Kūrybinė laisvė už grotų, arba Žymiausi pasaulio kūriniai, (pa)rašyti kalėjime
Lapkričio 15-ąją minėdami Tarptautinę kalinamų rašytojų dieną nutarėme į pažiūrų ir saviraiškos varžymo problemą pažvelgti kiek netikėtu rakursu.
Apaštalas Paulius, Laiškai kolosiečiams, filipiečiams, efeziečiams ir Filemonui (apie 61–63)
Didžiausiam ir karščiausiam Kristaus mokymo skelbėjui, pirmajam krikščionių teologui Pauliui (apie 4–64 (67?) tradiciškai priskiriama keturiolikos Naujojo Testamento tekstų – vadinamųjų Pauliaus laiškų – autorystė. Didesnė jų dalis skirta pirmosioms Viduržemio jūros regiono miestuose įsteigtoms krikščionių bendruomenėms (nebūtinai vien žydų diasporai) ir pateisina Pauliaus kaip „pagonių apaštalo“, universalios, visų tautybių žmonėms skirtos tikybos skleidėjo titulą. Tačiau neginčytina, kad Paulius senąja bendrine graikų kalba iš tikrųjų parašė (arba padiktavo) tik 7 laiškus, iš jų 4 – namų arešto sąlygomis Romoje apytiksliai 61–63 m. Nuolat susidurdavęs su senosios žydų religijos – Mozės įstatymo – išpažinėjų pasipriešinimu, po trečiosios misijų kelionės 58 m. Paulius vos nebuvo nulinčiuotas Jeruzalėje, apkaltinus šventvagyste – ne žydų tautybės asmenų atsivedimu į Jeruzalės šventyklą. Paulių išgelbėjęs romėnų centurionų būrys. Pareikalavęs būti teisiamas pagal Romos teisę, Paulius teismo laukė Palestinoje, vėliau buvo išgabentas į imperijos sostinę. Nesant patikimų duomenų apie kalinimo baigtį, Bažnyčia laikosi nuomonės, kad šv. Paulius gyvenimą baigė kankinio mirtimi iki 68 m. (dar imperatoriaus Nerono valdymo laikotarpiu).
Boecijus, „Filosofijos paguoda“ (apie 524)
Romėnų filosofas, politinis veikėjas, ostgotų karaliaus Teodoriko, valdžiusio ir Vakarų Romos imperiją, konsulas Anicijus Manlijus Torkvatas Severinas Boecijus (apie 480–apie 524) valdžios nemalonėn pateko 523 m., melagingai apskųstas palaikant neleistinus ryšius su Rytų Romos imperatoriumi, o vėliau – ir astrologijos praktikavimu (draudžiamu kilmingųjų luomui). Suimtas ir laukdamas nuosprendžio Boecijus lotyniškai parašė garsiausią savo veikalą – filosofinį traktatą „Filosofijos paguoda“. Proza ir eilėmis perteikdamas bendravimą su personifikuota Filosofija su likimu susitaikęs autorius daro išvadą, kad tik išminties ir Dievo meilės siekis esąs tikrasis žmogiškosios laimės šaltinis. Traktatas nėra teologinis veikalas, tačiau pasiremiant klasikinės graikų filosofijos, o ypač Platono idėjomis svarstomi laisvos valios ir predestinacijos, prigimtinių gėrio ir blogio pradų klausimai atliepia krikščioniškosios etikos problematiką. Nenuostabu, kad viduramžiais „Filosofijos paguoda“ buvo labiausiai skaitoma knyga po lotyniškosios Biblijos (Vulgatos), o Boecijus neilgai trukus pripažintas krikščionių kankiniu, vėliau – XIX a. – ir šventuoju.
