Paukščių Takas

 

Jei būčiau tave sutikus

 

Vakare ateinu į parką prie Antrosios gimnazijos, atsisėdu ant suoliuko, užsirūkau ir uodžiu ką tik nupjautos žolės kvapą. Tai didelis, bet apytuštis parkas šalia miesto centro. Ideali vieta prastumti vakarą. Automobiliai slysta Koševo ir Alipašos gatvėmis. Iš kuprinės išsitraukiu butelį vandens. Ledinis, iš kiosko Aleksino gatvės pradžioje šaldytuvo. Nusipirkau ir „York“ pakelį. Plėšiu nuo jo celofaną, traukiu cigaretę, kita ranka džinsų kišenėje ieškau žiebtuvėlio.

– Paskolinsi vieną?

Pakeliu galvą. Jos balsas švelnesnis nei mano. Plaukai irgi trumpesni. Mūsų šypsenos panašios. Palinksiu galvą ir ištiesiu jai pakelį. Traukdama cigaretę, žiūri į mane. Priartinu žiebtuvėlį prie jos veido, spragteliu. Dujose gimsta liepsnelė. Smarki. Ji greitai patraukia dūmą, vieną, kitą, padėkoja man. Truputį pasislenku. Prisėda prie manęs, pamerkia akį ir kumšteli man į petį. Lyg būtume mačiusiosi dar vakar. Bobų vasara. Tylėdamos traukiame dūmą.

– Tavo mokykla?

Ji su trumpa verstos odos striuke, džinsais ir rudais medžiaginiais sportiniais bateliais baltomis guminėmis nosimis.

– Taip. Va ten, – parodau pirštu, – yra salė. Prie jos – chemijos kabinetas, bent jau buvo tada, kai ėjau į mokyklą. Po juo – istorijos kabinetas, o virš jo – geografijos.

Tarp mūsų kūnų sklando dūmas, cigarečių liepsnelės pulsuoja, lyg mažytės dviejų skirtingų pasaulių širdelės. Ar tokią ją įsivaizdavau?

– Tai kas naujo? – vėl kumšteli man į petį.

Ji juokiasi. Aš gūžteliu pečiais.

– Nieko. Kas čia gali būti naujo.

Jos rankos kitokios nei mano. Ji gaudo mano žvilgsnį. Švelniai suima mano pirštus.

– Turi jo rankas.

– Man atrodo, kad esu visa į jį.

Mersedesas praskrieja gatvės viduriu. Visi pypsi, ant asfalto liejasi pyktis. Atsistojame, kad geriau matytume.

– Žiūrėk, koks kamštis Karaliaus Tomislavo gatvėje.

– Koševo.

– Ką?

– Dabar vadinama Koševo.

Pažvelgia į kitą pusę.

– Džuro Džakovičiaus?

– Alipašos.

– O šis parkas?

– Šviesos parkas.

Vėl prisėdame. Tylime.

– O, – sako, – kaip jis laikosi?

– Ką aš žinau, lyg ir geriau nei prieš tai.

Jos graži šypsena.

– Matotės? Susiskambinate?

– Kartais.

Ji tyli. Rūko ir žiūri kažkur prieš save.

– Ateina pas tave ant kalvos.

– Nejaugi?

– Paprastai paskambina man, kai pareina. Paskutinį kartą man sakė, kad skilo tos vazos, kur prie suolo, dugnas. Na tos, kurią močiutė su seneliu klijuodavo kramtomąja guma, kad vanduo neišbėgtų. Dabar jis tau sodina gėles.

– Mensas? Neskiesk!

– Susidomėjo žmogus sodininkyste. Tai jį ramina.

Ji juokiasi. Atsigeriu vandens. Pasiūlau ir jai. Bet ji negali.

– Jis vedė, žinai? – atsargiai ištariu.

Balkone kitoje gatvės pusėje moteris džiausto skalbinius. Balti marškinėliai, pagalvių užvalkaliukai ir užvalkalai plevėsuoja vėjyje lyg vėliavos.

– Ar tau trukdo? – paklausia.

Papurtau galvą.

– O tau?

Papurto galvą ir ji. Nusišypso.

– Turiu brolį ir seserį.

– Nejuokauk! Kaip jie atrodo?

– Maži… Šviesūs… Juokingi… Ką aš žinau.

Rūkome. Kažkur tolumoje leidžiasi saulė.

– O tu nueini ten, ant kalvos? – parodo Barės kapinių link.

