Apie žvėrį žmoguje ir išnykstančias medijas
Menas ir filosofija nuo seno žengė koja kojon. Tačiau dažnai atsitinka taip, kad menininkai nepasitikėdami savo intuicija siekia pasiremti filosofinėmis teorijomis nelabai jas išmanydami. Tada savo eksperimentavimus jie bando pagrįsti svariomis filosofinėmis tezėmis. Dabar madinga operuoti tokiomis klišėmis kaip antai: „po šiuolaikybės“, „po subjekto“, „po žmogaus“, „po tiesos“. Filosofinių tezių naudojimas savajai veiklai legitimuoti ne visada pasiteisina dėl filosofinio išprusimo stokos ir dėl to, kad filosofija suprantama paviršutiniškai kaip skambių frazių rinkinys. Šios filosofinės tezės keliaudamos iš vieno populiaraus teksto į kitą subanalėja ir tampa klišėmis, kurios gali būti pasitelkiamos tarsi intelektualinė priedanga ar reklaminis šūkis. Pavyzdžiui, tarptautinis teatro festivalis Lietuvoje kviečia žiūrovus tokiu šūkiu: „Išjunk nuostatas.“ Šis šūkis skamba gana keistai, nes sąmoninga žmonių veikla visada susijusi su vienokiomis ar kitokiomis nuostatomis. Tad festivalis tarsi kviečia išjungti sąmonę. Matyt, jo organizatoriai turėjo omenyje nuostatų pakeitimą ar išankstinių nuostatų atsisakymą, tačiau norėjo vienaip, o išėjo kitaip.
Panašiai atsitiko ir su režisieriaus Łukaszo Twarkowskio Nacionaliniame dramos teatre pastatytu spektakliu „Lokis“. Jis prismaigstytas filosofinių razinų ir deklaruoja tiesas, kurios nėra patvirtinamos ar realizuojamos paties spektaklio raiškoje. Spektaklyje deklaruojamos intencijos lieka deklaracijomis, nes spektaklio fenomenali raiška pateikia žiūrovui daugiau, nei patys kūrėjai sugebėjo išdėstyti iš populiarios filosofijos pasiskolintomis tezėmis. Daugelis spektaklio recenzentų užkibo ant šio „pseudofilosofinio“ kabliuko ir džiaugėsi radę „postmodernistinę“ filosofiją ir patvirtinimą, kad vaizdai valdo viską ir tikrovės nebėra, o mes gyvenam pasaulyje be tiesos, kuriame galimos tik interpretacijos. Tačiau pažiūrėjus kritiškesniu žvilgsniu galima pastebėti, kad šios deklaracijos ir tai, kas įvyksta spektaklio metu, yra du skirtingi dalykai. Spektaklyje išsakomos deklaracijos sudaro paviršinį šio estetinio įvykio sluoksnį. Giluminis atsiveria tik reflektuojančiam žvilgsniui, kuris nepasiduoda pseudofilosofinių paaiškinimų pagundai. Pirmiausia reikėtų atsakyti į klausimą, ar tikrai medijos yra vien manipuliacijos instrumentai. Ar tikrai ekranų gausa nebeleidžia pamatyti tiesos? Kuo skiriasi estetinė meninės raiškos tiesa nuo paprasto kriminalinio fakto konstatavimo?
Eidamas į spektaklį jau žinojau, kad jis netradicinis ir jame intensyviai naudojamos vizualinių medijų priemonės. Tačiau to žinoti nepakako ir savo išankstinius lūkesčius dėl vaidinimo teko koreguoti paties spektaklio metu. Žiūrėti spektaklį nebuvo lengva, nes jis pateikia kelias vieną su kita supintas istorijas. „Menininkų komanda“, kaip dabar yra madinga, atlieka tyrimą ir bando išsiaiškinti, kas gi iš tikrųjų įvyko trijose skirtingose tragiškose istorijose. Tai sena istorija apie žmogų, pavirtusį į Lokį (grafas Šemeta), apie lietuvių fotografą Vitą Luckų ir prancūzų dainininką Bertrandʼą Cantat. Daugiausia dėmesio skiriama pastarajai istorijai, kaip įžymus dainininkas tapo savo mylimos moters žudiku Vilniuje. Mane spektaklis sudomino ne kriminalinių aplinkybių tyrinėjimu, bet naudojamų techninių priemonių gausa.
Atrodytų, kad spektaklyje naudojamos medijos dėl savo gausos turėtų tapti spektaklio ašimi ir užgožti pačią pasakojamą istoriją. Tačiau taip neatsitinka. Keistu būdu gausiai naudojami ekranai, nors ir suteikia papildomų dimensijų spektaklio vyksmui, patys tampa nematomi. Ekranai sukuria intensyvesnio dalyvavimo įspūdį, nes pateikia reginį iš skirtingų perspektyvų ir atveria net tas erdves, kurios žiūrovui paprastai lieka nematomos. Toks daugiaplanis regėjimas žiūrovui kelia naujų reikalavimų, nes šis turi tarsi išmokti naujai matyti. Reikia sugebėti matyti kelis veiksmus vienu metu ir pačiam pasirinkti, kuris yra pirmaplanis, o kuris antraplanis. Reikia išugdyti ir periferinį regėjimą. Apie specifinius optikos transformavimus ironiškai kalba ir patys veikėjai „menininkai“ spektaklio įžanginėje dalyje. Žiūrovas neturi tikėtis aiškiai artikuliuotos istorijos, nes ji suskyla į daugybę mozaikiškų dalių, kurios susisieja viena su kita, bet jų sąsajos didele dalimi priklausys ir nuo žiūrovo intencijų. Ko jis nori? Ko tikisi? Kas jį domina labiau?