Marco Polo, „Pasaulio stebuklų knyga“ (apie 1300)
Venecijietis Marco Polo (1254–1324) į didžiąją gyvenimo kelionę po Mažąją, Vidurio ir Rytų Aziją drauge su pirkliais tėvu ir dėde leidosi 1271 m., būdamas vos septyniolikos, ir į gimtąjį miestą grįžo tik 1395 m. Netrukus per karą, įsiplieskusį tarp Venecijos ir Genujos miestų, jis pateko priešininkų nelaisvėn (manoma, 1396 m.) ir iš belangės buvo paleistas 1399 m. rugpjūtį. Genujos kalėjime Polo susipažino su kitu belaisviu – riterių romanų rašytoju Rustichello da Pisa, arba Rusticiano; šis 1398–1399 m. ir užrašė išsamius venecijiečio pasakojimus apie regėtus ir pažintus Azijos kraštus: Kiniją (joje Marco išgyveno 17 metų, užėmė aukštus postus mongolų chano ir kinų imperatoriaus Chu Bilajaus dvaro tarnyboje), Indiją, Mongoliją, Japoniją, Tailandą, Indoneziją ir kt. Tiesa, Rustichello į keliautojo pasakojimus įterpė ir savo kūrybos, anekdotinių pasakojimų apie Kiniją. Kanoninio Marco Polo kelionių pasakojimų teksto nėra, nes Rustichello parengė ir išleido knygą keliomis kalbomis (pirmąjį leidimą – Šiaurės Italijai tuo metu būdingu frankų ir italų kalbų dialektu), jos skyrėsi ir apimtimi, ir pavadinimu (pvz., Italijoje knyga žinoma įvairiai aiškinamu „Milijono“ (Il Milione) pavadinimu, o anglakalbėje tradicijoje figūruoja „Marco Polo kelionės“). Nepaisant to, Marco Polo „Pasaulio stebuklų knyga“ – turbūt garsiausia ir įtakingiausia visų laikų kelionių knyga, viduramžių Europoje ji kelis šimtmečius buvo vienintelis tokios išsamios informacijos apie Vidurio ir Rytų Azijos kultūras šaltinis, davė impulsą kartografijos mokslui atsirasti ir įkvėpė kelionėms Kristupą Kolumbą.
Thomas Malory, „Artūro mirtis“ (1469–1470)
Pirmojo anglų literatūros prozinio epo autoriumi nuo XIX a. vis tvirčiau linkstama laikyti serą Thomą Malory (apie 1415 (1418?)–1471), riterį žemvaldį ir Parlamento narį iš Vorikšyro grafystės. Tokia prielaida grindžiama pačiame kūrinyje minima autoriaus pavarde ir keliomis biografinėmis ir istorinėmis detalėmis (pvz., „Pasakojimo apie karalių Artūrą“ pabaigoje: „Šią knygą sudėstė kalėjime sėdintis riteris seras Tomas Meloris. Tegu padeda jam Dievas kuo greičiau išeiti į laisvę. Amen“ (Viduramžių riterių romanai, V.: Vaga, 1980, p. 348, vertė Juozas Subatavičius), kurios iš dalies (bet ne absoliučiai) sutampa su kituose istoriniuose šaltiniuose fiksuotais faktais. Senuosius riterių laikus ir žygius „Artūro mirtyje“ idealizavęs Malory realiame gyvenime elgėsi anaiptol ne riteriškai. Iš istorinių dokumentų iškyla jo kaip daugkartinio plėšiko, vagies (o kartą net prievartautojo ir vaikų grobiko) paveikslas. Tiesa, pilietinio Rožių karo laikais siautėjusio „riterio“ aukomis dažniausiai, atrodo, tapdavo priešingą pusę palaikę piliečiai. Ne kartą teistas, kalintas ir iš tvirtovių sprukęs Malory galiausiai ilgesniam laikui už grotų įkliuvo 1461 m. ir buvo paleistas tik 1470 m. Niugeito kalėjime Londone nuteistieji galėjo naudotis vienuolyno biblioteka, tad ir čia Malory neatsispyrė pagundai pasinaudoti svetimu geru – remdamasis prancūzišku ir keliais angliškais šaltiniais 1469–1470 m. sukompiliavo epą apie pusiau legendinį bretonų karalių Artūrą ir jo bendrus (tais laikais tokia praktika, žinoma, nebuvo nusikaltimas). Tiesa, skirtingai nei kitomis kalbomis anksčiau parašytuose epuose, Malory karaliaus Artūro žygių pasakojimuose labiausiai aukštinama ir akcentuojama riterių brolybė, ryškiausiai iškylanti Apskritojo stalo riterių vaizdiniu, o ne kurtuazinė meilė ar vasalų ištikimybės senjorui konfliktai. Iš 8 pasakojimų, apimančių 21 skyrių, sudaryta „Artūro mirtis“ pirmąkart išspausdinta 1485 m.
