Pasakojimas apie trečiąją akį

Iš netrukus pasirodysiančios knygos „Naktis su raktininku: pasakos žmonėms ir kitiems tolimojo kaimo gyventojams“

 

Kartą, visai neseniai, kai laikas jau buvo išrastas, bet pasaulis dar nebuvo pavargęs jį vytis, tolimajame kaime gyveno raktininkas ir jo žmona pynėja. Kadaise, gal prieš dvylika metų, grįžo jis čionai iš klajonių, manydamas, kad trumpam, siūlydamas atrakinti užsikirtusias ar sugedusias spynas, bet nutiko taip, kad pakabino jis savo maišelį su įrankiais ant vinies pynėjos trobelėje ir pats tenai pasiliko. Tvarkė jis spynas tolimojo kaimo gyventojams arba pasakodavo, ką yra tekę aptikti už vienų ar kitų atrakintų durų, o žmona jo pynė virves, tokias puikias ir tvirtas, kad jei nebūtų reikėję pančioti arklių, tolimojo kaimo gyventojai turbūt mielai būtų jomis supančioję vienas kitą.

Taigi gyveno raktininkas su žmona, ir, rodos, nieko netrūko, ir dažnai jų trobelėje skambėjo dainos ir juokas, bet štai užgulė vieną dieną namus jų tyla, tiršta ir graužianti akis lyg dūmai. Gal dėl to, kad neliko tolimajame kaime spynų, sugedusių ir neatrakintų, gal dėl kokios kitos priežasties, bet apniko raktininką nuobodulys, ir ne šiaip apniko, o apraizgė ir supančiojo tarytum tvirčiausios jo žmonos pintos virvės.

Nusiminė pynėja matydama, kad raktininkas tarsi vietos neranda, dėbso kiaurą dieną į sieną lyg bandydamas įskaityti ant jos slaptą raštą ir vis tyli, tyli, tyli, tarytum nebebūtų jau pasaulyje žodžio, dėl kurio vertėtų pakrutinti lūpas. Ir ėjo ji pas vaidilas, žiniuonius, burtininkus ir kitus išmintingus žmones, bet jie nežinojo, kaip padėti nuo šio negalavimo. Jie mokėjo pranašauti orą, atstatyti išnarintą ranką, virti žolelių nuovirus, jie mokėjo daugybę naudingų ir dar daugiau nenaudingų dalykų, bet kaip išvaikyti nuobodulį, nenutuokė niekas, nes niekas dar tolimajame kaime nebuvo tokia liga sirgęs – gal dėl stiprios sveikatos, o gal tiesiog nežinojo, kad tokių ligų pasitaiko pasauly.

Slogu pasidarė ir tolimojo kaimo gyventojams: spėjo jau jie priprasti prie raktininko pasakojimų, kai jis rakinėdavo jų duris, o dar labiau patys įprato jam pasakotis. Tad bandė pažadinti jį iš to snaudulio: rausėsi po rūsius ir palėpes senų spynų ieškodami, o jei nerasdavo, tyčiomis kokią nors sugadindavo ir nešdavo jam surūdijusias, aplūžusias, su pasimetusiais ar užstrigusiais raktais, bet raktininkas tik pakrapštinėdavo jas tingiai, lyg atbulom rankom, tarsi iš anksto žinodamas, koks sraigtelis nulūžo ar užstrigo, tarsi nujausdamas, kad gedimas netikras, o paskui numesdavo šalin ir vėl dėbsodavo į sieną, bandydamas įskaityti kitiems nematomą užrašą, o jei prabildavo, tai tik tam, kad sumurmėtų: „Nuobodu šiam pasaulyje, ponai.“

Ir niekas tolimajame kaime nežinojo, ką reiškia šie žodžiai, ar jis pats juos sugalvojo, ar kur nugirdo klajodamas po platųjį pasaulį, bet skambėjo jie sunkiai ir užkrisdavo lyg juoda marška ant galvų, ir norėdavosi tada pašokti ir juos nusipurtyti, o paskui bėgti kuo toliau nuo raktininko trobelės.

