Pasaulis, kuris pamiršo revoliuciją

Atrodo, kad Spalio revoliucijos šimtmetis šiuolaikiniame it bičių avilys dūzgiančiame pasaulyje liks tik data kalendoriuje ir jį paminės tik saujelė sektantų, vis dar tuščiai tikinčių šio įvykio reikšme pasaulio istorijai. Ta sektantų saujelė tuščiai tvirtina, kad be šio įvykio ir jo pasekmių pasaulis atrodytų visai kitaip – galbūt globaliniuose Pietuose gyvenančios tautos niekada nebūtų sukūrusios savų valstybių, galbūt pasaulinio darbininkų judėjimo laimėjimų nebūtų įtvirtinusi šiuolaikinė gerovės valstybė, turtinguose Vakaruose nebūtų sukurtos visiems, o ne tik elitui prieinamos institucijos: nemokama sveikatos apsauga, socialinė rūpyba, nemokamas mokslas. Taip, gerovės valstybė nebuvo valdžios ir elito labdaros skurdžiai gyvenančioms klasėms produktas. Ji buvo klasių kovos, nepaliaujamų darbininkų streikų ir fabrikų užėmimų, komunistinių eksperimentų produktas. Vakarų valdžios institucijos ir verslas nusileido darbininkų klasių spaudimui, taip gimė šiuolaikinė gerovės valstybė, kuri šiuolaikiniame pasaulyje patiria verslo ir vėl išskirtinai tik jam tarnaujančios valdžios antpuolį ir yra beatodairiškai ardoma.

Ką pasauliui davė Spalio revoliucija? Manau, kad ji leido atsirasti trims dalykams – kitokiai politikai, kitokiai lyderystei, kitokiems tikslams.

Kitokią politiką turiu omenyje, kai kalbu apie politinį dalyvavimą. Spalio revoliucija išlaisvino daug politinio entuziazmo, nes leido gimti naujam politiniam subjektui – masėms. Revoliuciją surengė ne koks nors konspiratorių ar teroristų būrelis, kaip mėgsta vaizduoti šiuolaikiniai buržuaziniai istorikai, vadinami revizionistais. Šimtatūkstantiniai streikai ir demonstracijos, imperialistinio karo išvargintų karių laikysena parodė, kad Rusijos visuomenės nebetenkino senoji carinė tvarka, kad ji nebegalėjo pakęsti senojo jungo. Tokia situacija prieš šimtą metų vyravo daugumoje pasaulio šalių. Tiek savųjų šalių darbininkų judėjimų, tiek Rusijos revoliucijos išjudintos masės suvokė, kad dalinių, kosmetinių pokyčių joms neužtenka. Toks suvokimas sukėlė tikrą sprogimą: po buržuazinių revoliucijų, kurios tenkino tik kapitalistų interesus, turėjo kilti socialinės revoliucijos, kurios leis emancipuotis masėms, leis joms tapti oriomis savo kraštus ir savo pačių reikalus tvarkančiomis klasėmis, leis išlipti iš skurdo ir pretenduoti į joms teisėtai priklausančią socialinę gerovę, o ne „išlaikytinių“, kaip dažnai mėgsta jas vadinti buržuaziniai ekonomistai, poziciją. Iš šios revoliucinės perspektyvos dabartiniai įvykiai Egipte, Katalonijoje ir kitur (ką ir kalbėti apie Ukrainą) atrodo kaip nevykęs politinis spektaklis, turintis atitraukti klaidžiojančių žmonių dėmesį nuo savo pačių problemų. Minėtos revoliucijos yra paprasčiausiai nebaigtos.

