Kaip repetuoti konfliktą

„Visi esame aktoriai: būti piliečiu – tai ne gyventi visuomenėje, o ją keisti“, – sako Augusto Boalis, teatro režisierius, Engiamųjų teatro (Theatre of the Oppressed) pradininkas. Viena sudėtinių jo dalių yra Forumo teatras, kur žiūrovas tampa ir režisieriumi, ir aktoriumi, taip įgydamas galios keisti veiksmą ir parepetuoti trauminių, skausmingų, konfliktinių realaus gyvenimo situacijų sprendimo būdus. Kaip Forumo teatras ir kiti taikomieji teatro metodai gali padėti išsilaisvinti ir nuodugniau diskutuoti sudėtingais, dažnai dirbtinai visuomenę kiršinančiais socialiniais-politiniais klausimais?

Situacija tokia, kad Petras iš Kupiškio (dirbantis, kaip pats sako, prie mašiniukų) nuomoja amžiną atilsį močiutės butą „Kamčiatkoje“ (taip pravardžiuojamas mikrorajonas dar neseniai garsėjo vietos kriminalais).

O Achmedas iš Tripolio ką tik įsidarbino inžinieriumi vienoje seniausių šalyje durpių gavybos ir perdirbimo bendrovių – Kupiškio UAB „Durpeta“, kurios tikslas – „atsakingai naudoti durpių resursus, gaminti klijentams [sic] aukščiausios kokybės produkciją“. Achmedo žmona Hala turi slaugytojos-akušerės išsilavinimą, tačiau kol kas Lietuvoje darbo nei pagal profesiją, nei už minimalų atlyginimą nerado.

Achmedas ir Hala spaudžia Petro močiutės buto durų skambutį. Nuo atvykimo į Lietuvą – gimtojoje Libijoje šiuo metu išgyventi, t. y. išlikti gyvam, yra prabanga – jiedu tokių skambučių spaudė bent penkis ir kaskart nesėkmingai. Ar pavyks jiems išsinuomoti būstą šįkart?

*

Rudenį Forumo teatro pasirodymas „Ką reiškia būti musulmonu Lietuvoje?“ keliavo po Lietuvą – nuo Garliavos ir Kauno iki Želvos, Lentvario ir Klaipėdos per Marijampolę, Palangą ir Vilnių. Trupė „4ROOMS“ (aktoriai Mantas Cegelskas, Irena Jankutė ir Valentinas Krulikovskis bei trupės vadovė Raimonda Agnė Medeišienė) kiekvieno susitikimo metu vaidino tą pačią (tačiau kiekvienos lankomos vietovės realijoms pritaikytą – iš čia „Kamčiatka“ ir „Durpeta“ Kupiškio atveju) situaciją: jauna neseniai į Lietuvą atvykusi musulmonų pora ieškosi būsto nuomai. Nelengva jiems, vis „ne“ ir „ne“. Pasiekus konfliktinius siužeto momentus veiksmas scenoje stabdomas: patarimų, kaip elgtis toliau, aktoriai klausia savo „smegenų“, t. y. į tris grupes suskirstytų žiūrovų. Ką daryti? Ką sakyti? Kaip išvengti konflikto ir pasiekti savo tikslą – iš(si)nuomoti butą? Nėra vienintelio teisingo – ar tiesiog teisingo – varianto, yra skirtingų individų, turinčių savas patirtis ir mąstymo laukus, idėjos. Žiūrovas provokuojamas galvoti, ką pats darytų tokioje situacijoje. Kartu jam suteikiama privilegija veiksmą stebėti iš šono neprisiimant asmeninės atsakomybės už rezultatus. Taip sakant, atsukti laiką iš naujo.

*

Įėję į butą Achmedas ir Hala pagal įprotį iš pagarbos šeimininkams nusiauna batus, nors Petras ir įspėja, kad nevalyta, nešvaru. Užduodami įprasti nekalti klausimai: ar butas šiltas, ar įvestas internetas.