Miguel de Cervantes, „Išmoningasis bajoras Don Kichotas Lamančietis“ (1605)
Iškiliausio visų laikų ispanakalbio rašytojo, didžiojo literatūros novatoriaus ir eksperimentuotojo, išbandžiusio visų literatūros rūšių žanrus, laisvė buvo suvaržyta net kelis kartus. Cervantesas (1547–1616) 5 metus praleido ne tik berberų nelaisvėje (laisvės neteko, kai plaukiant namo po tarnybos kariniame jūrų laivyne laivą užgrobė berberų piratai; galiausiai vargais negalais artimieji išpirko iš vergovės tik 1580 m.), bet ir gimtinėje buvo nuteistas 3 metams kalėjimo – už finansinių ataskaitų neatitikimus (arba aplaidų buhalterijos tvarkymą, kaip sakytų šiais laikais) Andalūzijoje dirbant keliaujančiu mokesčių rinkiku. Karališkajame Sevilijos kalėjime Cervantesas už šį prasižengimą teiškalėjo ne visus metus (atliko ne visą bausmės laiką), tačiau būtent čia, kai kurių literatūros tyrėjų nuomone, buvo pradėtas rašyti didysis šedevras, pirmasis moderniųjų laikų romanas. Tokia prielaida grindžiama ir romano pratarmės pirmąja pastraipa, kurioje autorius teigia, kad istorija apie tokį keistą personažą ir „[te]galėjusi gimti kalėjime, kur suranda buveinę visokeriopi nepatogumai ir varžtai, kur ieško prieglaudos visokeriopi gūdūs garsai“ (Migelis de Servantesas Saavedra, Išmoningasis bajoras Don Kichotas Lamančietis, I tomas, V.: Vaga, 1995, p. 7; vertė Valdas Petrauskas).
John Bunyan, „Piligrimo kelionė“ (1678, 1684)
Anglų dvasininkas, baptistų pamokslininkas, daugybės religinių traktatų, pamfletų ir pamokslų autorius Johnas Bunyanas (1628–1688) įkalintas buvo du kartus ir iš viso nelaisvėje praleido 13 metų. Restauracijos laikotarpiu ne kartą atsisakęs lankyti anglikonų mišias ir toliau savarankiškai pamokslaudamas buvo 12 metų uždarytas gimtojo Bedfordo miesto kalėjime. Tiesa, ne itin griežtomis sąlygomis: Bunyaną kartais išleisdavo pasimatyti su šeima, jam leista padėti išlaikyti šeimą gaminant batų raištelius (tik mokykloje mokęsis Bunyanas jaunystėje vertėsi iš tėvo perimtu skardininko amatu). Kalėjime tarp 1660 ir 1672 m. Bunyanas, be kitų religinių tekstų, parašė ne tik dvasinę savo biografiją Grace Abounding to the Chief of Sinners (1666), bet greičiausiai ir dalį savo žymiosios krikščioniškosios alegorijos „Piligrimo kelionė“ (nemažą jos dalį jis sukūrė ir per antrąjį šešių mėnesių kalinimo laikotarpį 1675 m.). Šis veikalas (visas pavadinimas – „Piligrimo kelionė iš šio pasaulio į ateinantįjį, pateikta skaitytojui tarsi sapnas“ (V.: Reformatų literatūros centras, 2009, vertė Asta Kavaliauskaitė) laikomas puritonizmo pasaulėžiūros kvintesencija, o kartais – ir pirmuoju anglų literatūros romanu. „Piligrimo kelionė“ – viena populiariausių angliškų knygų, iki 1938 m. buvo pasirodę per 1,3 tūkst. jos leidimų. Šiuo metu ji išversta jau į daugiau nei 200 kalbų, o lietuviškai pirmą kartą išspausdinta Mažojoje Lietuvoje 1804 m. pavadinimu „Krikščionies kelionė“.