Ir liūdna buvo visiems, bet liūdniausia – pynėjai, nes nebuvo kur bėgti jai nuo namuose susitvenkusio ilgesio rūko, įsisunkusio net į jos pirštus, kurių pinamos virvės dabar pasidarė storesnės ir šiurkščios. Ir bandė ji raktininko išklausti, kur dingo jo džiaugsmas, kodėl net sugedusi spyna nebeuždega žvilgsnio ir apie ką jis taip mąsto stebeilydamasis į sieną ir tylėdamas, bet nieko jis jai neatsakydavo, tik atsidusęs pabučiuodavo kaklą, bet jausdavo ji, kad kaltės ar užuojautos tame bučinyje daugiau nei švelnumo. O paskui jis išeidavo iš namų, užlipdavo ant kalvos ir stebėdavo, kaip tolimojo kaimo gyventojai kinkosi arklius ir aria, kaip išverčia prievartaujama žemė savo juodus vidurius, o tada žmonės užsėja ją, tarytum pasibaisėję tuo, ką čia rado. Ir pasidarydavo dar liūdniau nuo to vaizdo raktininkui, ir norėdavosi bėgti jam prie nukamuotų arklių, verčiamų atversti, kas paslėpta, apkabinti juos ir raudoti, o gal išprotėti ir pačiam stoti jų vieton prie plūgo.

Taip bėgo dienos ir naktys, kol kartą, gūdžią valandą, pabudino raktininkas pynėją iš miego, prisėdo šalimais su žvake rankoje ir tarė:

– Įsivaizduok: vienas galingas dievas, – gal iš smalsumo, o gal kamuojamas net dievus numarinti galinčio nuobodulio, – pastatė didelius kaip pasaulis rūmus. Ir tuose rūmuose kambarių ir menių tiek, kiek lašų šuliny, ir visi jie turi duris, bet tos durys skirtingos. Vienos iš geležies, antros medinės, trečios oda aptrauktos. Vienos girgždančios, antros supuvusios, trečios – naujos ir tvirtos. Kokios tik gali būti durys pasaulyje ir dievo vaizduotėje – visos jos buvo tuose rūmuose. Ir buvo už jų įvairiausių dalykų – ir gerų, ir blogų, ir vertingų, ir visai beverčių: už vienų – aukso skrynios, už antrų – gražūs kūnai, už trečiųjų – palaikai sudūlėję. Ir visos tos durys buvo atrakintos, visos, išskyrus vienas. Ar įsivaizduoji tokius rūmus, didelius kaip pasaulis?

Atsisėdo pynėja sutrikusi ir linktelėjo, o raktininko žodžiai toliau draskė tylą, duslūs ir niūrūs lyg lietaus lašai, atsimušę į apleisto namo stogą:

– O dabar įsivaizduok: štai įleido dievas į tuos rūmus žmogų, o įleidęs tarė: „Sustabdysiu tavo gyvenimo laiką dvylikai metų, o tu klaidžiok po mano rūmus ir išsirink vienas vieninteles duris, kurios tau labiausiai patinka, ir tada atiteks tau tai, ką už jų rasi.“ Ir tada jis išnyko dvylikai metų, o žmogus liko rūmuose, dideliuose kaip pasaulis, ir klaidžiojo apžiūrinėdamas duris ir tai, kas buvo už jų, vertindamas, skaičiuodamas ir galvodamas. Ir greitai bėgo metai, ir prabėgo jų lygiai dvylika, ir grįžo dievas į savo pastatytus rūmus, ir rado žmogų stovintį prie pasirinktų durų.

Nutilo raktininkas ir įsmeigė į žmoną maldaujantį žvilgsnį, o tada pasilenkė ir sukuždėjo:

– Pasakyk man, kokios tai buvo durys?

Ir susimąstė pynėja, bet ne apie vyro klausimą, nes akivaizdus buvo į jį atsakymas, o apie tai, kaip nuraminti jį, nukamuotą ir pavargusį, bet nežinojo ji šito, tad tik gūžtelėjo liūdnai ir nepratarė nė žodžio. Ir atsiduso tada raktininkas, pabučiavo jai kaklą, o paskui nunarino kažin kokio kirmino graužiamą galvą, užsidengęs veidą rankomis, kadaise gebėjusiomis prakalbinti net tvirčiausią spyną.