– Ar saugu čia vaikščioti? Keliukas iki krantinės pasirodė labai jau tamsus.

– Naujasis meras pažadėjo apšviesti. O šiaip tai nusiriškit tą skarą [hidžabą] nuo galvos, tai bus tikrai saugu. Nereikia provokuoti žmonių!

Čia veiksmas stabdomas pirmą kartą ir aktoriai bėga pas savo „smegenis“ patarimų. Kupiškio jaunimo centre paauglės vienbalsiai pataria Halai: „Nenusileiskit! Ta skara nėra niekuo bloga, tai jūsų tradicija. Kaip norit, taip ir rengiatės.“ Hala grįžta į sceną apšarvuota ryžtu ginti savo religinį pasirinkimą, tačiau ir Achmedas, ir Petras jau aprimę ir situaciją pagal savų „smegenų“ patarimus nuleidžia juokais. Buto apžiūra tęsiasi.

*

Apklausus žmones pranešama, kad dirbti su musulmonais nenorėtų trečdalis, išnuomoti būsto – daugiau nei pusė mūsų šalies gyventojų. Forumo teatro pasirodymo Vilniuje metu Achmedas iš Egipto, į Lietuvą atvykęs 2010 m., lietuviškai pasakojo, kad pradžia buvusi labai sunki: išsinuomoti butą Vilniuje pavyko tik po ilgo laiko ir už siaubingą kainą. Pasitaikydavo atvejų, kai pro langą pamatę jų link einantį egiptietį išsigandę šeimininkai staiga tapdavo nieko nėra namuose.

XXI a. Lietuvoje, kur dar nuo didžiojo kunigaikščio Vytauto laikų gyvena keli tūkstančiai musulmonų sunitų (tai mūsų totoriai), islamofobinės nuotaikos beveik nekvestionuojamos sklando viešojoje erdvėje – nors turbūt dar pavojingesnis atvejis yra tas „aš ne rasistas, bet“. Be to, dažnai painiojamos sąvokos „arabas“, „musulmonas“, „pabėgėlis“, dar pridedama „teroristas“. Pačių susikurti baubai, išgalvotos baimės, negatyvus viešasis diskursas ir vadovavimasis kitų sukurtais stereotipais: quo vadis, žmogau?

*

„Teatras neturi nieko bendra su pastatais ar kitomis fizinėmis konstrukcijomis. Teatras – ar teatriškumas – yra gebėjimas, ta žmogiška savybė, leidžianti žmogui stebėti save veiksme, veikime. Žmogus gali save matyti matymo veiksme, veikimo veiksme, jutimo veiksme, mąstymo veiksme. Jausti save jaučiantį, mąstyti save mąstantį“, – sako A. Boalis.

Su Forumo teatro trupės vadove, taikomųjų teatro metodų specialiste Raimonda Agne Medeišiene susitinkame Vilniaus autobusų stotyje, kur ji perka bilietą į Kauną.

– Su šiuo Forumo teatro pasirodymu keliavote po Lietuvą. Ar įvyko tai, kam nebuvote pasiruošę?

– Buvom pasiruošę, kad įvyks visaip. Labai įdomu auditorijoje sutikti lietuvių, priėmusių islamą, – jų pastebėjimai davė daug pridėtinės vertės. Garliavoje atėjo 15 metų emigracijoje gyvenusių lietuvių, tame buto nuomos vaizdelyje jie matė liūdną savo pačių pradžią Airijoje. Marijampolėje susirinko nedaug žmonių, bet vyko nepaprastai intelektuali diskusija. Apie viską pašnekėjom ir taip nepritemptai, niekas už liežuvio netraukė.