Kitokią lyderystę turiu omenyje kalbėdamas apie Leniną. Ne apie paranoiką kraugerį Staliną, teisėtai smerkiamą daugumos kairiųjų. Taip, Leninas buvo lyderis. Jis sugebėjo mobilizuoti ne pyktį ar pagiežą, kaip Hitleris arba šiais laikais Trumpas ir panašios odiozinės figūros Europoje, o susikaupusį entuziazmą kovoti už kitokį pasaulį. Leninas nesiekė tokio statuso kaip šiuolaikiniai nuomonės lyderiai, kurie nuolat apskaičiuoja savo teiginius norėdami įtikti kuo didesnei feisbuko vartotojų auditorijai. Jis dažnai leido sau kalbėti absoliučiai priešingai, nei iš jo buvo tikimasi, nes žinojo, kad kažkas gyvena ir anapus jo paties „feisbuko“ – tuometinių socialdemokratų ir jų politinių bendražygių. Jis buvo įsitikinęs, kad reformų nepakaks, kad reikia keisti pačią politikos esmę, kad reikalingos naujos institucijos, kitoks masių dalyvavimas. Veikale „Valstybė ir revoliucija“ jis kalba apie pačios valstybės laikinumą – apie valstybę, kuri yra ne tikslas, o priemonė. Žinoma, jam nepavyko, jo projektas žlugo, jį apraizgė naujoji biurokratija, naujas totalitarinės valstybės aparatas. Paskutiniai jo laiškai partijos draugams akivaizdžiai pademonstravo jo nusivylimą. Bet grįžkime prie idėjų ir lyderystės. Drįstu klausti: ar šiuolaikinė kairė ar kitos emancipacija suinteresuotos grupės gali duoti tokių lyderių, kokie buvo Leninas, Mao, Che ar Malcolmas X? Dažnai vyksta lyderių kursai, pasaulis svajoja apie naujus lyderius – o pasirodo arba degradavę autoritarizmo šalininkai, arba korumpuoti biurokratai. O galbūt pasauliui, kuriame net tokie žodžiai kaip „demokratinis socializmas“ ar „nacionalizacija“ skamba kaip malda šėtonui, iš tikrųjų reikia būtent tokių lyderių kaip Leninas – gebančių ne tik gąsdinti galinguosius, bet ir sukelti pokyčių siekiančios liaudies entuziazmą, gebančių parodyti, kad viskas įmanoma, kad pasaulis nors trumpam gali atsidurti pažemintųjų ir nuskriaustųjų rankose, kad būtina emancipuotis ir kurti sau tarnaujančias institucijas? Kuris kairės lyderis tai be užuolankų galėtų pasakyti dabar?

Trečia ir galbūt pagrindinė revoliucijos suteikta viltis yra pokyčių pasaulyje viltis. Tikėjimas, kad viskas kinta, kad mes patys keičiamės. Neseniai man vienas bičiulis sakė, kad, jo manymu, privati nuosavybė yra natūralus ir nekintantis dalykas. Marksistai norėjo įrodyti, kad privati nuosavybė, kaip ir pats kapitalizmas, nėra nei šventa, nei natūrali, nei neliečiama. Jiems ne visada pavyko tai įrodyti… greičiau mūsų pačių nelaimei. Marxas pademonstravo kapitalizmo, prekinių ir mainais paremtų santykių istoriškumą, o šiuolaikiniai jo sekėjai vis dažniau akcentuoja, kad šiuolaikinis kapitalistas, kaip praeities tironas ar feodalas, dažniau remiasi ne gamyba ar mainais, o gyvena iš paskolų ir skolinimo. Tiems, kurie savo kailiu patyrė, kas vyko pastarosios krizės metu, kurie buvo priversti emigruoti ar liko su savo skolomis Lietuvoje, daug apie tai aiškinti nereikia. Kolektyviniai dalijimosi resursais, paslaugomis, tarpusavio pagalbos eksperimentai yra tai, be ko mes šioje sistemoje neišgyventume. Tačiau mūsų praktikos turėtų vesti į brandesnę savimonę. Pavyzdžiui, galėtume klausti, kodėl augant technologinei pažangai esame vis dar priversti šitiek laiko dirbti ir persidirbti. Turime klausti, ar pati mūsų prigimtis yra nekintanti, ar ji pririšta prie dabartinio laiko. Jei žmonės gali keisti tikėjimą, politines pažiūras ar netgi lytį, ar jie, jausdami šiuolaikinio pasaulio neteisingumą, nesvajotų pakeisti paties pasaulio, pačios socialinės tvarkos? Revoliucija visada suteikia galimybę svajoti – to negali atimti nei bauginimai, nei po revoliucijos kilusio teroro atsiminimas.

Po revoliucijos praėjo šimtas metų. Pasaulis grįžo šimtmečiu atgal. Jį valdo finansų ir verslo elitas bei naujais karais grasinantys autokratai. Valdžia ir verslininkai, nekreipdami į miestiečius dėmesio, glėbiais kerta mūsų bendrą, viešą nuosavybę – miestuose augančius medžius. Esame priversti nešti paskolų ir augančių kainų naštą, tenkintis orumą pamiršti verčiančiais atlyginimais ir taip išlaikyti savo valstybių valdžias, kurios seniai pamiršo mūsų interesus. Gyvename pasaulyje, o greičiau jo gabalėlyje, kuris pamiršo revoliuciją. Gyvename…