbūt pamenate, kad neseniai per visą Lietuvą nuskambėjo istorija apie merginą, kurią šaltakraujiškai nužudė romų tautybės jaunuoliai. Jie ją nužudė norėdami pagrobti jai priklausantį prabangų automobilį. Sekate mano mintį? Dėl nepaaiškinamų žmonių dingimų persigandusi visuomenė, vos tik šalia „romų taboro“ buvo rastas tas prabangus vienos iš dingusiųjų automobilis, pradėjo daryti savas išvadas. Na, o taip atsitiko, matyt, dėl to, kad – tą jums stengiuosi pasakyti visą šį laiką – nieko tikro apie dingusiuosius mes iki šiol nežinome. Taigi, aš pats suprantu, kokia atsitiktinė ir kvaila gali pasirodyti ši sąsaja. Čia jau tarsi „griebiamasi šiaudo“ ir tai gana akivaizdu. Dėl to nemanau, kad tai yra patikimas ar tikras bendras vardiklis. Šiaip jau iš tiesų būtų labai kvaila manyti, kad galingoji Lietuvos policija nesugeba nustatyti kažkokių romų tautybės piktadarių susivienijimo, kuris dėl tokių paprastų motyvų sugeba „pradanginti“ po vieną žmogų per kelias savaites. Juolab, mano žiniomis, tikrai ne visi dingusieji turėjo automobilius ar kito panašaus vertingo turto, kurį būtų galima greitai realizuoti kažkokiais piktais tikslais ar kėslais. Sakiau, kad dalis dingusiųjų yra visiški skurdžiai.

Bijau jus nuvesti vien savo paties nuojautų ir iš jų susidaryto bendresnio vaizdinio padiktuotu keliu. Be abejo, tie keisti radiniai, apie kuriuos čia tiek kalbėjau, gali ir neturėti tokios didelės reikšmės, kokią sau leidau jiems priskirti. Kai gerai pagalvoji, tai galbūt ir pats pasidaviau įsiaudrinusiai fantazijai ir prikūriau pačių netikėčiausių versijų. Kalbant visiškai atvirai, tų brangių daiktų galbūt buvo randama ir anksčiau, tiesiog už šio fakto buvo „užsikabinta“ per pastarąją savaitę. Be abejo, tai buvo susiję ir su radiniu netoli „romų taboro“. Užtektų policijai pakomentuoti šią situaciją… tačiau juk policija gandų nekomentuoja, ar ne? Galbūt tai yra gerai, tačiau visuomenė paliekama nepavydėtinoje padėtyje, o gandų su kiekviena diena vis daugėja ir daugėja.

Tiesą sakant, nežinau, ar jūs kada nors esate domėjęsi, kiek žmonių Lietuvoje dingsta be žinios per vienus kalendorinius metus. Link kur vedu? Matote, esama dar vieno požiūrio į dingimus Vilniuje. Pagal tokį požiūrį iš šių dingimų nereikėtų daryti jokios dramos. Suprask, kažkas padarė dramą, kažkam naudingą dramą. Tiesiog išlaužė ją iš piršto. Aišku, jūs nežinote, kaip tai prasidėjo arba, tiksliau tariant, kaip pasklido pirmosios nerimastingos žinios apie dingusiuosius. Kol kas palikime tai ramybėje. Apsistokime ties tuo, kad iš šios naujos perspektyvos susiduriame su klausimais, kas yra „tikras įvykis“. Aš pats net nežinau, ką ta frazė reiškia. Esu iš tų žmonių, kurie mano, kad faktai „patys stovi prieš akis“. O su faktais reikia susitaikyti, su jais reikia kažkaip gyventi, dorotis. Šiais laikais lengva ką nors išsigalvoti, bet taip pat lengva patikrinti, ar tai nėra paprasčiausiai išgalvota. Tiesa, aš pats neužsiėmiau „lauko tyrimais“, daugiausia kalbu remdamasis vien tuo, ką pavyko sužinoti per vienokius ar kitokius tarpininkus. Būna momentų, kai manau, kad visa tai yra kažkoks kvailas užsitęsęs pokštas arba ilgas ir blogas sapnas, bet vis dėlto faktai bado akis. Ir manau, kad jie bado akis ne man vienam. Nė vienas žmogus nenori, kad dingtų kuris iš jo artimųjų, nes kai tai paliečia patį, kartu su brangiais žmonėmis dingsta visas noras svarstyti apie įvykių tikrumą ar tariamą klaidingumą. Nemaža dalis lietuvių ir taip gyvena visokių blogybių nuojautomis, tai pastaroji blogybė jiems buvo tarsi niūrią pasaulėjautos atmosferą papildantis kontūras.

Jei nors kiek įdėmiai sekate mano pasakojimą, galite patys pasiskaičiuoti, kiek laiko praėjo nuo pranešimų apie pirmuosius keistus dingimus. Pirmieji pranešimai pasirodė keliuose didžiuosiuose naujienų portaluose. Kadangi jie gana skyrėsi, nusprendžiau, kad informacija gauta iš skirtingų šaltinių, o kokių tiksliai, deja, negaliu pasakyti, nes pats nežinau. Vėliau naujienų srautas šia tema tiesiog suvienodėjo, nors iki šiol tai šen, tai ten išlenda šis tas naujo ir netikėto arba, tiksliau sakant, šis tas tariamai naujo ir netikėto. Kaip jau sakiau, darosi vis sunkiau suvokti, kur esama tik gandų ir paskalų, o kur ko nors tikro. Kuo toliau, tuo labiau sunku suvokti, kas yra kas. Dar kartą pakartosiu, kad, mano manymu, situacija yra neeilinė. Puikiai suprantu, kad pasakojimas, ko gero, neatrodo labai nuoseklus, bet supraskite mane – rankioju informaciją iš gana nepatikimų šaltinių ir, kaip matėte bei patyrėte, dažnai perspėju, kur ir iki kokio lygmens derėtų saugotis baimės atmosferoje gimstančių fantazijų pinklių.

●

Turiu jus perspėti dėl dar vieno svarbaus dalyko – visi šiame pasakojime tikrovę primenantys įvykiai ar asmenys yra išgalvoti. Juk žinote, kaip yra šiais laikais. Būtina apsisaugoti nuo tam tikrų žmonių pykčio ar galimo teisminio persekiojimo. Suprantu, kad dabar svarstote – ar jis tai pasakė kaip „teksto autorius“, lyg ir persikėlęs už pasakojimo į tikrovę, ar vis dar kalba kaip vadinamasis literatūrinis subjektas? Ar sako „iš tikrųjų“, ar vis dar ir toliau „išsigalvoja“? Visų pirma, leiskite jus pagirti dėl šios įžvalgos gilumo, bet kartu privalau nuliūdinti, nes pateikti vienareikšmišką atsakymą į šį klausimą tiesiog atsisakau. Galiu tvirtai pažadėti tik tiek, kad jei viskas bus gerai, parašysiu šį tą daugiau. O kol kas susiturėti mane verčia atsargumas, kuris sėkmingai lydėjo viso pasakojimo metu. Galbūt iki galo liko neaišku, kam tas atsargumas, galbūt į akis krito kiek paranojiškas požiūris į susiklosčiusią situaciją, bet aš nesu iš tų žmonių, kurie iš pradžių pjauna, o po to matuoja. Pridursiu, kad pasilieku teisę vėliau atsiimti kai kuriuos savo žodžius, nors kartu nesu tikras, kad tai bus būtina. Kartais perdėtas dėmesys detalėms ir liguistas atsargumas yra ne svyravimo, o nepaperkamo objektyvumo požymis.