Šitame mūsų, pavadinkim, moralinio sąmoningumo žadinime – o iš esmės juk tuo turi užsiimti ir formalusis švietimas, t. y. mokykla ir universitetas, – žmonės neverčiami per jėgą ką nors iškalti. Ne, jų prašoma suprasti, apgalvoti, per save perleisti. O tai, mano galva, yra kur kas geresnis būdas suprasti. Tai ir yra taikomojo teatro esmė. Vienas profesorius sakydavo, kad proceso dramoje iš žmogaus prašoma matyti, mąstyti ir daryti. Tačiau pirmiausia – matyti ir mąstyti. O tada, jei nori, – žmogus įsitraukia (jei teisingai darai, įsitraukia visi). Toks būdas labai pagavus ir įtraukia, nes žmogus atranda saugų būdą dalyvauti. Tai labai svarbu: niekas nestatomas prieš auditoriją. Ateina pats.

Po pasirodymų man labai patikdavo klausti žmonių: kiek savo pasiūlymų matėte panaudojamų ant scenos? Žodis, frazė, veiksmas, judesys – tik viena kita ranka nepakildavo. Tai yra labai, labai paveiku.

– Žmogus mato save iš šalies ir turi galimybę nerizikuodamas dalyvauti konfliktinėje situacijoje…

– …Ir jis pamato, kaip tai veikia. A. Boalis sako, kad Forumo teatras nėra revoliucija – tai revoliucijos repeticija. Žmogus parepetuoja ir pamato, toks sprendimas praeis ar ne. Jei nepraeis – pamirškim. Atsidūręs sudėtingoje situacijoje savo galvoje susimodeliuoji veiksmų planą ir matai jį kaip vienintelį įmanomą variantą, o čia staiga atsiranda ir antras, ir trečias protingas pasiūlymas!

– Sustabdžius veiksmą, Forumo teatro formatas paprastai kviečia žiūrovą lipti ant scenos ir bandyti tiesiogiai, ne tik patarimais, nulemti įvykių eigą, pakeičiant kažkurį personažą. Kodėl šiam projektui pasirinkote kiek kitokią formą?

– Įvertinome, kad, norėdami užsitikrinti auditorijos dėmesį, turime maždaug valandą pasirodymui ir tiek pat laiko diskusijai – maksimum. Be to, žiūrovo lipimas ant scenos ne visada pasiteisina, dažniau virsta šou pačiai auditorijai: va, vienas iš mūsų eina, kažką daro. Žmogui scenoje, kad ir toje improvizuotoje, atsiranda papildoma įtampa. Jis greitai išsako savo mintį, tačiau dažnai nesugeba reaguoti į iš anksto nežinomus scenos partnerio veiksmus. Žiūrovams juokinga ir turime šou. Nors tai nėra blogis savaime: jei turi parengtą sceną ir gerai apšilusius, viską apgalvojusius dalyvius – kodėl nepadaryti šou, jei dar liko penkiolika minučių?

– Nagrinėjote atvirumo / uždarumo „kitokiam“, „kitam“ būsenas. Ar žmonės deklaravo ir ne visai dailias mintis, kuriomis dangstomasi kalbant apie kitas nei krikščionybė religijas?

– Kartu su aktoriais po pasirodymų nutarėme, kad Lietuvoje, nepriklausomai nuo gyvenvietės dydžio, esame išmokę būti tolerantiški. Mokam pasakyti. Dėl vaizdo.

O prasidėjus nuodugnesnei diskusijai, pastebėjome pasikartojantį paaiškinimą: „Nepriimčiau jų [musulmonų] todėl, kad nenorėčiau aiškintis giminaičiams ir kaimynams. Tektų atsakinėti į daugybę klausimų, kuriems tiesiog nesu pasiruošęs.“ Tad teorinis žinojimas, kad atstumti dėl religijos ar tautybės negražu, tarsi yra, tačiau vis tiek pasirenkama vengti bet kokio nereikalingo sąmyšio, nes maža ką.

Kita įdomi gaida: „Man nesvarbu, kas mokės pinigus [už buto nuomą], svarbu, kad mokėtų laiku.“ Bet štai dar visiems pusbratanams kaime reikės aiškintis…

– Keista, juk bendruomeniniai ryšiai Lietuvoje, deja, nėra labai tvirti?