– Seniai nebuvau, bet senelis vis liepia.

– Ar Nedžadas gyvas?

– Aha, vienintelis iš keturių. Be perstojo man aiškina: turi eiti, ji tave pagimdė.

– Gyveni su juo?

– Taip. Aš, jis, teta Melida.

– Mano mažutė? Kaip ji laikosi?

– Okei. Paaugo. Pagimdė sūnų. Jam greit aštuoneri. Ir jis šviesus. Dabar mes esam šeima. Senelis, Melida, jos Haris ir aš.

Jaučiu kažkokią šilumą jos akyse.

– O senelis nesiliauja: kodėl neini į kapines? Nusivesk ir drauges. Ant kalvos ten pats tikriausias parkas vakarais. Jėzau, kas tik jam nešauna į galvą. Kad vesčiausi panas pasivaikščioti po kapines? O jis man sako: na ir kas, ant kalvos ten gražūs takeliai, yra ir gėlių. Kvepia. O jau kokia ramybė.

Mūsų akys ašaroja iš juoko. Žvirbliams nepatinka toks triukšmas. Visi iki vieno išskrenda iš krūmo prie suolo. Stebiu trumpą jų skrydį.

– O, Nečkas, Nečkas… – gūžteli pečiais, – o kaip tu laikaisi?

– Ką turi omeny?

– Na, tos panos ir šiaip…

Ji stebi mane šypsodamasi, kaip kadaise močiutė.

– Tikrai, nieko ypatinga. Ruošiuosi tokiems egzaminams ir šiaip.

Dangus temsta, automobiliai vis dar pravažiuoja.

– Yra vienas dalykas, kurio niekam nesakiau.

– Koks?

– Juokingas.

– Nagi, sakyk.

– Žinai, kai numirei, Mensas nusipirko vietą šalia tavo kapo. Sau. Ir paminklą pasistatė.

– Rimtai?

– Norėjo, kad jį ten palaidotų. Bet nemanė, kad ilgai gyvens.

– Ne visada lengva ir numirti, – žinovės tonu sako ji.

– Dabar turi naują žmoną, tai logiška, kad nebenorės ten. O mes turime problemą.

– Kokią?

– Grįžo senelis iš kapinių susimąstęs. Klausiu jo, kas yra, o jis apie Menso vietą kapui: pasidarė, iki šiol už ją mokam. O kas dabar į ateistų kapines?

Ir vėl pradedu garsiai juoktis.

– Kodėl? – sumišusi manęs paklausia.

– Na žinai: Karaliaus Tomislavo – Koševo, Džuro Džakovičiaus – Alipašos, Hasarano Brkičiaus – Patriotų lygos. Buvo karas. Nesąmonės.

Ji nesupranta, bet vis tiek manęs klauso.

– Matau, kad Nedžadas kažką sugalvojo ir nenorom sako: kaip manai… o jeigu Radai atiduotume?

– Kam?

– Rada yra mūsų kaimynė. Nečkas sugalvojo, kad ji serbė, todėl jai turėtų būti vienodai. Kaip tik, kad neprapultų.

– Ir ką darys?

– Nieko. Aš jam sakiau, kad jokiu būdu to niekam nesakytų. Bet jis užsispyręs, sako, o kas negerai. Ten jai patiktų. Atiduočiau už dyką. Žinai, kiek dabar kainuoja laidotuvės?

– Ir ką dabar darysit?

– Supratimo neturiu. Ką nors sugalvosim.

Po juoko stoja tyla, po tylos – tuštuma. Šviesos parke įsižiebia žibintai. Pasižiūrime viena į kitą. Jos akys juodos, skaidrios, kaip ir besileidžianti naktis.

– Jau vėlu, – sako ir atsistoja.

Aš išsitraukiu cigaretę, ieškau žiebtuvėlio.

– Nerūkyk tiek daug, kenkia sveikatai, – smiliumi paliečia mano nosies galiuką ir pamerkia akį.

Žiūrime viena į kitą.

– Man reikia eiti.

– Gerai.

Atsistoju, kad ją palydėčiau. Sutemus pradeda kilti vėjas. Vis stiprėja. Ji užsega man striukę. Pataiso apykaklę. Aprengia mane.

– O tu? – paklausia.

– Ką aš?

– Ką dabar darysi?

Gūžteliu pečiais. Kurį laiką pastovime. Viena priešais kitą.

– Galbūt kada nors parašysiu pasakojimą apie tavo mirtį.