Nesuprato pynėja, kodėl jis to klausė, ir nesuprato, kodėl po kiekvieno jo bučinio peršti jai kaklą, lyg kutentų kažkas ar dusintų, tik nutarė, kad nori ji būti šaka, į kurią jis įsikibtų, skęsdamas ilgesio liūne. Taigi paliko ji raktininką guosti žemės juodumą atvėrusius arklius, paliko galvoti, kokias iš visų įmanomų durų pasirinktų žmogus, o pati nuėjo prie kryžkelės, tikėdamasi sutikti ką nors, kas ištiestų pagalbos ranką, o labiausiai, žinoma, dainių, nes tik jo melagystės juk padeda tiesą atrasti tenai, kur bejėgiai vaidilos, mokslo žmonės ir burtininkai.

Ir rado ji, žinoma, dainių prie kryžkelės – pasikabinusį ant ąžuolo šakos virvę, perkišusį per kilpą kojas, liūdnai besisupantį, numetusį kankles su išraižytais gražiais vardais netoliese ant žemės. Atsisėdo raktininko žmona po laja ir valandėlę klausėsi ilgesingo šakos girgždesio, o paskui paprašė:

– Sumeluok man ką nors gražaus, dainiau.

– Tingisi, – atsakė jis, linguodamas visu kūnu į šalis, užvertęs galvą, žiūrėdamas, kaip aukštybėse sukasi į padangę besitiesiančios medžių viršūnės. – O ir mečiau.

– Metei meluoti? – nustebo raktininko žmona.

– Aha, antrą kartą gyvenime, – nerūpestingai atsakė dainius, neatitraukdamas akių nuo besisukančių medžių viršūnių. – Jei neskaičiuosim visų kitų kartų po pirmojo.

– O kada metei pirmą?

– Kai įsimylėjau – kada gi daugiau? – prunkštelėjo jis.

Nustebo pynėja ir tarytum norėjo dar kažko klausti, bet pabūgo, nes būna klausimų lyg žiežirbų, vėjo pagautų ir nešamų ant šiaudinio tavo namo stogo, ir todėl tylėjo ji, o dainius išsiropštė iš kilpos ir nušoko ant žemės, prisėdo prie jos, atremdamas nugarą į ąžuolo kamieną.

– Iš pradžių meluoti sekėsi puikiai kaip niekad, – tarė tyliai. – Melas liejosi toks saldus, kad net pats juo tikėjau. Bet bėgo dienos ir naktys ir bėgdamos nusinešdavo po kruopelytę saldumo.

Dainius nutilo, nuskynė šalimais augusią ramunę ir ėmė iš lėto skabyti žiedlapius, o pynėja stebėjo, kaip negailestingai juda jo miklūs pirštai.

– Ji prašydavo manęs gražiai pameluoti, ir aš mėgindavau, bet tie melai nebebuvo tokie gražūs kaip kadaise ir primindavo jie pūkelius, kurie paleisti turėtų šokti ant vėjo ir skrieti, bet vietoj to krinta žemyn, vieniši ir sunkūs, lyg būtų prie jų pririšti akmenėliai, ir aš pats tai jusdavau, o tada nutildavau ir tapdavau dar niūresnis, ir sakydavau, kad visi pasakojimai šiame pasaulyje atsirado iš noro prasklaidyti nuobodulį ir prastumti laiką, ir kad nebeseksiu daugiau pasakų, nes patį mane graužia nuobodybė, kad pats, kaip ir visi tolimojo kaimo gyventojai, nebežinau, ką veikti su man atseikėtu laiku.

Dainius vėl nutilo ir liūdnai pažvelgė į aukštybėse sustingusias medžių viršūnes.

– Ir dar ji prašydavo gražiai padainuoti, ir aš bandydavau, bet tose dainose tarytum ko stigo, ir palikdavo jos ant mano lūpų kartumą, lyg paskutinis gurkšnis alaus, tas prėskas prisiminimo apie ankstesniąją gaivą šešėlis, ir sakydavau tada, kad visos dainos šiame pasaulyje atsirado iš aistros ir netekties, iš troškimo ir sielvarto, ir kad nebedainuosiu daugiau, nes atsidūriau kažkur per vidurį, kaip ir visi tolimojo kaimo gyventojai.

