Šiuolaikiškumo paieška tarp kritinių atlasų, atokių salų ir dvigubų tapatybių

 

Šią esė įkvėpė subjektyvi kelionė po mano knygų lentyną. Tarp akademinių meno tyrimų mano bibliotekoje (dėl profesionalių priežasčių) netyčia atsirado ir kitų žanrų bei temų knygų, kurių sklaidymas, skaitymas, perskaitymas, intriguojančių fragmentų fiksavimas nelauktai pasirodė pravartus pamąstymams apie šiuolaikiškumą.

 

●

Dvylika metų dirbant institucijoje, kurios pavadinime yra žodžiai „šiuolaikinis menas“, manęs dažnai paklausia: „Ką reiškia šiuolaikiškumas?“, o į šį klausimą, manding, nebanalų atsakymą sunku rasti. Prisipažinsiu, aš pati šiuo klausimu pradedu kiekvienų mokslo metų paskaitų kursą apie XX amžiaus antrosios pusės meną jauniesiems medijų studentams. Jų atsakymuose nepaprastai glaustai prasiveržia įtakingų mąstytojų mintys apie šią daugeliui neaiškią abrakadabrą. Pavyzdžiui, apie kiekvieno laikotarpio meno ir kultūros priklausymą nuo gamybos sąlygų permainų ir technologijų vystymosi, atitinkamai – ir apie šiuolaikinės estetikos susiliejimą su to tarpsnio socialiniais ir politiniais procesais, kaip tai analizavo Walteris Benjaminas. Apie meno ryšį su aktualiausiomis ekonominių ir ideologinių sistemų vystymosi fazėmis, kurioms be perstojo naujų modelių pasiūlo globali vartotojiška kultūra, kuri remiasi ne tiek prekių, kiek paslaugų rinka (Fredric Jameson). Apie šiuolaikiškumą kaip meno pabaigą, kraštutinį pliuralizmą ir istorinę painiavą (Arthur Danto). Apie tai, kad prasmingiau galvoti ne kas, o kada yra menas, nes tas pats daiktas skirtingomis aplinkybėmis gali būti ir gali nebūti meno kūrinys (Nelson Goodman). Apie tai, kad šiuolaikinis menas savo užuomazga ir turiniu yra prieštaringas ir paradoksalus, pakeičiantis savaime suprantamas kategorijas bei ankstesnes prielaidas – kaip loginių įrodymų grandinėje padarė išvadą Borisas Groysas: kadangi šiuolaikinis menas yra paradoksaliai pliuralistinis, jo neribotas pliuralizmas yra tiktai iliuzija, faktiškai tai kapitalizmo sistemos produktas, kur skirtybė ir paradoksas turi viršenybę. Visose šiose versijose šiuolaikiškumas remiasi įvairiomis „po“ reikšmėmis (post-istorinis, post-meno pabaiga, post-modernizmas), o tai aiškiai atskleidžia pagrindo trūkumą.

Kai nėra tvirto atskaitos taško, šiuolaikiškumo požiūriai, interpretacijos yra tokios įvairios, išskydusios ir veikia greičiau kaip tam tikri požymiai, pozicijos, strategijos, režimai. Pavyzdžiui, Jacques’o Rancière’o skiriami trys meno kūrinių „režimai“ – etinis, reprezentacinis ir estetinis – panaikina įprastines meno vertinimo kategorijas. Viena vertus, šiuolaikiškumas veikia kaip radikalus suvokimo sprogimas – tuo pačiu metu egzistuoja atskiri būdai, kaip žiūrėti į realybę ir meną, kaip mąstyti apie jį (nes menas savo ruožtu mąsto apie realybę) po skirtingų laikų skraiste, su skirtingų kultūrų ir socialinių aplinkybių plūsmu, iškeliant nepanašumą, suskaidymą, fragmentiškumą. Kita vertus, šiuolaikiškumas irgi yra junginys: išsivadavimas iš aiškių ribų leidžia atsigręžti į įvairias temų ir klausimų formas, kurios anksčiau menui buvo neprieinamos. Šis junginys apima ir išplėtotą laiko dimensiją – vienija tiek meną, tiek netolimą praeitį, kuri irgi tampa šiuolaikiškumo dalimi. „Reikia suprasti praeitį, kad suprastume dabartį“, – kitados rašė britų istorikas ir diplomatas Edwardas Carras. Nors dažnai nutinka priešingai.

  

●

Bandant konkretinti klausimus apie šiuolaikiškumą, galimi atsakymai yra tokie skirtingi, kad orientyrai tebelieka neaiškūs. Todėl šiam šiuolaikiškumo priartinimo bandymui siūlau paieškoti paralelių su geografija.

