Anoj pusėj (bet ko)
Viename iš prekybos centrų, išsirikiavus eilutėn, kasininkė iš tolo pašaukia vardu. Atpažįstu mergaitę, kurią keletą metų sutikdavau naujųjų miesto rajonų parapijoje. Ateidavo ten su drauge, užsibūdavo, kikendavo, pašnekintos kunigų. Žodžiu, tradiciškai. Draugė po kiek laiko nusivylė ir dingo, o ji pati pasiliko. Išgražėjusi dabar ir surimtėjusi. Negi nuo to priklaus vergiško darbo prekybos centre? Tą sekmadienio vakarą jos dar laukė visa naktinė pamaina. Kol tarškėjo ir zvimbė kasos aparatas, prisiminiau trumpąsias žinutes, kurias vis siuntinėjo jaunoji kasininkė. Tai žvalų sveikinimą su kokia bažnytine švente, tai klausimą, kaip sekasi, kas naujo ir pan. Jeigu vietoj naktinio darbo eidavo į naktinę Švč. Sakramento adoraciją, žadėdavo būtinai prisiminti savo maldose. Kunigai dažniausiai nereaguoja į tokias neapčiuopiamas pagalbas. Tai kodėl, sveriant dabar bananus, man staiga pasidaro svarbu, kad egzistuoja malda ir kad ji gali būti skirta tau? Pasikeitus kontekstui, po šiuo stogu išdidžiai karaliaujant visagalei materialybei? Supratus, jog ta paprasta juodadarbė mergina iš tiesų moka melstis? Net prie kasos aparato. Jau nelabai tradiciškai.
Dar vienas rudeninis kitos pusės triukas. Pabėgėlis iš Ukrainos, įjunkęs lankyti rytines mišias, atnešė dovanų mažą senovinę knygelę. Sako, Kalvarijų turguje išsikeitęs į cigarečių pakelį. Prašę butelio. Nors titulinio puslapio nėra, nesunku atpažinti brevijorių, kasdienių kunigo maldų rinkinį. Kokybiška XVIII a. Vakarų Europos spauda, in octavo, puošnus auksuotas įrišimas, marmurinio popieriaus priešlapiai. Daili, maloni knygelė. Pagal švenčių sąrašą ir rangą matyti, jog buvusi mūsų kraštuose. Per daug nenuskaityta. Maldaknygėse ir brevijoriuose vis pasitaiko šventų paveikslėlių, kitąsyk – šimtamečių sudžiūvusių augalų, kraupokų lyg mumijos. Šioje knygelėje savininkas palikęs plonytę, nučiupinėtą popieriaus skiautę. Kažkokio šv. Euzebijaus citata kartu su paraginimu krikščioniškai gyventi ir melstis už bedievių atsivertimą. Kitoje popierėlio pusėje nežinoma ranka smulkiai primarginusi lenkiškų žodžių. Perskaitau vardą Tekla, šalia turbūt pavardė, o jai iš paskos – miniatiūrinė širdelė su spinduliais ir įvardis moja. Širdys, spinduliuojančios ar pervertos, žinoma, jokia naujiena, net kunigų popieriuose. Nustembu dėl paties derinio. Viskas vienu ypu, be pauzės, neatsitraukus. Šv. Euzebijus, mokęs gražiai gyventi, kad gražiai numirtum, gauna štai tokį atsakymą. Pažaidė, pasišaipė šelmis kunigėlis? Kažin. Teklės vardas ir jos vaidmens pristatymas atsiranda iš krikščioniško gyvenimo gražumo. Galas bedievystei.
Panašūs spąstai vienuolių karmelitų paspęsti ir Aušros vartuose. Gal kadaise buvo natūralu miesto sienas apkabinėti šventais paveikslais, saugančiais nuo karo, maro, ugnies ir bado. Bet ir anuomet vartai pirmiausia buvo tik vartai, ne maldos kampelis. Šiandien normalus vilnietis ar atvykėlis, gožinėjantis pakampiais, tiesiog įpuola į Dievo Motinos glėbį, pastojusį tau skersai kelią. Baisiai viskas nesutaria šioje garsioje vietoje, maldininkų figūrėlės pramaišiui su pirmyn atgal zujančiais miestiečiais, ta kavinių ir parduotuvių virtinė kone iki pačios vartų arkos. Neišgelbsti šventumo auros nė masyvi bažnyčia ar švytintis Marijos radijo iškabos neonas vartų prieigose. Bet štai stebuklas: juo didyn tas neatitikimas tarp švelnaus, svajingo atvaizdo, droviai nuleistų Madonos akių ir to, kas dedasi aplinkui, juo labiau ana tikrovė stulbina, erzina, įtraukia į savo pinkles atsitiktinį praeivį, to nenorintį ir tam nepasiruošusį. Ar kartais nebus tai didysis mūsų laikų paradoksas? Dvasinių dalykų sritis, išsikvėpusi, marginali, neįspūdinga, sulaukia neįtikėtinos paramos ir pastiprinimo iš jai svetimo vartotojiško pasaulio, kurį Bažnyčia vanoja kiek tik įstengia.
Kai vėtros anąsyk purtė miestą, draugė nustebusi rašė, kad Aušros vartų koplyčioje girdėti vėjo švilpimas. Už nugaros Švenčiausiajai Mergelei – šaudymo angos, kiaurymės. Nesuprasi, kas ką saugo ir ko galima sulaukti iš kitų pusių.
