Poezijos vertimai

GEORG TRAKL

(1887–1914)

 

Prieš 130 metų Zalcburge gimė vienas žymiausių austrų poetų ir vienas didžiausių ekspresionistų, tragiško likimo elegiškasis mirties ir nyksmo dainius Georgas Traklis. Farmaciją Vienos universitete baigęs Traklis Pirmajame pasauliniame kare tarnavo karo mediku.

 

 

Iš rinkinio „Poezija“ (Gedichte, 1913)

 

Helianas

 

Vienišom dvasios valandom

Miela saulei šviečiant vaikštinėti

Palei geltonus vasaros mūrus.

Tyliai skamba žingsniai žolėj; bet vis tebemiega

Pilkajam marmure Pano sūnus.

 

Vakarais terasoj mes svaiginomės rudu vynu.

Rausvai sušvinta persikas lapijoj;

Švelni sonata, linksmas juokas.

 

Graži yra nakties tyla.

Tamsioj lygumoj

Sutinkame piemenis ir baltas žvaigždes.

 

Kai ateina ruduo,

Šviesiai nuskaidrėja giraitė.

Nurimę klajojam palei raudonus mūrus,

O išplėstos akys seka paukščių skrydį.

Vakare kapo urnose nuslūgsta baltas vanduo.

 

Tarp plikų šakų švenčia dangus.

Švariose rankose neša sodietis duoną ir vyną

Ir taikiai prinoksta vaisiai saulėtoj kamaroj.

 

O, kiek rimties brangių mirusiųjų veide.

Bet džiugina sielą doras žvilgsnis.

 

Galinga yra nuniokoto sodo tyla,

Ten vienuolis naujokas kaktą vainikuoja lapais rudais,

Jo alsavimas ledinį auksą geria.

 

Rankos liečia melsvų vandenų senatvę

Ar sesių baltus skruostus šaltą naktį.

 

Lengvi ir darnūs žingsniai svetinguos kambariuos,

Kur vienatvė ir klevo šlamesys,

Kur strazdas gal dar gieda.

 

Gražus yra žmogus, kai iš tamsos išniręs,

Nustebęs kilnoja rankas ir kojas,

O purpurinėse akių duobėse ramiai sukinėjasi akys.

 

Mišparams artėjant prašalaitis prapuola griaunančioj lapkričio juodumoj.

Po sutrešusiom šakom, palei raupsuotą mūrą,

Kur kadaise šventas brolis praėjo,

Nugrimzdęs savo pamišimo švelniastygiam skambesy.

 

O, koks vienišas vakaro vėjas nuščiūva.

Galva mirdama nusvyra į alyvmedžio paunksnę.

 

Šiurpus yra giminės žlugimas.

Šitą mirksnį žvelgiančiojo akys prisipildo

Savo žvaigždžių aukso.

 

Vakare nuskęsta jau nutilę kurantai,

Sugriuvę aikštėj mūrai juodi,

Šaukia melstis negyvas kareivis.

 

Kaip išblyškęs angelas

Žengia sūnus į tuščius tėvų namus.

 

Sesės toli pas žiluosius senius iškeliavo.

Naktį sapnuotojas rado jas prieangy ties kolonom,

Iš liūdnos piligrimystės sugrįžusias.

 

O, kaip sustingę nuo purvo ir kirminų jų plaukai,

Kai jis stovi tenai sidabrinėm kojom,

Ir anos numirusios žengia iš nykių kambarių.

 

O, jūs psalmės ugniniam naktovidžio lietuj,

Kai plakė tarnai romias akis dilgėlėm,

Šeivamedžio vaikiškos uogos

Nustebusios svyra virš tuščio kapo.

 

Tyliai ritas nugeltę mėnuliai

Virš jaunuolio karštligės patalo,

Kol paskui atsėlina žiemos tyla.

 

Tauri lemtis mąsliai nusileidžia Kedronu,

Ten, kur kedras, švelni esybė,

Pražysta po žydraisiais tėvo antakiais;

Naktį per ganyklą genasi bandą piemuo.

Arba girdėti šūksniai per miegus,

Kai geležinis angelas giraitėje užklumpa žmones,

Šventojo kūnas susmilksta ant žioruojančių grotų.

 

Aplink molio trobas vejas purpuro vynuogienojai,

Skamba nugeltusio javo pėdai,

Dūzgia bitės, skrenda gervės.

Vakare prisikėlę susitinka kalnynų takuos.

 

Juoduos vandenuos atsispindi raupsuotieji;

Arba atlapoja jie savo pūliadėmius rūbus

Ir rauda vėjui, kuris padvelkia balzamu nuo rausvos kalvos.

 

Lieknos merginos eina apgraibom naktinėm gatvėm,

Tarsi mylinčio piemens ieškotų.

Šeštadieniais pirkiose skamba švelnios giesmės.

 

Lai pamini daina ir berniuką,

Jo pamišimą, jo baltus antakius, jo mirtį,

Sudūlėjusįjį, pramerkiantį žydrai akis.

O, koks liūdnas šis pasimatymas.

 

Pamišimo laiptas juoduos kambariuos,

Senolių šešėliai po pravirom durim,

Kur Hesiano siela rožiniam veidrody regi save,

Ir sniegas, ir raupsai slysta jam nuo kaktos.

 

Ant sienų užgeso žvaigždės

Ir balti šviesos pavidalai.