Spektaklyje intensyviai naudojamos įvairios techninės priemonės – ekranai, filmavimo kameros, apšvietimas ir garsas. Nemanau, kad techninės priemonės gali nulemti spektaklio sėkmę, nebent siekiama paviršinio efekto sudirginti žiūrovus, tačiau režisieriaus pasirinktos priemonės pasiteisino. Spektaklis nebuvo nuobodus, bet ir netapo techninių priemonių įkaitu. Kita vertus, aktyvus techninių priemonių naudojimas išryškina vieną svarbų aspektą. Kuo daugiau jų naudojama, tuo mažiau jos matomos. Ši paradoksali išvada susiformavo bežiūrint spektaklį, kai ekranų gausa man nebetrukdė sekti vaidinimo, bet jį pateikė kiek neįprastu būdu. Turiu omenyje, kad žiūrovas spektaklio metu turi pakeisti savo stebėjimo būdą. Ekranai pradžioje trikdo, nes nelabai supranti, į kurį iš jų žiūrėti. Galima žiūrėti ir į vaidinimą scenoje, ir į tai, kaip jis ekranuose perteikiamas nešiojamosiomis kameromis. Kartais matomas vaizdas scenoje ir ekraninis vaizdas papildo vienas kitą, o kartais ekrane matosi daugiau, nei matytum scenos vaizde. Ekrane matomas vaizdas yra kelių kamerų vaizdų junginys ir juos dar papildo įterpiami vaizdai, kurie suteikia papildomą prasmę matomam įvykiui. Ši įvairovė šiek tiek trikdo, bet tik tam tikrą laiką. Akis prisitaiko ir išmoksta orientuotis daugiasluoksniame vaizdų margumyne. Žiūrovas verčiamas aktyviai interpretuoti veiksmą ir atsirinkti, kas svarbiausia. Aišku, svarbiausią vaidmenį vaidina režisierius ir vaizdo ekrane montuotojas. Stebėjausi, kaip kelių kamerų vaizdai sumaniai montuojami kartu su papildomais įrašais į vieną bendrą vaizdą, kuris papildo, pratęsia, o kartais ir pavaduoja scenos vaizdą. Spektaklyje nevengiama šiomis techninėmis priemonėmis pažaisti ir parodyti galimas manipuliacijas. Kaip keičiasi vaizdo prasmė pakeičiant jo foną, kaip keičiasi vaizdo prasmė, kai jis padidinamas arba sumažinamas. Viename epizode, kai visiškoje tamsoje vaidinamos scenos vaizdas staiga ėmė didėti, negalėjau suprasti, tai gyvas vaizdas ar ekranas. Iliuzija buvo sukurta dirbtinai, nes konteineris, kuriame vyko scena, buvo stumiamas artyn žiūrovų iš scenos gilumos. Kadangi tamsoje to nesimatė, tai atrodė, kad vaizdas didinamas tarsi ekrane pritraukiant jį pasitelkus kamerą. Taigi spektaklis demonstruoja paveikią vaizdų galią. Kyla klausimas, ar ir jis pats negali būti gryna manipuliacija. Pagalvojau, kad gerai sukomponavus vaizdus būtų galima dalies vaidinimo visai nevaidinti, o tik demonstruoti iš anksto padarytus įrašus. Spektaklis priartėja prie kino vaizdo ir tam įsivyrauti sutrukdo tik tai, kad vaizdai filmuojami ir transliuojami tiesiogiai atliepiant scenoje vykstantį veiksmą. Tačiau galima įsivaizduoti ir tokią situaciją, kai vietoj vaidinimo scenoje žiūrovui bus dalinai rodomas įrašas.
Bet grįžkime prie klausimo apie tiesą. Ar tikrai ekranų gausa turėtų versti manyti, kad tiesa nesvarbi, kad ją panaikina įvairios manipuliacijos? Spektaklis demonstruoja ką kita. Ekranai suteikia galimybę dar atidžiau stebėti pavykusią ar nepavykusią vaidybą. Jie reikalauja naujų sugebėjimų tiek iš aktorių, tiek iš žiūrovų. Estetinė spektaklio tiesa nėra mimetinis tikrovės atkartojimas. Todėl man, kaip žiūrovui, svarbiau ne teisingas kriminalinio nusikaltimo įvertinimas, bet meninė žmogaus, virstančio žvėrimi, tragedija. Galų gale šis spektaklis man įtaigiai priminė, kad kiekviename žmoguje glūdi žvėris.