John Cleland, „Meilės vergės memuarai“ (1748, 1749)
Šis dviejų dalių (dviejų laiškų) romanas yra laikomas pirmuoju erotiniu (ar pornografiniu) anglų literatūros prozos kūriniu. Knygą, populiariai dar žinomą Fanny Hill pavadinimu (liet. „Gėdos kauburys“; anglų kalba Fanny – ir moters vardas (pagrindinės romano herojės ir pasakotojos pravardė), ir moters išorinių lytinių organų pavadinimas), sudaro du laiškai, kuriuose Fransis Hil, pravarde Fanė, tuo metu jau garbingos anglų šeimos moteris, pasakoja savo, į Londoną dar paauglystėje atklydusios našlaitės, istoriją, atviraudama apie savo ir kitų sutiktų žmonių seksualinę patirtį, įgytą tarnaujant kilmingų žmonių namuose, dirbant viešnamyje, o paskui tapus etatine kurtizane. Anglas Clelandas šį romaną, ko gero, rašė Indijoje, kur ilgai tarnavo Britų Vest Indijos kompanijoje, tačiau galutinį variantą leidybai parengė 1747–1748 m. Londono pataisos darbų kolonijoje, į kurią pateko už didoką skolą kreditoriams. Praėjus pusmečiui po „Meilės vergės memuarų“ antrosios dalies pasirodymo knyga buvo uždrausta ir išimta iš prekybos, o autorius ir leidėjai suimti ir teisiami už nepadorų, įžeidžiantį leidinio turinį. Išsižadėjęs kūrinio Clelandas realios bausmės išvengė, o vėliau išleido gerokai kupiūruotą jo variantą (šis leidimas irgi kuriam laikui buvo uždraustas). Oficialiai nesutrumpinti „memuarai“ Britanijoje išleisti tik daugiau nei po poros amžių (1970), nors piratinius knygos leidimus nuo XIX a. tiek Britanijoje, tiek Jungtinėse Valstijose būtų sunku suskaičiuoti. Šiuo metu ilgais rafinuotos sintaksės sakiniais besidriekiantis, vaizdingomis sueities ir lytinių organų metaforomis bei sąmojingais palyginimais žaižaruojantis pasakojimas laikomas aukšto lygio, menišku erotinės literatūros pavyzdžiu.
Marquis de Sade, „120 Sodomos dienų, arba Ištvirkavimo mokykla“ (1785)
Kraštutinio libertinizmo ir absoliučios seksualinės laisvės apologetas ir praktikas markizas de Sade’as (tikr. Donatien Alphonse François de Sade, 1740–1814) kalėjimuose ir pamišėlių prieglaudose praleido daugiau kaip 30 metų. Nenuostabu, kad būtent šiose įstaigose parašyta dauguma iš žymiausių išlikusių jo kūrinių (romanų, pjesių, filosofinių traktatų). Nuo jaunystės pavykusiais ir nesėkmingais įvairios seksualinės prievartos aktais pasižymėjęs, slapstęsis, kalėjęs ir vėl eilinius nusikaltimus daręs de Sade’as ilgam už grotų pateko 1777 m. Po 7 metų perkeltas į Bastiliją, čia parašė bene garsiausius savo kūrinius: vos per 37 dienas – romaną „120 Sodomos dienų“ (1785), per porą savaičių – pirminį romano „Žiustina“ variantą (pavadinimu „Nelaimės dėl dorybių“ (1787) ir trumposios prozos rinkinį „Meilės nusikaltimai“ (1788). Seksualines fantazijas, ištvirkavimą ir lytines perversijas detaliai aprašinėjęs, prievartą ir smurtą geismams tenkinti teisinęs (iš čia terminas „sadizmas“), išsivadavimą iš bet kokių moralinių pančių visokeriopos žmogiškos laimės būtina sąlyga laikęs markizas pirmą knygą – „Žiustiną“ išleido 1891 m. Vėlesni, išplėsti ir taisyti, jos leidimai, kaip ir savotiškas tęsinys – daugiatomis romanas „Žiuljetė, arba Gausiai atlyginta nuodėmė“ (1797–1801), 1801 m. prišaukė dar vieną ilgametę de Sade’o bausmę – šįkart iki mirties. Be teismo uždaryti nepageidaujamą rašytoją pamišėlių namuose pasirūpino pats Napoleonas Bonapartas (beje, ir pirmąkart de Sade’as buvo kalin amas pagal specialųjį karaliaus įsaką – vad. lettre de cachet, kurio nebūtina pagrįsti; nuvertus monarchiją ir įsakui netekus galios de Sade’as buvo išleistas į laisvę). Nors mirdamas kontroversiškasis markizas išreiškė viltį, kad jo veikalų neišliks, o vardas bus ištrintas dar iš amžininkų atminties (jo sūnus iš tikrųjų sudegino gausų rankraštinį tėvo palikimą, o 1815 m. valdžios įsaku sunaikintos visos jo knygos), de Sade’as buvo „atrastas“ XX a.: buvo perleisti arba – daugeliu atvejų – tik pirmąkart išleisti visi jo tekstai (įskaitant „120 Sodomos dienų“, kurio rankraštis – 12 metrų ilgio suklijuotų popierėlių ritinys, paslėptas kameros sienoje, – vis dėlto atlaikė Bastilijos šturmą), susižavėjimo jo kūryba neslėpė ir mokslines studijas skyrė tokie garsūs intelektualai kaip Roland’as Barthes’as, Jacques’as Derrida ar Michelis Foucault.
Bus daugiau
Parengė Andrius Patiomkinas
