Nėra jokio „politkorektiškumo“

Kalbėti apie „politkorektiškumą“ kartkartėmis mus pakviečia koks nors dabar jau atgailaujantis Tapinas, taip nieko ir nesupratusi Teišerskytė ar „jei jums skauda, tai atsiprašau“ Juknevičienė. Pirmam nesaugu Briuselyje dėl aplink „besitrinančių tamsaus gymio vaikinų“, antrai lėktuve tualetas ir „negras“ smirda vienodai, trečiai oro uoste įvairių minčių kyla ar Vašingtone ji pastebi savo gyvenimu patenkintus „juodus“ benamius. O užsieniuose netrūksta visokių le pen, trampų, faradžų ir kitų orbanų, kurie peno kalboms apie „politkorektiškumą“ generuoja vos ne kasdien. Tačiau kol Lietuvoje, mano džiaugsmui, sinicų, radžvilų ir net jokubaičių „politkorektiškumo“ baimė nepersikėlė į kasdienį absurdą, išlieka didelis skirtumas tarp Lietuvos ir svetur. Prisišnekėję Lietuvoje yra atvesdinami į agorą pasiaiškinti, tokiam lyg ir teismui kiek labai rasizmu padvelkė, o užsieniuose pastaruoju metu vis dažniau į agorą yra atvesdinamas pats „politkorektiškumas“, apkaltinamas tokiomis smulkmenomis kaip tiesos ir faktų iškraipymas ar rimčiau – terorizmo skatinimas. Tuomet įvyksta teismas, kuriame „politkorektiškumas“ iš kokios tribūnos ar tviterio yra talžomas be teisės pasisakyti, galiausiai užmėtomas akmenimis, o talžytojas idiotas tampa JAV prezidentu. Supaprastinau, žinoma. Jei norite sudėtingiau – literatūros jau mažas kalnelis yra*. Noriu daugiau kalbėti apie nesusipratimus Lietuvoje.

Vieno diskusijų festivalio „Būtent“ pokalbio moderatorius ir dalyvis Justinas Žilinskas kalbėjo apie kažin kokį „politkorektiškumą“, ateinantį iš kairės, ir jo baimę – iš dešinės. Toks pastebėjimas yra dažnas, paprastas, lengvai įsivaizduojamas, turbūt niekada nekvestionuojamas ir nuvedantis visus pokalbius į akligatvį**. Toks pastebėjimas išduoda pagrindinę tiek „politkorektiškumo“, tiek kalbėjimo apie jį problemą – yra patikėta, kad „politkorektiškumas“ egzistuoja pats savaime, yra sukurtas „kairės“ ir vertas dėmesio reiškinys. Net neabejoju, kad save daugiau mažiau liberaliais (ar net nebūtinai) laikantys kalbėtojai yra įsitikinę esantys „politkorektiški“, nesantys rasistai, antisemitės, homofobės, seksistai ir t. t. Daugelio tų kalbėtojų atveju neteigčiau esant kitaip. Vis dėlto patikėjimas, kad „politkorektiškumas“ – t. y. nenatūralus, savicenzūriškas, politiškai angažuotas kalbėjimas ir veikimas taip, kad nebūtų įžeisti kokių nors mažučių jausmučiai, – egzistuoja, jau pats savaime truputį išduoda nepasitenkinimą taip suprantamu „politkorektiškumu“.

Mano ką tik pateiktas „politkorektiškumo“ apibrėžimas yra informuotas spėjimas – taip „politkorektiškumą“ supranta ne tik tų pokalbių dalyviai, bet ir didelė dalis visuomenės. Dažnos kalbos apie „politkorektiškumą“ Lietuvoje prasideda ir baigiasi aimanomis, kad va nebegalima sakyti „negras“, „invalidas“ ar skaičiuoti su krentančio nuo kopėčių žydo pagalba, o kur dar nesibaigianti diskusija – tai čigonai visgi ar romai? – diskusija, kurioje paprastai nei čigonai, nei romai nedalyvauja. Tai tampa „politkorektiškumo“ temos objektu, nes kažkas mano, jog „negras“ ar „…ir užmuškit tą žyduką“ yra visiškai normalūs posakiai, neturintys nieko įžeisti. Taigi TRADICIJA! Tačiau tai tėra aimanos, kad nebegali būti (latentine) rasiste ar antisemitu ar nekreipti dėmesio į ištisas populiacijas, nes kažkas pastebės ir pasipiktins. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimas, kad nebuvo Lietuvoje „negrų“, tad nėra čia ko mūsuose jautrintis ir tokį žodį galima vartoti, yra aukščiausio lygio tokia aimanėlė. Tai taip pat yra ir išsilavinimo stoka, kuri neišsilavinusiam yra nepastebima.

