Kvailių žaidynės

Kvailių žaidynės

Įžengiu į pilį. Žingsnių garsas marmurinėmis grindimis pasklinda po visą patalpą. Pagalvoju, kad ši pilis panaši į visas pilis, kurias mačiau per televizorių. Pripažinsiu, jog man neramu, tad spiegdamas užlekiu į antrą aukštą – kad ir kas mane gaudė, dėl tokio poelgio šio ketinimo atsisakė. Mane pasitinka animacinė apvalių formų garbanota blondinė 2 dimensijų formatu – kai ji pasisuka, tesimato centimetro storio juoda linija. Ji man sako, kad esu laukiamas, ir atveria mažas dureles į gretimą kambarį. Viduryje stovi paskutinis Čingų dinastijos Kinijos imperatorius Puyi ir griausmingu balsu taria: „Atkeliavau iš už jūrų marių, buvau komunistų kalintas, pakeičiau 10 žmonų, kol pasiekiau tave, kad įteikčiau šį itin svarbų laišką.“ Pakerėtas tokios malonės čiumpu jį ir perskaitau: „Tu esi durnius.“ Supykęs staigiai pakeliu akis, o ten jau vietoj imperatoriaus stovi Erlickas. Parodo liežuvį, pabirbia lūpom ir, paklausęs: „Ar surasi mane?“, teleportuojasi. Jei turėčiau spėlioti, kur anas pradingo, tai rinkčiausi arba Palangos estradą, arba artimiausią blaivyklą, bet kas man darbo.

Už nugaros išgirstu durų trenksmą ir mechaninį zvimbimą. Vos spėju atsisukti ir metalinės žnyplės mane ištraukia iš pilies menės. Pagriebtas ir kažkur traukiamas vėl spiegiu – ko jau ko, bet drąsos iš manęs neatimsi. Visą laiką bijau net atsimerkti, bet kai savo kūnu pajuntu vėją ir išgirstu minios ošimą, akys savaime prasiveria norėdamos pamatyti, kokioje demonstracijoje atsidūriau. Prieš save išvystu ne tai, ko tikėjausi, – didžiulį stadioną, kuriame telpa gausybė sirgalių. Ryčio Zemkausko balsas skelbia, kad prasideda 27-osios kasmetinės politikų žaidynės. Jei aš kitados nešiodavau kavą ir šukuodavau antakius svarbiam dėdei, tai dar nereiškia, kad šiose varžybose turėčiau dalyvauti. Žinoma, niekas manęs neklausia ir pribėgęs kostiumuotas gražus blondinas taria: „Atbėgau išspręsti tavo problemų.“ Atsakau, kad tokių neturiu, bet jis tik nusišypso ir užsodina mane ant dviračio. Jaučiu, kad turiu visus politikierius aplenkti, nes į mane dedamos žiūrovų viltys. Šiaip ir laimiu, nes varžovai pusiaukelėj sustoja norėdami apsispręsti, ar šiek tiek atsilikusiems nereikėtų pritvirtinti papildomų ratukų, o išsiveržusiems į priekį – pradurti padangų. Užlipu ant nugalėtojų pakylos ir tas pats gražus blondinas paklausia: „Na, ir kaip?“ O aš nebeištveriu: „Žinokite, ir pensijos per mažos, ir švietimą reikia reformuoti, ir daug žmonių išvažiuoja.“ – „O kaipgi“, – šypteli man jis. Tada iš užančio išsitraukia vyno butelio dėžutę, įduoda man į rankas ir rodydamas pirštu į toli esančias duris sustaugia: „Bėk!“ Aš ir bėgu išsižiojęs – kokia vis dėlto beprotiška ta gyvenimo skuba. Su garsiu pyptelėjimu ir ovacijomis įgriūvu pro nurodytas duris ir patenku į salę, kurioje vyksta pasirodymas.