 

 

Paukščių Takas

 

Turėjau pelėdą. Pavadinau ją Padange. Ją man padovanojo dėdė Rankas, senas plikis, senelio draugas iš darbo ir puikus medžiotojas. Padangė gyveno virš koridoriaus durų. Tupėjo ant gražiai nupjautos ir nulakuotos šakos. Jos nagai, stori ir aštrūs, buvo tvirtai prikabinti prie medžio. Jos akys buvo tamsios ir skvarbios. Snapas didelis, su dviem skylutėm. Plunksnelės trumpos, rudokos, kai kur ryškėjo geltona. Ji mane stebėjo dieną ir naktį. Taip intensyviai, kad kartais pagalvodavau, jog pro jos negyvas akis mane stebi visi pažįstami žmonės. Žiūrėdavau į ją dažnai. Atsiguldavau ant grindų koridoriuje, pasiremdavau galvą rankomis ir klausdavau savęs, koks buvo jos gyvenimas. Dėdė Rankas man pasakė: „Nušoviau ją iš pirmo karto.“ Miške šalia Sarajevo. Virve jis surišo jai kojas, išskrostą prisirišo prie diržo. Tokią ją parsinešė į miestą, šiek tiek kraujuotą.

Rankas turėjo dar vieną mėgstamą užsiėmimą. Jam patiko daryti iškamšas. Senelis nusivesdavo mane į jo dirbtuves. Stebėjau, kaip jis peša antį, lupa odą, gramdo mėsą nuo kaulų, o lašinius meta į šiukšlių dėžę. Kai atėjau kitą kartą, negyvos anties akys spindėjo. Tada pasakiau, kad kai užaugsiu, turėsiu tokį patį mėgstamą užsiėmimą kaip ir Rankas. Jis dažnai ateidavo į mūsų butą Grbavicoje. Kartais pietauti, kartais kavos ar degtinės išgerti. Pasakodavo man apie savo nuotykius.

Tikriausiai buvo ruduo. Žinau, kad lijo lietus, ir negalėjau žaisti kamuoliu. Atsiguliau prieš Padangę ir sukryžiavau rankas. Močiutė kepė obuolių pyragą, senelis per mažąjį radiją klausėsi rungtynių iš Koševo. Atidariau duris ir garsiai paklausiau: „Kodėl nepadarėte mamos iškamšos, kai ji mirė? Galėjome ją laikyti čia arba miegamajame. Rankas ir jai galėjo viela suveržti kaulus, iškimšti šiaudais, žole ir susiūti. Į akiduobes pripilti žemės.“ Iš kišenės ištraukiau du rutuliukus. „O juos nudažyti juodai ir įdėti“, – pasakiau laikydama rutuliukus ties užmerktomis akimis.

Dar kurį laiką galvojau, kad galbūt tikrai mama galėjo būti kaip Padangė. Porą savaičių, ne daugiau, močiutė ir senelis mane tiriamai stebėjo. Man atrodo, kad jiems palengvėjo tik tada, kai apsiverkiau, klausydama pasakos „Mergaitė su degtukais“.

Rankas daugiau nebeateidavo. Senelis vis dar eidavo pas jį, bet manęs nebesivesdavo. Nežinau, kas jam nutiko per karą. Ar liko gyvas. Padangė dingo kartu su kitais daiktais iš buto.

Niekada apie tai nebūčiau pagalvojusi, jei šį rudenį akligatvyje ant Vratniko kalvos nebūčiau sutikusi berniukų grupelės. Jie stovėjo ratu ir šnibždėjosi. Pažinau vieną iš jų ir su šypsena paklausiau, ką jie slepia. Berniukai pasitraukė, lyg būtų prasiskleidę paukščio sparnai. Viduryje šviesiaplaukis strazdanotas mažius kažką laikė delnuose. Priėjau arčiau. Berniuko delnų lizde tupėjo mažytė pelėda. Tris kartus mažesnė už Padangę. Ji pažvelgė į mane taip, kaip visus tuos metus žiūrėjo Padangė. „Ji akla“, – šnibždėjo berniukai.

Ji mirksėjo gudriomis juodomis akimis, kuriose vietoj lėliukių neramiai lakstė gelsvi taškeliai, lyg iš savo žvaigždynų ištremtos žvaigždės. Nosimi prisiliečiau prie jos snapo. Jos akyse šniokštė galaktika.

 

Vertė Kristina Tamulevičiūtė