Nematomas menas

 

Išėjo Mikalojus į pasaulį laimės ieškoti.

Nerado Mikalojus laimės pasaulyje. Negera jam.

– Gera ten, kur tavęs nėra, Mikalojau.

– Aš niekuomet nebuvau ten, kur manęs nėra, bet tikiu, kad ten gera, kad ten mano laimė. Ten, kur aš būsiu, kai manęs nebus.

 

 

●

Pasaulis blogas. Pasauliui aš nerūpiu. O sau aš rūpiu. Todėl, kad už pasaulį esu geresnis. Aš širdį turiu. Pasaulyje tik mirties žinojimas. Ten tik kūnas, kuriame esu, gali būti laimingas, bet ne aš. Ne kūnui savo, bet sau nutariau laimės ieškoti. Iš savo kūno, iš Egipto vergijos nutariau 40 metų keliauti per dykumą į Pažadėtus tyrus, į buvimą nebūnant, į lietuvišką nirvaną – Alcheimerį ir tada, visiškai atsikratęs savęs, susilieti su Absoliutu.

Tai mano ateities planai, o kol kas pabūsiu kūne, nes jis dar gali patirti vieną varganą malonumą.

Retkarčiais dar vieną.

 

●

Malonumas yra visų protingų būtybių poreikis ir tikslas. Taip sakė Voltaire’as. O aš sakyčiau, kad malonumas yra visų neprotingų kūnų tikslas. Malonumas yra kūno laimė. Milijonus metų tie patys malonumai, iš to paties pasaulio visiems gyviems kūnams. Ir žmonių, ir dinozaurų.

Nuobodu.

Žmogus yra jaunas, kol jo kūnas gali patirti didesnį malonumą už patirtą.

O kai malonumai nustoja būti malonesni, pasibaigia jaunystė.

O kai malonumai nustoja būti malonumais, žmogus pasidaro senas.

Jeigu žmogaus gyvenimo tikslas yra malonumas, tai senas žmogus tikslo netenka, jo gyvenimas netenka prasmės ir jis sako: anksčiau buvo geriau. Aš buvau laimingas, sako žmogus, nes pasaulis buvo geresnis. Dabar, sako jis, pasaulis ritasi į prarają. Ne. Ne pasaulis, bet jis pats ritasi į prarają, ne pasaulis buvo geresnis, bet jam pasaulyje buvo geriau. Jis buvo geresnis. Jis nebepajėgia patirti malonumų, kuriuos siūlo pasaulis, ir kaltina pasaulį. Jis piktas ir nelaimingas. Jis tiki, kad laimė yra malonumų suma. Jis tiki Epikūru. Antikos žmonės taip pat tikėjo Epikūru. Jie buvo jauni. Antikos dailė buvo jaunystės menas. Antikos dailininkai vertino malonumą akims – išorinį grožį. Gražios mėsos vaizdavimas buvo jų tikslas. Antikos menas buvo kūniškas. Laimės ir grožio jie ne savo viduje, bet pasaulyje ieškojo. Ir kančią iš pasaulio patirdavo.

Sofoklio Ajantas kenčia ne todėl, kad jis blogas, bet todėl, kad pasaulis blogas ir neteisingas jam. Buvo Ajantas garbinamas, o paskui paniekintas. Bjauri būsena, patiriama iš išorės, išsikrauna į išorę. Ajantas kentėjo kančią, panašią į šuns, kai iš jo atima kaulą, ir kaip šuo, kuris įsiutintas kandžioja visus, Ajantas iš bejėgiško pykčio žudė nekaltus jaučius ir jų piemenis. Jis nebuvo kaltas savo akyse.

 

●

Suprantu Ajantą, nes patyriau jo kančias. Buvo laikas, kai dailėtyrininkai mane garbino ir liaupsino mano darbus. Po to buvo laikas, kai dailėtyrininkai manęs negarbino ir mano paveikslų neliaupsino. Jie tapo mano priešais ir man norėjosi išžudyti jų šunis ir kates, taip pat ir juos. Paskui atidžiai pažiūrėjau į savo neliaupsintus paveikslus ir supratau, kad jie nėra verti liaupsių. Tada nutariau daryti paveikslus, vertus liaupsių. O kadangi paišau save, tai pats nutariau tapti vertas liaupsių. Nutariau tobulėti. Sąlygos tam labai palankios, nes mano žmona Nijolė ir mano dukros ir anūkas tobulėti man noriai padeda. Turiu pagrįstų vilčių, kad greitai tapsiu tobulybe.

 

●

Grįžo antikos menas į pasaulį po tūkstančio metų, po viduramžių. Renesansas – tai antikos meno reinkarnacija, grįžimas į mėsą. Jėzus pasitraukia iš žmogaus širdies į pasaulį ir tampa sportišku gražuoliu, kančia ir laimė irgi pasitraukia iš žmogaus į pasaulį. Romeo ir Džuljeta kenčia todėl, kad pasaulyje jiems neleidžia veistis ir daugintis. Menininkų tikslas tampa sukurti gražesnį pasaulį už Dievo sukurtą. Grįžta gražaus kūno garbinimas, o baroko, rokoko laikais – garbinimas šukuosenų ir drabužių. Drabužiai ir šukuosenos buvo tokie, kad sunku įsivaizduoti, kaip žmonių kūnai, taip aprengti ir taip sušukuoti, galėjo gyventi. Drabužiai ir šukuosenos buvo labiau vertinami už žmogų.