– Lyg ir ne. Bet spaudimas jaučiamas. Paskalos, gandai ir staiga pradedi gauti žinutes: „Tu ką, tiksliai babajams kažką išnuomojai?“

– Galbūt čia tinka žodis „savicenzūra“: taip, turiu motyvą ir veikčiau pagal savo principus – moralinius ar finansinius, – tačiau pats save sustabdau siekdamas išvengti būsimų – o gal tik įsivaizduojamų – neigiamų pasekmių.

– Apsidairius aplink atrodo, kad pas mus net ir šeimos ryšiai dažnai nėra labai tvirti. Vis girdi: „Ai, ką ten tas mano diedas galvoja!“ ar „Ta mano boba tokia ir anokia.“ Tačiau iš auditorijos pasigirsdavo pasiūlymų Petrui atsisakyti nuomoti butą musulmonams, nes žmona neleidžia. Tada išeina taip: „Nu, aš tai welcome, bet žmona… Žinot, tos moterys…“ Kažkokie neišsikalbėjimai. Mes atpratę nuoširdžiai šnekėtis, aiškintis. Tačiau gal išties pokyčiai yra tik pokalbio reikalas – vieno, kito, trečio?

– Papasakokite daugiau apie taikomuosius teatro metodus.

– Taikomieji teatro metodai – tai iš teatrinės aplinkos pasiskolinti įrankiai (tokie kaip pagrindinis veikėjas, siužetas, konfliktas), išvystyti pasitelkiant kitų mokslo ar meno sričių (psichologijos, muzikos, literatūros) elementus ir taikomi dirbant konkrečia grupei žmonių aktualia tema. Tai patyriminio mokymosi procesas, kurį sudaro vaidmenų kūrimas, istorijų pasakojimas, situacijų vaidinimas, jų plėtojimas, analizavimas ir perkonstravimas. Grupė įsitraukia į mokymosi veiklą, nes aptariami aktualūs klausimai, atpažįstamos situacijos, su kuriomis dalyviai gali tapatintis.

Taikomieji teatro metodai yra ta nuostabi jungtis, vienijanti ir estetinį, ir socialinį aspektus. Forumo teatro įkūrėjas A. Boalis, kaip ir kiti taikomųjų teatrų grandai, visad pabrėžė estetinio aspekto svarbą, nes kitu atveju yra pavojus nuslysti ten, kur tik baramasi ir rėkaujama, – bet tai nė kiek nepadeda išspręsti konkrečios problemos. Tad estetinis aspektas labai svarbus, nes tai, kas yra ant scenos, – nors mūsų atveju nėra jokios scenos, viskas vyksta tarp žmonių, – tarsi teleskopas pritraukia, išdidina vaizdą, o šis turi būti tinkamai parengtas apžiūrai.

O taikomųjų teatro metodų ateitis Lietuvoje, žinoma, yra šviesi ir saulėta! Apie juos čia mažai šnekama, bet jie egzistuoja.

Noriu taikomuosius teatro metodus derinti su moralinės atsakomybės klausimais. Be to, turiu sau užduotį: akademiniu lygmeniu įforminti tai, kad taikomaisiais teatro metodais surinkta informacija yra validi, t. y. ja galima pasitikėti. Kol kas tokių paliudijimų nei Lietuvos, nei pasaulio praktikose nesu aptikusi, nes atliekami tik kiekybiniai tyrimai. Tačiau juk žmonės, kurie susitapatina, pajunta empatiją personažams, niekieno neverčiami gilinasi į situaciją ir jos problematiką, į klausimus atsakys daug atviriau ir nuoširdžiau būdami Petro „smegenys“ nei dėdami varnelę apklausos lapelyje. Trys penki metodai yra puikiai ištobulinti, tereikia juos naudoti – jie suteiks netikėtų atradimų. Lietuvoje tai tikrai galėtų turėti ateitį.