 

Nuo kilimo keliasi kapų skeletai,

Suirusių kryžių tyla ant kalvos,

Smilkalų saldybė nakties purpuriniam vėjy.

 

O, sudužusios akys juodose burnose,

Kai anūkas proto švelnioj tamsumoj

Vienišas liūdną pabaigą apmąsto,

Tylusis Dievas užmerkia virš jo žydrus vokus.

 

 

 

Eilėraštis Unterwegs išspausdintas rinkinyje „Sapnuojantis Sebastijonas“ (Sebastian im Traum, 1915)

 

Kelyje

 

Vakare parnešė jie svetimšalį į lavoninę;

Dervos kvapas; tykus raudonų platanų šlamesys;

Kuosų skrydis tamsus; aikštėj išsirikiavo sargyba.

Saulė nugrimzdo į juodą drobulę; vis grįžta ir grįžta šis praėjęs vakaras.

Už sienos skambina sesuo Šuberto sonatą.

Tylutėliai skęsta jos juokas į apgriuvusį fontaną,

Ošiantį žydrai sutemoje. O, kokia sena mūsų giminė.

Kažkas šnibžda sode apačioj; kažkas apleido šitą juodą dangų.

Ant komodos kvepia obuoliai. Senelė uždega aukso žvakes.

 

O, koks švelnus ruduo. Tyliai aidi mūsų žingsniai senajam parke,

Po medžiais aukštais. O, koks rimtas hiacintinis sutemos veidas.

Žydra versmė prie tavo kojų, slėpininga tavo burnos raudona tyla,

Pritemdyta snaudžiančių lapų, tamsaus sunykusių saulėgrąžų aukso.

Tavo vokai apsunko nuo aguonų ir tyliai sapnuoja prie mano kaktos.

Švelnūs varpai persmelkia virpuliu krūtinę. Žydru debesiu

Tavo veidas ant manęs nusileido sutemoj.

 

Gitaros daina, suskambus svetimoj smuklėj,

Laukiniai šeivamedžio krūmai ten, seniai praėjusi lapkričio diena,

Pažįstami žingsniai temstančiuos laiptuos, nurudusių sijų vaizdas,

Atvertas langas, kuriame pasiliko saldi viltis, –

Kaip neapsakoma visa tai, o Dieve, kad sukrėstas puoli ant kelių.

 

O, kokia tamsi ši naktis. Purpurinė liepsna

Užgeso prie mano lūpų. Tyloj

Apmiršta baimingos sielos vienišastygiai garsai.

Tegu sau apgirtus nuo vyno galva į nuotekų griovį nuvirs.

 

 

 

Grodekas*

 

2-oji redakcija

 

Gaudžia vakare rudeniai miškai

Nuo mirtinų ginklų; auksinės lygumos

Ir žydri ežerai, virš kurių

Saulė nurieda gūdi, apglėbia naktis

Merdinčius karius, kraupią raudą

Jų perplėštų lūpų.

Bet tyliai kaupiasi karklyne

Raudonas debesis, kur rūstaujantis Dievas tvylo,

Pralietas kraujas, mėnesienos vėsa;

Visos gatvės subėga į juodą dūlėsį.

Po nakties ir žvaigždžių auksiniu vainiku

Siūruoja sesės šešėlis per slopinančią girią

Pasveikinti didvyrių sielų, kraujuojančių galvų;

Ir tyliai gaudžia melduos tamsios rudenio fleitos.

O sopuly išdidus! Jūs, geležiniai altoriai,

Karštą dvasios liepsną šiandien maitina didžiulė gėla,

Neužgimę anūkai.

 

 

 

Eilėraštis Musik im Mirabell iš rinkinio „Poezija“ yra iškaltas poeto antkapio plokštėje Zalcburgo kapinėse

 

Muzika Mirabelėje

 

2-oji redakcija

 

Fontanas gieda. Žydryne skaidria

Nuplaukia švelnūs debesėliai.

Namo per seną sodą vakare

Nueina žmonės tylutėliai.

 

Skulptūros parkuose pilkėja vis.

Į tolį paukščių virvės tįsta.

Nulydi fauno negyva akis

Šešėlius, kur į tamsą slysta.

 

Nuo medžių krinta lapai rauzgani,

Pro langą įskrenda iš lėno.

Skaisti ugnis plevena židiny

Ir piešia vaiduoklius ant sienų.

 

Ateina baltas svečias iš toli.

Tarnaitė užgesina lempą.

Šuo laksto menėm senoje pily,

Ir naktyje sonatos skamba.

 

 

Vertė Lanis Breilis

 

* Grodekas (anuomet buvo Austrijos-Vengrijos imperijos sudėtyje, dabar – Horodokas Lvovo srityje, Ukrainoje) – miestelis, kur Pirmojo pasaulinio karo metais tarp Austrijos–Vengrijos ir Rusijos kariuomenių įvyko kruvinos kautynės. Sunkūs tų mūšių įspūdžiai ir sužeistųjų kančios (labai trūko medikamentų, ypač analgetikų, jų skausmams numalšinti) itin prislėgė juos lazarete slaugiusį poetą; paklaikęs nuo karo siaubo, neaiškiomis aplinkybėmis jis nusinuodijo kokainu naktį iš 1914 m. spalio 3 į 4 d. „Grodekas“ – vienas iš paskutinių poeto eilėraščių (šie buvo publikuoti žurnale „Der Brenner“ 1914–1915 m.) (vert. past.).