Įmonės „Stantien & Becker“ veikla Palangoje XIX a. pabaigoje
Palanga kaip gintaro apdirbimo centras ypač išgarsėjo XIX a. antroje pusėje. Remiantis Richardo Klebso knyga „Gewinnung und Verarbeitungdes Bernsteins“ („Gintaro gavyba ir apdirbimas“), išleista 1883 m., aiškėja, kad vokiečių firma „Stantien & Becker“, tuo metu kasusi gintarą iš Kuršių marių dugno ties Juodkrante, Palangoje buvo įkūrusi gintaro apdirbimo fabriką. R. Klebsas buvo Karaliaučiaus universiteto profesorius ir šios įmonės patarėjas. Jis turėjo gausią gintaro kolekciją, aprašė ir publikavo akmens amžiaus radinius iš Kuršių marių dugno.
Deja, žinių apie tokio fabriko buvimo vietą aptikti nepavyko. Gal 1883 m. R. Klebsas rašė apie ketinimą statyti fabriką, bet iš tiesų bendrovė tik suvienijo namudininkus?
Šiaip ar taip, šis faktas yra labai įdomus. Pavyko gauti 2015 m. perleistą minėtą knygą. Net ir po 134 metų knygoje pateiktas R. Klebso gintaro gavybos ir apdirbimo vertinimas, ypač atsiliepimas apie gausią Palangos gintaro dirbinių produkciją, yra vertas dėmesio.
R. Klebsas apžvelgė gintaro gavybą ir apdirbimą nuo seniausių laikų, pateikė išsamios medžiagos apie gintaringą žemės sluoksnį Sembos pusiasalyje. Daug dėmesio skyrė įmonės „Stantien & Becker“ veiklai Juodkrantėje – išsamiai aprašė gintaro gavybą iš Kuršių marių dugno, pateikė to meto ekonominius rodiklius. Atskirame skyriuje aprašomas gintaro kasimas atviru šachtiniu būdu Sembos pusiasalyje, Palvininkuose (vok. Palmnicken).
Pasak R. Klebso, Palangoje nuo neatmenamų laikų darbavosi daug gintaro amatininkų, kurie daugiausia apdorodavo tik gana smulkius gintaro gabaliukus. Neturėdamos galimybės nusipirkti didesnių žaliavos kiekių, vietinės firmos dirbo beveik nuostolingai; tik kelioms stambesnėms gintaro dirbtuvėms sekėsi kiek geriau. Vietinė gintaro pramonė vertėsi sunkiai, o prekiauti papildomai įsiveždavo nemažai gatavos produkcijos iš Gdansko. Tad gausus namuose dirbusių Palangos amatininkų būrys su džiaugsmu pradėjo dirbti naujame „Stantien & Becker“ fabrike, 1883 m. kaip tik buvo pradėtas statyti jo pastatas. Fabriko darbą organizavo jauni veiklūs specialistai – tai užtikrino įmonės sėkmę, nes Rytuose laukė dar daug neužvaldytų rinkų.
Tuo metu Prancūzija, Rusija, Jungtinės Amerikos Valstijos ir kitos šalys buvo nustačiusios labai didelius gintaro muito mokesčius. Dėl to firma „Stantien & Becker“ nuosavą gintaro apdirbimo fabriką atidarė Palangoje, priklausiusioje Rusijos imperijai. Palangoje buvo įdarbinta daugiau nei šimtas gintaro meistrų, jų sukuriama produkcija patenkindavo Rusijos ir jos valdomo Sibiro poreikius. Palangos gintaro gaminiai buvo vežami į filialą Maskvoje, iš kur bendrovės agentai juos platino toliau. Labai svarbi gintaro prekybos vieta buvo gintaro mugė Žemutiniame Naugarde.
Gintaro dirbtuvės su vandeniu. Palanga. Apie XIX a. pab.–XX a. pr.
Palangos gintaro apdirbimo pobūdis
Palangoje daugiausia gaminti vėriniai iš rutuliuko ir slyvos formos karoliukų (vok. Perlen) ir briaunoto šlifavimo karoliai, kuriuos Klebsas įvardijo vokišku žodžiu Korallen. Smulkiausi iš apvaliųjų karolių gaminti kitame įmonės filiale Kretingoje. Be apdirbto gintaro gaminių, Palangoje dar buvo daromi kandiklių ir pypkių antgaliai iš jūros putos bei papuošalų detalės iš sidabro, medžio ir kitų medžiagų.
Palanga tuo metu priklausė prie svarbiausių gintaro apdirbimo centrų, Klebso knygoje ji lyginama su Gdansko, Slupsko, Vormso gintaro fabrikais. Tik Palangoje ir šiuose miestuose buvo gaminami tokios aukštos kokybės fasetinio (daugiakampio, deimantinio) šlifavimo dirbiniai. Tokie palyginimai nuteikia optimistiškai, nes kiti gintaro fabrikai turėjo pažangiausią to meto įrangą – šlifavimo diskų velenai buvo varomi garu. Pavyzdžiui, Slupske gintaro apdirbimo įmonė veikė jau apie du šimtus metų, joje dirbo daugiau nei 120 meistrų.