Amerikiečių menininkas Robertas Smithsonas aštuntajame dešimtmetyje rašydamas apie meną kaip argumentą prieš ar greičiau alternatyvą filosofijai, jos abstraktiesiems konceptams ir sistemoms pasitelkė geologiją. Anot jo, vietovės, jų formos, kraštovaizdis, aplinka, žemės pokyčiai ir panašūs procesai yra tikslesnis ir tiesesnis kelias suvokti meną. Tarp meno, geologijos ir žmogaus suvokimo yra kur kas daugiau panašumų, nei įprasta manyti, – permainų srautai, sielvartas, griūtys, nuoplovos, sugriovimai ir t. t. turi ryšį tiek su gamta, tiek su kalba, žmonių psichika, mintimis ir atmintimi, meno interesų sferos sąsajomis. Ir kitų sričių tyrinėtojai rašo, kad teoriniams argumentams pagrįsti yra padedamas žemėlapis, nes jame gali išvysti visapusiškesnį sudominusio objekto vaizdą, net ribas ir periferijas, kas dažnai nepastebima iš centro pozicijos.

Geografija suvienija objektyvumą ir subjektyvumą. Vizualiosios kultūros teoretikė Irit Rogoff studijoje „Terra Infirma“ pažvelgia į meną per „kritinę geografiją“ – ne per universalią, o per konkrečią erdvę kintančioje struktūroje, kurią formuoja šios konkrečios erdvės ir laiko, geografijos, topografijos, istorijos santykiai. Tai leidžia suprasti, kad ir menas veikia kintančiomis aplinkybėmis, kurias formuoja bendras žinojimas, supratimas ir suvokimas. Kritinė geografija yra reikšminga mąstant ir apie santykius tarp įvairių vietovių, ypač Vakarų ir „kito“ pasaulio. Ji praverčia ir kaip skirtingų kultūrų, kalbų, istorijos pažinimo forma, ir kaip junginys tarp žmonių, vietovių ir diskursų. Kritinė geografija – būdas suprasti sąlygas ir jas atpažinti.

Šiuolaikiškumui suvokti turiu vieną leidinį, kuris man dažnai tampa vadovėliu. Tai „Transformacijos atlasas“. Knygos įvadas kviečia skaitytojus įsivaizduoti padėtį, kai vienos dienos žaidimų nuotykiai keičiasi radikaliai. Pavyzdžiui, kaip Kafkos pasakojime apie Gregorą Zamzą, kuris vieną rytą pabudęs pasijunta paverstas vabalu. Tačiau šis atlasas skirtas pasikeitimų ir transformacijų patirčiai Rytų Europoje, kurios gyventojai irgi vieną dieną pabudę visai kitoje socialinėje ir ekonominėje sistemoje priversti kafkiškai paklausti: „Kas nutiko su mumis?“ Atlaso turinys pasiūlo globaliosios geografijos patirtį, kurią kuria įvairūs transformacijos procesai, ir kviečia konstruoti bei dekonstruoti atskirų sferų žinias. Į tą abėcėlinę seką įtraukti 233 antraštiniai žodžiai – tekstai iš įvairių akademinių disciplinų (istorijos, politikos mokslų, kritikos teorijos ir literatūros), meno kūriniai, žemėlapiai ir diagramos. Nuo „adaptacijos“ iki „pasaulinės krizės“ (worldwide crisis) – visi šiuolaikiškumo teiginiai.

Šis leidinys pravartesnis taktiniams, o ne strateginiams požiūriams. Žinoma, jeigu aktualioji interesų teorija jau pažįstama ar bent nujaučiama, tačiau vargu ar tai bus prasminga skaitymo medžiaga nuosekliai įsisavinti „trumpąjį šiuolaikiškumo kursą“. Šis atlasas atskleidžia, kad šiuolaikiškumas neturi nei geografinių, nei diskursyvinių ribų. Šiuolaikinis menas dažnai priima eksteritorialias ne meno taisykles, kad sukurtų kokią naują kalbą arba adaptuotų ir interpretuotų kurią nors jau esamą „užsienio kalbą“. Šis atlasas aiškiai atskleidžia, kad šiuolaikiškumo reikšmės (mene) neatskirtos nuo pokyčių, vykstančių ar vykusių visuomenėje. Kritiškumas arba ryšys su tariamąja kritikos teorija tampa dar vienu apytiksliu orientyru – būtinybe formuluoti pokyčių patirtį, supratimą, kas įvykiams suteikia reikšmę, ir būtinybę į šiuos permainų procesus įtraukti vaizduotę.