 

●

Gražus yra pasaulis, Dievo padarytas, o aš gadinu pasaulio vaizdą. Pasenau ir pasaulio grožis senose mano akyse senas ir nykus pasidarė, ir kūnas mano negražus pasidarė ir jau niekada nebus gražus, ir todėl niekinu kūnų grožį ir kūnus, ir žemiškus turtus, ir viską, kas man nepasiekiama. Dvasingas pasidariau. Viduramžių panieka kūnui ir išoriniam grožiui sava man tapo.

Nutariau, kad sename, negražiame, bejėgiame kūne daugiau vietos pasidaro Dievui, esančiam žmoguje. Tuo tikėjo viduramžių žmonės. Tamsieji viduramžiai. Pasaulis tamsus buvo. Šviesa iš žmonių sklido. Jėzus jų viduje švietė, suvalgytas kaip duona ir išgertas kaip vynas. Jėzaus kančią jie kentėjo kartu su Juo. Savo kūnus kartu su Juo prie kryžiaus kalė. Už Adomo nuodėmę, kuri visuose. Visuose pasislėpęs uždrausto vaisiaus norėjimas.

Kalti viduramžių žmonės buvo savo akyse.

 

●

Jis nebuvo nei patrauklus, nei gražus:

matėme mes jį, bet nepamėgome.

Jis buvo paniekintas, žmogaus vardo nevertas,

skausmų vyras, apsipratęs su negalia, –

toks, kuris prieš žmones užsidengia veidą.

Jis buvo paniekintas, laikėme mes jį nieku.

Iz 53, 2–3

 

 

Tokį Mesiją, pranašo Izaijo išpranašautą, tikėjo viduramžių žmonės. Sau į vidų sulindo viduramžių žmonės dieviško grožio ir laimės ieškoti.

 

●

Kada aš matau Jėzų, viduramžių menininkų iškaltą iš akmens, aš tikiu jų tikėjimu. Viduramžių mozaikos ne gražius kūnus, su kuriais norisi ištvirkauti, bet patį dievišką grožį vaizdavo. Man tai yra gražiausias menas. Romoje buvau savaitę ir kasdien eidavau į Zenono koplyčią, įmesdavau eurą į skylę ir koplyčioje užsidegdavo šviesa ir šviesdavo kelias minutes. Kai šviesa užgesdavo, išeidavau iš koplyčios ir laukdavau. Ateidavo kiti žmonės, uždegdavo šviesą, dauguma jų greitai išeidavo ir aš tada vėl įeidavau ir vėl būdavau, kol šviesa užgesdavo, ir vieną angelą įsimylėjau, ir išeidavau, ir vėl grįždavau, ir sakydavau: „Jau užteks, paskutinį kartą“, ir vis tiek vėl grįždavau. Štai taip buvo. Nežinomi tokią grožybę sukūrusių menininkų vardai. Nematomi buvo menininkai viduramžiais, o skulptorius Juozas Genevičius dabar yra nematomas. Žiūrėjau į jo iškaltą Mikalojų Mikalojaus bažnyčios nišoje, irgi nuėjęs grįždavau. Skulptorius ne pribloškiantį vaizdą iškalė, kuris reiškia: štai koks aš unikalus, išskirtinis, aktualus ir šiuolaikinis. Nustebkit. Gėrėkitės manimi. Ne save skulptorius rodo. Nesimato jo. Dievui jis skulptūras daro. Malda jo tokia.

Nėra skulptūroje nei ypatingos meistrystės, nei didelio anatomijos išmanymo, nei didelio džiaugsmo akims, bet yra tai, kas svarbiausia. Gyvybė. Gyvybės alsavimą skulptorius įpūtė į akmenį. Didelė tai paslaptis. Gyva skulptūra pasidarė ir jaukią šilumą ji skleidžia, ir nesinori nuo jos pasitraukti. Lyg arti Dievo būtum. Tokia sava yra skulptūra Mikalojaus bažnyčiai, lyg visą laiką ten buvusi, ir atrodo ji padaryta ne šiais, bet visais laikais.

 

●

Dievas, esantis slaptoje. Nesimato Dievo akimis ir ausimis nesigirdi. Ir meno taip pat. Gal menas ir yra Dievo, esančio žmoguje, darbas. Gal teisūs tie, kurie sako, kad Dievas slypi žmogaus galioje kurti. Žmogus žiūri į paveikslą ir galvoja: gražus paveikslas, tik medis dešiniame kampe man negražus. Žmogus mintyse kuria paveikslą, kuriame medis dešiniame kampe bus gražus. Visi žmonės kūrėjai. Tik vieni savo viduje kuria, kiti ir į pasaulį. Tie menininkais vadinami.