Karolių gamyba Palangoje
Gaminant gintaro gabaliukai iš pradžių būdavo aptašomi, kad būtų suteikta kuo panašesnė būsimo karoliuko forma. Didesni ruošiniai rankomis buvo šlifuojami įvairaus šiurkštumo dildėmis. Pageidaujamą formą karoliukas įgaudavo laikomas prie šlifavimo disko, prieš tai skudurėliu ar kuo kitu įtrynus kreidos milteliais.
Norint pagaminti daugiakampio šlifavimo karolius gintaro ruošiniai taip pat pirmiausia būdavo aptašomi, tada karoliukai pergręžiami. Šlifavimo staklių velenas sukdavo smiltainio diską. Karoliukai būdavo užmaunami ant medinės lazdelės ir sukantis diskui laikomi prispausti, kol atsirasdavo vadinamosios fasetės. Iš aukščiau esančio rezervuaro ant smiltainio tekėdavo vanduo, jis nubėgdavo į apačioje stovinčią statinę. Toks aparatas buvo naudojamas ir gaminius poliruojant. Tuo tikslu smiltainio diskas išoriniame pakraštyje buvo iki blizgesio nugludinamas titnagu. Karolį priglaudus prie tokio lygaus besisukančio disko gintaro fasetė įgaudavo reikalingą spindesį.
Palangos vaikų darbas
Iš labai plonų gintaro plokštelių ir mažų karoliukų Palangoje buvo gaminamos apyrankės, skirtos eksportuoti į Persiją, Armėniją ir Turkiją. Kadangi gamybai buvo reikalingi maži ir labai ploni gintaro gabaliukai, juos reikia tašyti atsargiai, antraip gintaras gali suskilti. Be to, taip būtų netenkama per daug žaliavos. Todėl mažos vaikų rankytės labai tikdavo gintarą apdrožti peiliais. Kairėje rankoje (nykštys apsuktas audinio gabalėliu) būdavo laikomas gintaro gabaliukas, o dešine – drožiama. Vaikai labai greitai ir su dideliu įgudimu apdroždavo gintaro plokšteles. Apskustos plokštelės būdavo aplyginamos dildėmis, poliruojamos ant odos paviršiaus ir pergręžiamos. Knygos autorius R. Klebsas pabrėžė, kad gintaro apdirbimo grandinėje vaikų darbas buvo labai svarbus veiksnys.
Palangoje esą pagal ilgametę tradiciją į šeimų gintaro verslą būdavo įtraukiami vaikai ir jaunimas. Jie nuo mažų dienų iš tėvų ir senelių išmokdavo dirbti su gintaru. Knygos autorius teigė, kad vaikai didžiuodamiesi ir labai susikaupę padėdavo apdoroti Rytų Prūsijos gintarą. Norėdamas pateisinti vaikų darbą, vieną nuotrauką R. Klebsas pakomentavo taip: „Nors pažiūrėti atrodo vargingai, tačiau [vaikai – R. M.] žvalūs ir gerai pavalgę.“
Karoliukus paprastai verdavo mergaitės. Jie būdavo veriami ant storų medvilninių siūlų. Tokie ruošiniai vėliau būdavo perduodami apdirbti suaugusiesiems, šie atitinkamu būdu rankomis juos šlifuodavo ir poliruodavo. Šlifuodami disku, tokį ilgą siūlo vėrinį jie net prilaikydavo dantimis, kad suverti karoliai nepasileistų. Tuo metu buvo prekiaujama labai populiariais daugiakampio šlifavimo karolių vėriniais – viduryje būdavo įmontuojamas didžiausias karolis, o kiti suveriami mažėjančia tvarka.
Vaikai dirbtuvėje peiliais apdrožia gintaro gabaliukus. Palanga. Apie XIX a. pab.–XX a. pr.
Moritzo Beckerio gintaro monopolis
Visi Palangos gintaro apdirbėjai tiesiogiai priklausė nuo Prūsijos valdžios, ši sprendė, ar jie gaus gintaro žaliavos, kiek ir kokios rūšies ji bus. Buvo sukurtas tam tikras monopolis. Vienas vokiečių firmos „Stantien & Becker“ bendraturčių Moritzas Beckeris, Palangoje tada žinomas kaip Moshe Beckeris, su Prūsijos valdžia buvo sudaręs sutartį, kuria ir buvo įgaliotas rūpintis gintaro žaliavos tiekimu. Sutartyje buvo ir Palangos manufaktūrininkams palankus punktas – Palangos gintaro apdirbėjai, kurie gintaro įsigydavo tiesiogiai iš M. Beckerio, neturėdavo sunkumų žaliavą gaudami iš Prūsijos vyriausybės.
Tad galima teigti, kad tokiu būdu M. Beckeris Palangos gintaro apdirbėjus gelbėjo nuo žaliavos stygiaus. Bet gintaro galėjo nusipirkti tik senieji registruoti manufaktūrų savininkai ir jų paveldėtojai (daugiausia žydai), nors dalį gautos žaliavos jie nelegaliai parduodavo ir kitiems gintaro meistrams. Taip galėjo kurtis smulkios įmonės, bet jokia nauja įmonė neturėjo teisės išsiplėsti iki fabriko apimčių. Dauguma palangiškių vertėsi smulkių gintaro gaminių gamyba iš vietinių žvejų ir valstiečių surinktos gintaro žaliavos. Įdomu, kad Prūsijos vyriausybė šios sutarties laikėsi iki 1914 m. pradžios. Nepriklausomos Lietuvos metais gintaro žaliavą pardavinėjo tos pačios žydų įmonės.