– Ir kuo viskas baigėsi? – pratarė raktininko žmona tyliai.

– Tiesoje pabaigos visos vienodos, – atsakė dainius nuplėšdamas ir išmesdamas pavėjui paskutinį ramunės žiedlapį. – Štai nuskink gėlę ir paklausk jos: ar išsipildys tavo troškimas? Ir skabyk žiedlapius, kol gausi atsakymą, bet nebus jis tiesa, net jei išsipildys, nes tiesa – štai šitas geltonas, trapus ir begalinis apskritimas, likęs po to, ką padarė tiesos ieškoję tavo pirštai.

Ištiesė dainius pynėjai nuskabytą ramunę, o ji paėmė ją, lyg nenorom ar bijodama, ir paklausė:

– Kodėl metei meluoti šį kartą?

Bet dainius tik niūriai sukrizeno ir tarė:

– Gal dėl to, kad supratau, jog melas nuo tiesos neapsaugo, gal dėl to, kad neliko vietos gražiems vardams ant mano kanklių – kas žino? O ir nesvarbu tai šioje pasakoje – ji apie tave ir raktininką, mano brolį.

Ir tada išklojo pynėja, kad jos vyras tapo panašus į seniai pakūrentą krosnį, dar skleidžiančią šilumą, bet tokią grėsmingą ir nejaukią, kad žinai, jog netrukus ateis valanda, kai ji virs šaltu akmeniu, ir kad jei prasižioja raktininkas, tai tik tam, kad atsidustų ir pasakytų, jog nuobodu šiam pasauly, ir kad jį apniko ilgesys, klampus ir klastingas lyg liūnas, ir negali jis iš to liūno išbristi, ir kad ji nori būti šaka, į kurią įsikibtų jis skęsdamas.

Ir dainius išklausė, o tada atsistojo ir grįžo netaręs nė žodžio prie savo karančios virvės.

– Sumeluosi ką nors? – paklausė pynėja.

– Aš juk nebemeluoju, – nusišypsojo dainius lipdamas į kilpą.

– Pameluok dar kartą, – meldė raktininko žmona. – Pasiųsk mane klaidingu keliu.

Ir sužibo staiga dainiaus akys nuo galvoje kilusio galimų atsakymų sūkurio, ir tarė jis pynėjai:

– Mano broliui reikia trečiosios akies. Pirmos dvi jau ilgai buvo atmerktos ir matė jos viską, ką galėjo matyti.

– Kur man gauti tą trečiąją akį? – paklausė pynėja.

Vėl sužibo dainiaus akys nuo galimų atsakymų sūkurio, ir tarė jis jai:

– Eik pas Kaukių Diedą. Kadaise, kai dar meluodavau ir tuo džiaugdavausi, sakydavau, kad jis vagia žmonių veidus. Turėtų jis ką nors išmanyti ir apie trečiąją akį.

– Kur tas Kaukių Diedas gyvena? – stodamasi paklausė pynėja.

Sužibo vėl dainiaus akys nuo galimų atsakymų sūkurio, bet pažvelgė jis į nuskabytą gėlelę jos rankoje, ir žvilgsnis užgeso.

– Juk žinai, kad nėra jokio Kaukių Diedo, – sumurmėjo liūdnai.

– Kur tas Kaukių Diedas gyvena? – pakartojo raktininko žmona.

– Juk žinai, kad vagoja ir veržia jau tavo kaklą patirties ir tikrovės raukšlės, ir nebepažvelgsi tu vaiko akimis į pasaulio pavidalus.

– Kur tas Kaukių Diedas gyvena? – kartojo raktininko žmona.

Dainius pažiūrėjo į ją ir suprato, jog nebėra klaidingo kelio, kuriuo ji atsisakytų eiti, kad tik gautų trečiąją akį, tad atsiduso ir sukuždėjo:

– Kai dar meluodavau ir tuo džiaugdavausi, jis gyveno miške po laukine kriauše, ir rasti ją buvo galima naktį, einant basomis ir nežiūrint po kojomis, nenuleidžiant akių nuo Vėlių Kelio.