„O dabar bus fokusas!“ – sušunka riebus dėdulė, vilkintis fraku, ir ištraukia juodą paklodę. Ja pamosuoja žiūrovams prieš akis ir pasakęs „opa!“ išmeta į orą. Audiniui besileidžiant ponulis garsiai pagadina orą, atkreipdamas visų dėmesį į save. Kai krizendamas pagauna paklodę – ji nebe juoda, o afroamerikietiška. Visi pradeda ploti, ant hipsterių maikučių šypsosi če gevaros, o feminisčių spalvotos galvos, matomos iš paukščio skrydžio, sudaro užrašą „love“. Ponulis tada ramiai susilanksto paklodę ir metęs žvilgsnį į vieną piktą raudonplaukę rubuilę visiems garsiai taria: „Dabar aš išeinu, tačiau džiaukitės dar vienu fokusu!“ Ir tebežiūrėdamas į savo auką tyliai po nosim kažką sumurma. Tada numeta baltų dūmų bombą prieš save ir puola bėgti iš scenos, bet paslysta, storu užpakaliu nudarda laiptais, kaip bačka nusirita dar kelis metrus ir ant sklandančio burgerio nulekia tolyn. Žiūrovai lieka suglumę, tačiau greitai atkreipia dėmesį į ponulio auką – pastaroji po truputį ima kratytis ir seilėtis, iš purslojančios burnos byra tylūs žodžiai. Šalia stovinčių draugų išgąsčiui, ji iš tikrųjų pradeda vardinti visas 67 lytis. Priėjus iki „vyriškos biseksualios hermafromoters“, žemė po jos kojomis skyla, iš jos veržiasi daug gėlių žiedų. Besibaigiant fokusininko sumanymui mergina ima smarkiai keistis – iš trigubo pagurklio dingsta visa antsvorininkų politinio judėjimo esatis, o tatuiruotėse vietoj iškelto kumščio vaizdo atsiranda kiniški užrašai, kurie reiškia „vonia rytoj keturi“, – įprastas įrašas vakariečių, nemokančių kinų kalbos, odoje. Kai galų gale nubėga raudoni plaukų dažai ir trumpai kirpti plaukai pailgėja, mergina pabaigia burtažodžių seansą. Hipsteriai stovi apstulbę, če gevaros išsižioję, o pusnuogės feministės ima geisti vyrų. Prieš žiūrovus stovi tvarkingai apsirengusi ilgaplaukė mėlynakė brunetė, kuri negali suprasti, kaip jai dingo noras rėkti ir nesiskusti pažastų. Vis dėlto atsitokėjusi taria: „Jums lygybė ir gėlytės, o aš einu studijuoti inžinerijos.“

Siaubinga Ramūnėlio istorija

Pro langą girdisi vaikų krykštavimas, skaičiuotės ir mergaičių kasų plazdenimo vėjyje garsai.

– Mama, kas tai? Kodėl jie tokie laimingi? – tyliai sušnabždėjo berniukas, prie lango prispaudęs nosį ir ant galvos užsidėjęs klumpę.

– Ramūnėli, čia žaidžiantys vaikai. Ir tu galėtum būti kartu su jais. Argi nenorėtum išeiti pajudėti, pabendrauti? Pašūkauti ir pasigrumti su berniukais? Gi tu toks stiprus. Atsimeni, kaip praeitą rudenį su dėde Saulium nešėte tavo nelaimingąjį nusitašiusį brolį? Dėdė liko visas prakaituotas, nuo jo vešlių ūsų nulašėjo net visi majonezo likučiai, o tu strikinėjai ir prašeisi brolį ridenti atgal žemyn, kad tik vėl besikeikiantį ir kažkokius atsitiktinius žodžius kaip „auchuholis“ ir „cukrė“ po nosim burbantį galėtum į butą užtempti.

– Juk Aurė nesunkus, dėdė prieš jį nešdamas dar buvo vištas sugainiojęs į aptvarą, gal todėl taip sušilo. Sakė, jog negali patikėti, kad kiaušiniai ne tokie patys kaip prie Smetonos. Nepatenkintas kažkoks buvo. Gal mes galim pagerinti tuos kiaušinius? Davai, liepiam vištom labiau pasistengti, a? Kai tėvelis jas nupirko, atrodė, jog visos gaidžiui paklūsta ir bus vieningos, o dabar tik pešasi. Gal numezgam joms megztinukus?

Mamutė atsiduso. Visada žinojo, kad jos Ramūnėlis ypatingas. Tik išmokęs vaikščioti, užuot žaidęs mašinėlėmis ar kaladėlėmis, nusiskindavo žolės kuokštą ir jį pavadindavo kokiu vardu. Taip visą dieną jo nepaleisdamas iš rankų šaukdavo: „Dovile“, „Dainiau“ ir taip toliau. Niekas nesuprato, ką jis tuose žolės stiebuose įžiūri. Nenuostabu, kad ir draugijos sau nerasdavo – kai bandydavo tą žolę kiekvienam į burną kišti, visi verkdami pabėgdavo pas savo tėvelius ir skųsdavosi, kad „tas Ramūnas tai kažkoks keistas, aš jam savo vardą pasakiau, o jis apie mane pradėjo striksėti ir šnabždėti: „Mes puikiai sugyvensim“, tada atkišo žolę ir norėjo, kad ją valgyčiau“. Jojo tėveliai net kažkada priprašė griežtųjų kaimynų, kurie naktimis miegodavo savadarbiuose karstuose, kad išleistų savo Gabriuką pažaisti su jų berniuku. Bet ir tas pabėgo kriokdamas, su smilgomis ausyse ir iš kelnių kišenių byrančiom žemėm – Ramūnėlio darbas, matyt. Na ir kas galėtų suprasti tokį vaiką?