Tačiau iš tiesų daug „politkorektiškai“ – priimant tą įprastą supratimą, kas tai yra, – kalbančių ar veikiančių žmonių tai daro be jokios frustracijos ir su aiškiu tikslu. Frustracijos nebuvimas nereiškia, kad į kalbą moteriškąją giminę įtraukiantys ar vietoj „liliputai“ sakantys „maži žmonės“ kalbėtojai taip kalba visiškai natūraliai – tai gali būti ir mokymosi procesas, kai reikia sekundės pagalvoti, kaip pasakyti, ar net pasitikslinti, koks dabar terminas yra mažiausiai žeidžiantis „žmones, turinčius negalią“, „kitaip įgalintus žmones“ ar ką ten. Frustracijos nėra todėl, kad tos „politkorektiškumu“ kaltinamos (!) veikėjos nori įvardinti kokią nors grupę taip, kaip ta grupė nori būti vadinama. Kaip nuo lenkiškų raidžių neapankama, taip ir nuo mėginimo būti atidesniems. Kadangi žinau apie juodaodžių (ar apskritai – „people of colour“) vergiją ir kovą už savo teises, antijudaizmo ir antisemitizmo istoriją, neheteronormatyvių žmonių vargus visame pasaulyje, žmonių, turinčių negalią ar kitaip įgalintų, diskriminaciją ar neįtrauktį ir t. t., nekalbu apie „nigerius“, „pydarus“, „invalidus“ ar kaip žydai Kristų ant pliuso pakabino ar kaip valdydami bankus komunizmą statė ir t. t. Tokių žmonių grupių, kurios pradės reikšti visokius nepasitenkinimus savo padėtimi ir reikalauti kitokio apibūdinimo, teisių ir laisvių, vis daugės ir daugės, nesgi prakeiktos žmogaus teisės ir leftistai. Ir valio. Man visai nesunku pakeisti savo žodyną, jei kažkam nuo to bus geriau. Su mano žodynu galbūt keisis ir supratimas tų, kuriems bus sunku girdėti ar juo labiau vartoti tą naują kalbą. Ir ne, tai nėra orveliška naujakalbė ar dvimintė (angl. double-think), tai nėra savicenzūra ar frustracija tol, kol pritari tų žmonių norui būti vadinamiems kažkaip kitaip, „nei įprasta“, kol supranti, kad dalykų įvardinimas kitaip yra svarbus. Tačiau, žinoma, jei tiki, kad žydai visgi yra labai chytri ir valdo pasaulį, kad „negrai“ biškį ne visai žmonės, negalintys pasiekti – vadinamojo – baltosios Europos civilizacinio lygio, ar kad „bobos vieta“ vis tiek daugiau virtuvėj ir kas joms trukdo daryti karjerą – taigi angela grybauskaitė! – tai kodėl turėtum būti patenkintas, kai kažkas tau bado pirštu į tokį nesigaudymą?

Erich Hartmann. Imigranto stalas. Izraelis. 1958

Yra tokių, kuriems kaip „politkorektiškas“ apibūdinamas kalbėjimas ir veikimas beveik natūralūs, kurios tam pritaria ir naudoja su tikslu. Yra tokių, kuriems tradicija „gi viską ten“, baltoji Europa su „babajų“ kebabais, „bobom“ virtuvėj ir pasaulį valdančiu Sorosu. Ir yra trečia grupė, kuriai viskas beveik taip kaip antrai grupei, tik jau žino, kad taip kalbėti viešai nedera, todėl susituri, bent jau iki pusbonkės, kai atsipalaiduoja ir pagaliau išsirėkia ant televizoriaus krepšinio aikštelėje per gerai mėtančių – jei kitoje komandoje – ar per blogai – jei savoje, bet abiem atvejais – „nigerių“. Na ir galiausiai yra sinicų ir radžvilų, kurie, ginkdie, nėra kokie nors ten rasistai, bet susikuria ir pliekia „politkorektiškumą“, nes per jį leftistai užveis Europą vienakojais gėjais musulmonais. Jie primeta kalbėjimą apie „politkorektiškumą“ kaip egzistuojantį ydingą fenomeną, nes balti, vaikus tautai auginantys, sąžiningai dirbantys ir bangų nekeliantys „normalūs“ žmonės nebegali pasakyti, ką galvoja. Tikrai, apsiverkit.