Tai pasakęs įlipo dainius į savo kilpą ir pasiruošė suptis, bet raktininko žmona priėjo ir sustabdė virvę.

– Pameluok man paskutinį kartą, dainiau, – paprašė. – Ar toji trečioji akis tikrai padės?

Dainius atsuko į ją liūdnas pavargusias akis, ilgai tylėjo, o galiausiai tarė:

– Paleisk mano virvę. Medžių viršūnės pačios ratu nesisuka ir nešoka. Štai prisėdau prie tavęs pasakyti tiesos – ir jos stovėjo sustingusios, liūdnos ir nuobodžios, vos krutinamos vėjo, bet tu nueisi, nešina savo tiesa, o aš kabosiu savo kilpoje, ir man vėl šoks pasaulis.

Raktininko žmona pažvelgė į sustingusias medžių viršūnes, pauostė nuskabytą ramunės žiedelį, o tada paleido virvę ir nuėjo dainiaus nurodytu klaidingu keliu, palikusi jį ašarotomis akimis žiūrėti į virš galvos šokantį pasaulį.

Ir tuščiai vaikštinėjo ji iki vėlaus vakaro, o nusileidus saulei patraukė basomis nežiūrėdama po kojomis ieškoti Kaukių Diedo, nenuleisdama akių nuo Vėlių Kelio, vildamasi, kad paskutinė dainiaus melagystė atves ją ten, kur reikia. Ir nejučia atsidūrė ji miške, ir nors virš galvos raizgėsi tankios šakos, visada buvo tarp jų bent menkutė properša, todėl ėjo ji nesustodama, kol pasiekė vietą, kur medžių lajos buvo susipynusios į neperregimą tinklą, užstojantį Vėlių Kelią ir kitus žvaigždynus, ir nuleido tada nuo dangaus akis, ir pamatė, kad stovi prieš seną išgriuvusią kriaušę.

Išvirtusios iš žemės šaknys priminė juodą besileidžiančią saulę, ir suprato raktininko žmona, kad teks jai lįsti į šitą prarają, nes tik čia turėjo gyventi Kaukių Diedas. Priėjo ji ir šoko į tamsą, ir atsidūrė dulsvai apšviestoje menėje, siauroje ir tokioje ilgoje, kad galo plika akimi nesimatė.

Ir buvo čia tuščia lyg dykvietėje, tik ant juodų sienų kabėjo apvalaini paveikslėliai, bet kai raktininko žmona priėjo arčiau, pamatė, kad iš tiesų tai žmonių kaukės: jaunų ir senų, vyrų ir moterų. Vieni veidai buvo užsimerkę, tarsi apsimestų miegantys, kiti išraudę ir tarytum nustebę, dar kiti šypsojosi ar juokėsi, bet nuo to atrodė tik dar netikresni, ir pynėja tikrai būtų apsisukusi ir bėgusi kuo toliau nuo šios vietos, jei nebūtų jos čia atvedusi priežastis, didesnė už baimę.

Ėjo ji pamažu, dairydamasi į šalis, raibuliuojant akyse nuo kaukių gausybės, kol staiga pastebėjo, kad krinta ant jos sunkus lyg rąstas šešėlis. Apsigręžė pynėja ir pamatė, kad stovi už jos laiba, juodu apsiaustu apsigobusi būtybė. Ir būtų ji atrodžiusi lyg paprastas mirtingasis, jeigu ne veidas: buvo jame ir akys, ir nosis, ir burna, bet vis dėlto tarytum ko trūko, o gal kaip tik kažko buvo per daug. Atrodė, kad veidas tas būtų iš drėgno molio ir kažkieno nematomos rankos tą molį vis minkytų: žiūrėjai į jį ir nuolat jame viskas mainėsi, tarytum viena kaukė keistų kitą, ir niekada nežinojai, ką po akimirkos prieš save pamatysi – jaunuolį ar senį, priešą ar draugą. Ir priminė tos besikeičiančios kaukės numesto akmenuko sutrikdytą ežerą: štai nubėga į šalis raibuliai, bet žinai, kad gelmė liko nepakitusi, kad neišjudintų jos abejingo sąstingio net didžiausias akmuo pasaulyje. Tokiu abejingumu dvelkė ir šios būtybės akys, paslaptingos ir šaltos, viliojančios ir bauginančios, ir suprato raktininko žmona, kad prieš ją ne kas kitas, o Kaukių Diedas.