– Baik, vaikeli, tau rimtai reikėtų kokios draugijos. Bet žinai ką? Rytojui visus sukvietėm pas mus, bus šventė, tai galėsi ir kambary žaisti su jais, juk norėtum, ar ne?

– O taip! Juk jiems irgi patinka žalia spalva? Aš jau žinau, kuo galėčiau nustebinti! – suklapsėjo džiugiomis akimis Ramūnėlis ir balansuodamas klumpę ant galvos nubėgo į savo mažą kambarėlį.

O, kad jis žinotų, kiek saldainių tėveliai turėjo atiduoti tiems laukiniams linksmuoliams, kad tik jie su ypatinguoju jų vaikeliu pažaistų. Ir keista – paleidus vieną po daržus, jis gra-žiausiai sau nuravėdavo braškes, švilpaudamas skindavo avietes, o tik prisiartina kas nors prie jo – pradeda šokt savo keistą ritualinį šokį ir šaukti.

Vakaras. Tėveliai guli savo minkštoje šiaudinėje lovoje. Jau nežinia kiek metų atlaikiusi, vis dar yra tvirta. „Tik, po velnių, reiks nebeįleist to vaiko čia, o tai kurmių prineša iš kaž-kur“, – kartais piktindavosi šeimos galva.

Prieš miegą jam neramu:

– Reikia tikėtis, kad bent namie jis bus normalesnis, – jau prarasdamas viltį pasakė tėtis. – Nenorėčiau vėl matyti tų vaikų verkiančių ir iš paskos su keista šypsenėle bidzenančio Ramūnėlio. Gąsdina jis mane.

– Na, nesirūpink. Jei jau tavo brolis sugebėjo iš neklaužados tapti užsienio politiku, kad ir turinčiu keistų polinkių, taip ir mūsų Ramūnėlis pagaliau pritaps.

– Taip, Andriui pasisekė, bet niekaip negalėjau suprasti, kodėl jam taip patinka žiūrėti į klozeto dangtį ir giedoti Sovietų Sąjungos himną parduotuvėse. Na, bet dabar jau jis ne mūsų reikalas, tegu tvarkosi su juo tie prancūzų ponai.

– Jau pasakiau Ramūnėliui, kad rytoj vakare grįšime kartu su svečiais, liepiau gražiai apsirengti ir pasiruošti žaidimų, – priminė pavargusi mamulė savo išvaizdžiajam ūkininkui.

– Uh… Bijau aš, betgi negali nieko blogo atsitikt. Einam miegot, o tai visai tas vaikas iš proto mus išvarys.

Taip atėjus kitai dienai Ramūnėlis atsibudo su spurdančia širdimi ir tik jam žinomais planais. „Pagaliau jie mane supras, taip smagiai pažaisime!“

Už lango žaibavo, lyg kokie Perkūno perspėjimai apie Pinčuko lakstymą ten, kur jis neturėtų būti.

Ramūnėlio tėveliai kartu su būriu vaikų jau lipo laiptais į jų jaukųjį butą. Keista, kai suaugę žmonės prakaituoja kaip prieš mokyklinį atsiskaitymą, o čia juk šventė turėtų būt. Juk jų vaikas pagaliau bus apspistas bendraamžių!

Drebančiom rankom tėtis atrakino duris ir netvirta šypsenėle pakvietė visus mažuosius svečius užeiti. Viena entuziastinga mergaitė, kuri nemanė, kad labai jau tas Ramūnėlis baisus, pirmoji nubėgo jo ieškoti. Ir staiga – klyksmas. Tėvų galvose sukosi malūnai, kurie bandė smulkinti jų nuogąstavimus ir nuojautas dėl nepasisekusios šventės. Tačiau kai visi sugužėjo į kambarį, tada ir tėvams atvipo žandikauliai, ką ir kalbėti apie spiegimo ir baimės klyksmo foną ausyse. Ramūnėlis išsidrėbęs ant grindų rankoje laikė tėvų slėptą viskio butelį ir gėrė, o šalia jo – įjungtas televizorius su siaubingu vaizdu, kurio niekas nesugebėjo ramiai priimti. Tai buvo vienas iš baisiausių košmarų, kokius jie galėjo įsivaizduoti, – ekrane išvirtusiu pilvu prie konteinerio gulėjo negyvas Antanas Sniečkus.