Siūlau kitą „politkorektiškumo“ apibrėžimą – tai „dešinės“ sukonstruotas terminas, kuris yra vartojamas kaip įrankis apibūdinti neva frustruotą, cenzūruotą kalbėjimą ir veikimą, socialinės inžinerijos metodą, kuriuo siekiama per kalbą nuslėpti ar keisti realybę, naikinti esamą ar buvusį pozityvų status quo. Čia visko daug, tad mėginu plėsti.

Pats savaime „politkorektiškumas“ neegzistuoja, jis veikia tik kaip būdvardis, kurio tikslas paniekinti tam tikru būdu kalbantį ar veikiantį. Kaltinimas „politkorektiškumu“ suponuoja, kad kaltinamojo veikimas ar kalbėjimas neva yra netikras, neigiantis visokias beveik nekvestionuojamas duotybes ir veda prie kažkokios sodomos ir gomoros. Negana to, ir juokingiau, kad kaltinimas „politkorektiškumu“ tampa argumentu savaime – tu „politkorektiška“, ergo, neteisi. „Dešinė“ sukūrė kalbėjimą apie tai, ką „kairė“ manė esant būtina daryti – įtraukti marginalizuojamas grupes į diskursą ir per tai keisti požiūrį ir veiksmus, – tai pavadino „politkorektiškumu“ ir visaip mėgina jį diskredituoti. Todėl gausybė pokalbių apie „politkorektiškumą“ veda į akligatvį ir yra niekiniai, nes jie tą terminą apkalba kaip egzistuojantį fenomeną ir taip jį toliau reprodukuoja, pamiršdami, kad tai tėra terminas, sukurtas kaip tam tikros politinės programos įrankis.

Iš tiesų mano siūlomas apibrėžimas nėra naujas ir visame šiame tekste daug originalių minčių nerasite. Tačiau stebint pokalbius ir diskusijas „politkorektiškumo“ tema Lietuvoje darosi akivaizdu, kad prelegentai nepasivargino net angliško Vikipedijos straipsnio šia tema paskaityti. To tebūtų užtekę, kad vartojant šį žodį sekundei būtų stabtelėta ir permąstyta, iš kur tas „politkorektiškumas“ atsirado ir kuriam pasauliui jis priklauso. Ar „politkorektiškumas“ yra panašiau į žodį „fotelis“, ar į „mėlynas“, ar į „grakščiai“?

„Dešinės“ teigimas, kad per „politkorektiškumą“ – tą, kur neva egzistuoja, – yra iškraipoma realybė ir sunku kalbėti, yra tiesiog politinė propaganda, nieko daugiau. Na, taip, jei labai norisi sakyti „negras“ ar pastebėti, kokie patenkinti „juodi“ benamiai, ir nematyti gausybės susipinančių problemų toje realybėje ar tokiame pasakyme, tai taip – jus tildo tas jūsų „politkorektiškumas“. Tildau aš. Arba tiksliau – netildau, neturiu tam galios, bet po jūsų pasisakymo apie jo, t. y. jūsų kvailumą ar (latentinį) rasizmą pasisakysiu ir aš. Niekas manęs neįpareigoja ir man duonos ant stalo nepadės už ilgus aiškinimus, kaip tai kvaila ar rasistiška, todėl nesitikėkite „diskusijos“ tuo klausimu. Tiesiog konstatuoju – tu rasistė, tu kvailys, tylėkit! Ir čia jūs pradėsit verkti apie „politkorektiškumo“ baisumus, kaip jums neleidžia kalbėti, nors tai tėra ideologinių, politinių pažiūrų skirtumas. O tai jau yra visai kita ir kitokia diskusija, su „politkorektiškumu“, kad ir kaip jį apibrėšime, turinti labai mažai ką bendra.

Niekas nei manęs, nei jūsų netildo. Jei apie islamą išmanote iš vieno dokumentinio filmo ir penkių straipsnių, kuriuos visus pasiekėte per savo informacinį burbulą, ir turite tvirtą nuomonę apie tos religijos išskirtinį blogį – jūs kvailas. Ir ne, jums mikrofono išsirėkti neduočiau, nes greičiausiai girdėtume neapykantos kurstymus, o ne pagrįstą nuomonę. Jei jums nė kiek nesudreba liežuvis ištarti faktą, kad neproporcingai daug vagysčių Didžiojoje Britanijoje įvykdo rumunai, ir daugiau nepasakyti nieko – jūs kuriate stereotipą, nuslepiate informaciją (nes galbūt nežinote ar nesuprantate) ir tokiu atveju tas baisusis „politkorektiškumas“ jus vėl užsipuls. Lygiai ta pati situacija su Juknevičienės „juodais“. Niekas jums nedraudžia pastebėti to, kas yra. Man nesunku pasakyti, kad rumunai įvykdo neproporcingai daug vagysčių Didžiojoje Britanijoje (jei tai dar tiesa), kad dauguma benamių JAV yra juodaodžiai, o dalis pabėgėlių yra prievartautojai ar teroristai. BET! Jei čia kalba baigsis, labai tikėtina, kad išvados bus tokios: rumunai vagys, juodaodžiai tinginiai, o tie pabėgėliai – kas jau virsta ir musulmonų (ne totorių) sinonimu – tai beveik visi prievartautojai teroristai. O tai jau yra visiškas nonsensas. Jei bus pasakyta ir antra dalis, išsamiai ir pagrįstai atsakanti į klausimą, kodėl taip yra, niekas jūsų netildys. Nes jokio „politkorektiškumo“ tiesiog nėra.