  

●

Dar vienas šiuolaikiškumo pažinimo kelias – jungiančiąją trajektoriją paremti subjektyviu suvokimu. Šis orientyras suteikia galimybę leistis į asmenišką kelionę po šią beribę teritoriją, kur greta realiosios dalyvauja ir vaizduotės geografija.

Todėl iš savo knygų lentynos paimu dar vieną knygą – vokiečių menininkės, rašytojos ir tipografės Judith Schalansky „Atokių salų atlasą. Penkiasdešimt salų, į kurias niekada nesu kėlusi kojos ir niekada nekelsiu“. Autorė gimė Rytų Vokietijoje, iš kurios – kaip ir iš Sovietų Sąjungos – negalėjo keliauti po realų pasaulį, todėl ji susidomėjo geografijos atlasais. Šie sužavėjo ir tapo jos kelionių teritorija. Geografinių žemėlapių linijos, spalvos ir nežinomi pavadinimai atstojo realias vietas, jie buvo konkretūs ir abstraktūs (kad ir kokie objektyvūs būtų žemėlapiai, jie neatspindi realybės, tiktai ją interpretuoja). Tačiau ją labiausiai sužavėjo tie maži žemynai – atokios ir negarsios salos, kurios daug įdomesnės už sausumą, tos „poteksčių pastabos sausumai“.

Schalansky atlase surinktos realios salos įvairiose pasaulio vietose, turinčios ypatingas geografinių ir kultūrinių aplinkybių charakteristikas. Salų žemėlapius papildo pasakojimai apie išskirtinę Robinzono Kruzo kolekciją, vienišus mokslininkus, dingusius tyrinėtojus, švyturių sargus, dreifuojančiuose laivuose paliktus maištaujančius jūreivius, retus gyvūnus, nesėkmingas ekspedicijas, kalėjimų kolonijas, didybės manijos apsėstus užkariautojus, kanibalizmą, skerdynes ir t. t. Baisiausi nutikimai turi didžiausią potencialą tapti pasakojimais, o salos yra ideali vieta, kad į jas suplūstų faktai su fikcija. Vis dėlto šių salų aprašymuose nieko nėra išgalvota. Atlasas paremtas autorės tyrinėtais senais ir retais šaltiniais, iš kurių paimti ir transformuoti tekstai, – panašiai kaip „jūreiviai pasisavina savo atrastas žemes“.

Šių atokių salų vaizdas yra tarp utopinio rojaus ir kalėjimo – „jos tarsi vaiduokliai arba mėnulio atspindžiai vandenyse“, ten realybė susipina su išmone, ten gali rasti idėjų apie geresnį pasaulį, išsivadavimą iš nepatikimų žmonių ir daiktų. „Bet kuris taškas begaliniame Žemės rutulyje gali tapti centru“, – Schalansky rašo kaip mūsiškis Hardijus Ledinis apie atokių vietų pakerėtą pasaulio keliautojų vaizduotę. Viena dažniausiai cituojamų frazių būtų: „Kiekvienas geografinis taškas yra pajėgus generuoti viską.“ Anot Ledinio ir Paulo Bankovskio, latviškame Kolkos rage įrašyti garsai „pasaulio mastu bus absoliuti, nekeičiama ir amžina vertybė. Tai bus šio taško dokumentas, reikšmingas visam pasauliui. Kadangi nėra galimybių dokumentuoti bet kurį tašką, tai šio taško vertė dar labiau padidėja.“

Atokių salų atlasas tampa šiuolaikiškumo metafora – realybė, susipynusi su vaizduote, pajungia smalsų protą, žinias, tyrinėjimus. Ištirti objektai – salos – dėl savo fragmentiškumo universalume iškelia išskirtinumus ir drauge suvienija salas tiek vieną su kita, tiek su nutolusia sausuma. Tai žvilgsnis į erdvę – fragmentiškas, bet platus, net globalus, ir drauge – įvairus, skirtingas, atviras. Jį galima palyginti su meno geografijos revizija, bandymu formuluoti skirtingą paradigmą, kuri būtų veiksmingesnė tiesiog pačioje periferijoje. Pavyzdžiui, periferija turi geresnį regimumą, aiškina lenkų meno istorikas Piotras Piotrowskis. Kalbėdamas apie meno pasaulį, jis „periferiją“ siūlo keisti „ribos“ (margin) konceptu: riba turi daug didesnę autonomiją nei centras, riba gali atskleisti elementus, kurie iš centro pozicijos būna nematomi.

  

●

Ieškant šiuolaikiškumo prasmių patrauklu suvienyti konceptus, teorijas, diskursus ir subjektyvumą, kad abstraktų kontekstą paverstume realybe ir asmeninių interesų akiračiais. Šiame junginyje visada greta šie šiuolaikiškumo suvokimai: estetinis, arba meno, kontekstas, kritinė mąstysena ir realybė – betarpiškas santykis su šiuolaikiškumu. Jie veikia kaip dalis aktualiosios kultūros ir kaip bandymas atverti platesnį arba gilesnį kontekstualumą.