Dar vienas niuansas. Puikiai suprantu Tapino ir kitų panašias jausenas. Jie atsiduria nepažįstamoje aplinkoje, turi labai daug juos supančios visuomenės normų ir vaizdinių ir neturi kokių nors sutrikimų, kurie slopintų savisaugos instinktus. Liesas, greičiausiai gana silpnas ir ne itin greitai sprintą bėgantis, galbūt dar ir blogai informuotas, stereotipų prifarširuotas žmogus tokiose situacijose tikrai negali jaustis saugiai. Ir galbūt kai kurios vietos kai kuriuose miestuose (galbūt ypač būnant „kitokiam“) yra tikrai pavojingos. Ir vėl didysis BET! Kodėl? Ar dėl to, kad tie „tamsaus gymio vaikinai“ yra visuomenės paraštėse dėl gausybės priežasčių ir su gausybėmis pasekmių? Ar dėl to, kad jie „tamsaus gymio vaikinai“, dar su konotacija į jų religiją? O gal dėl to, kad vyrai? Ir šalia to ištikusio nesaugumo jausmo visai kitas dalykas yra sėdėti televizoriuje ir papasakoti tik apie jį – o jūs, žiūrovai, darykitės išvadas. Čia yra problema. Niekas tos realybės – Tapino ir kitų jausmų ar pavojų – neneigia. Tiesiog būkit malonūs ir nenurašykit to nesaugumo kūno spalvai, religijai ar dar kam nors. Ir dar, būkit malonūs, supraskit, kad gal čia tiesiog jūsų problema ir blogai informuoti jausmučiai.

Ir gal dar pamėginsiu nustebinti. Kaip labai jau ten visoks „politkorektiškas“, aš ir pasakau visokius tuos baisius žodžius. Su niekuo taip nepasijuoki iš stereotipų apie žydus ar holokaustinių anekdotų kaip su žydais, iš islamofobinių – su musulmonais, „nepavarai“ apie „pydarus“ su neheteronormatyviais žmonėmis ir t. t. „Nigeris“ beveik visiškai nevartoju – šiame tekste jis parašytas daug daugiau kartų, nei šį žodį ištariu per metus, – ir taip, matyt, yra tik todėl, kad artimoje aplinkoje nėra juodaodžių. BET! Visi tie žmonės, su kuriais va taip baisiai negražiai ir „nepolitkorektiškai“ kalbam, yra „davę“ tiesioginį ar netiesioginį sutikimą, kad aš galiu vartoti tuos žodžius, kad mes suprantam tų žodžių ydas, kad mums bus juokinga kartu, čia ir dabar, ir viskas. Kartu kasdieniame pokalbyje ne(be)reikia man tos sekundės pamąstyti, koks žodis ar posakis turėtų būti vietoj ko nors, ko aš net nepamąstau. Jei nežinau – paklausiu. Ir ne, tai nėra vargas ar savicenzūros ugdymas ir man tai nekelia jokios frustracijos. Tai yra visiškai racionalus pasirinkimas ir noras padaryti šį pasirinkimą.

Jokio „politkorektiškumo“ nėra. Tai tėra politinių-ideologinių įsitikinimų padiktuotas kalbėjimas, kuris yra per daug kompleksiškas ir argumentuotas, kad būtų suredukuotas į vieną paniekinantį epitetą – „politkorektiškumą“. Nepulkite į spąstus kalbėdami apie „grakščiai“ kaip apie „fotelį“.

– –

* Pirminiam platesniam pasidomėjimui siūlau 2016 m. lapkričio 30 d. „The Guardian“ internetiniame puslapyje publikuotą Moiros Weigel įžanginę analizę „Political correctness: how the right invented a phantom enemy“.

** Pokalbio įraše beveik nesigirdėjo Lauryno Peluričio, tad jo mintys nėra įtrauktos į mano pamąstymus.