Dvejopą suvokimą ir prasmes galima priimti ir kaip žaidimą, ir kaip maskuotę. Šiame šiuolaikiškumo labirinte nuostabiausia palydovė yra anglų menininko Simono Starlingo esė apie jo „Projektą maskaradui (Hirosimą)“ (2010), kurioje fragmentuojasi, jungiasi nesibaigiančios metamorfozės vaizdai, kad jie, veikdami meno, kaip vaizdinio, ir meno, kaip tyrinėjimo, režimais, pasakotų apie laiko, erdvės, fikcijos, vaizduotės, kritiškumo, gyvenimo abstrakcijas. Starlingo „Projektas maskaradui“ yra daugiašakis, o metodinis tyrimas – veikiau hipertekstualus asambliažas, kurio faktai tik akimirką esti aiškūs ir suprantami, tačiau jų niekada negali vadinti forma. Jie primena chaotišką knygų ir vaizdų kratinį, kur pagrindiniai pasakojimai suplūsta su antriniais tyrinėjimais ir nežabota fantazija, narpliojant kūrybos reikšmę mene ir istorijoje, kelionės laiku ir erdve temas. Šaltasis karas ir jo slėpiningi „žaidimai“, avangardo menas, kultūra ir jos istorija susipina su politiniais kontekstais.

Starlingo naratyvo pagrindas – XVI amžiaus japonų teatro pjesė apie kažkokį iš tremties pabėgusį valdininko sūnų, kuriam kelyje padeda kepurių meistras su žmona. Starlingas, išlaikydamas pirmavaizdžius šio teatro motyvus – savęs transliavimą, dvigubą tapatybę ir maskuotes, iš naujo pastatė Šaltojo karo dramą po Iano Flemingo „Auksapirščio“ ekranizacijos su Seanu Connery, atliekančiu Džeimso Bondo vaidmenį. Šioje pakeistoje dramoje istorinius japonų vaidmenis, be Džeimso Bondo, atlieka ir Vengrijos žydas dizaineris, architektas Ernö Goldfingeris (jis buvo ne tik britų modernistas, bet ir Flemingo kaimynas, būtent jo pavarde pavadintas Bondo knygų serijos antiherojus, 1937 metais iš Rygos emigravęs Aurikas Goldfingeris), Jelgavoje gimęs amerikiečių finansininkas ir meno kolekcionierius Josephas Hirshhornas, branduolinės fizikos teoretikas italas Enrico Fermi, sukūręs pirmą atominį reaktorių ir gavęs Nobelio premiją už dirbtinio radioaktyvumo tyrimus, britų meno istorikas, baroko specialistas ir sovietų šnipas Anthony Bluntas, greitojo maisto restoranų tinklo KFC įkūrėjas Colonelis Sandersas, Henry Moore’o skulptūra „Branduolinė energija“, kurios autentiška forma eksponuota skirtingais pavadinimais: Universiteto sode Monrealyje ji buvo dedikuota atominei energijai, o Hirosimos muziejuje – atominės bombos sunaikintam miestui. „Maskarade“ ta pati „Branduolinė energija“ yra ir japonų pasakotojo kaukė, gauta iš kepurių meistro Henry Moore’o (Šaltojo karo metais „drąsiausio“ britų modernistinio meno meistro; Starlingas čia įpina dar vieną aliuziją į Bondą – Goldfingerio asmens sargybinį nebylį Odžobą, kuris savo skraidančiomis kepurėmis geba numušti net marmurinių statulų galvas). Šis „maskaradas“ narplioja paraleliai patrauklų ir bauginantį naratyvą, įvairių mažyčių istorijų koliažu tyrinėja pinklius socialinio ir politinio gyvenimo kompleksus, lokalumą ir globalumą, iš faktų ir fikcijų sukonstruotą realybę. Atominę bombą, kaip išplėtotą „atlaso“ leitmotyvą, Starlingas pasirinko neatsitiktinai – dažnai ji iškeliama kaip vienas „šiuolaikiškumo“ pradmenų. Mąstant bendražmogiškais masteliais, po tokio išradimo menas buvo priverstas keistis ir iš zonos „menas menui“ pereiti į erdvesnę – ir kritiškesnę – teritoriją, kurios ribų neįmanoma apibūdinti.

 

Iš latvių kalbos vertė Arvydas Valionis

  

Esė šiais metais perskaityta latvių literatūros ir filosofijos žurnalo „Punctum“ surengtame festivalyje „Vaizduotės geografija“