– Man reikia trečiosios akies, – pasakė ji drąsiai, nutarusi, kad nėra ko slapukauti su tuo, ko negali perprasti.

Bet Kaukių Diedas tylėjo, stebėjo ją abejingomis lyg už dyką melstis priversto ubago akimis, o veide šmėžavo tiek jausmų, kad raktininko žmonai galva ėmė suktis, nes negalėjo ji suprasti, ar bijoti šitos būtybės, ar iš jos juoktis.

– Abi mano vyro raktininko akys matė jau viską, ką galėjo matyti, todėl apniko jį nuobodulys, – kalbėjo ji, neapsikentusi to gniuždančio tylėjimo.

Bet ir vėl nieko neatsakė Kaukių Diedas, tik žvelgė į moterį, tarytum skverbdamasis į slapčiausius minčių užkaborius, bet be jokio smalsumo, lyg iš anksto žinodamas, ką tenai ras.

– Dainius sakė, kad trečioji akis galėtų grąžinti jam gyvenimo džiaugsmą, – vėl prabilo pynėja.

Ir pakėlė tada Kaukių Diedas ranką, lyg tildydamas, lyg įspėdamas, o paskui nieko taip ir netaręs apsisuko ir patraukė prie išėjimo, o pynėja puolė iš paskos, pamaniusi, kad neketina jis jai padėti.

– Pagelbėk man! – šūktelėjo. – Nėra kainos, kurią sumokėti atsisakyčiau…

Atsigręžė į ją Kaukių Diedas, ir jo veidas vėl persimainė: šmėkštelėjo jame ir linksmybė, ir pyktis, ir smalsumas, ir tarytum užuojauta.

– Ar supranti, kad man vis vien, kaip baigsis ši pasaka? – paklausė, ir balsas jo buvo šaltas ir abejingas kaip akys.

– Suprantu… – sukuždėjo raktininko žmona.

– Ar supranti, jog matai mane todėl, kad tau manęs reikia, o ne todėl, kad tiki?

– Suprantu… – vėl tarė raktininko žmona, nejučia prisidėjusi ranką prie kaklo, nors skambėjo tie žodžiai miglotai, ir ji tik vos ne vos galėjo įžvelgti, kas ten anapus jų miglos dunkso.

– Nugabensiu tave į nelabųjų šventę, – tarė jai tada Kaukių Diedas. – Yra ten nešvariausia vieta pasaulyje, ir tik ten galima nusipirkti trečiąją akį. Jei grįši nesusitepusi, paleisiu tave. Jei susitepsi, taip pat paleisiu, bet liks man tavasis veidas.

Linktelėjo nebyliai pynėja, mat nebuvo kainos, kurią ji būtų atsisakiusi sumokėti, kad tik taptų šaka, į kurią įsikibtų nuobodulio ir ilgesio liūne skęstantis raktininkas, ir nutarė dabar negalvoti, kaip ji atliks šitą užduotį, nes nutinka juk pasakose gelbstinčių stebuklų. Ir paliepė jai tada Kaukių Diedas sunešti viską, kas kabo ant sienų, prie upės ir sukrauti į laivą, mat prekiaus jis tuo nelabųjų šventėje, o pats pamažu išsisklaidė kaip dūmas. Tad kabino ji kaukes nuo sienų ir nešė į upės pakrantę, gūždamasi nuo nejaukumo, kai pirštai jas liesdavo, tokias tikroviškas, kad suabejojo pynėja, ar tikrai tai tik kaukės.

Ir brėkštant, vos baigus pynėjai darbą, atsirado prie jos Kaukių Diedas, įlipo į laivą ir mostelėjo jai padaryti tą patį, o tada sujudėjo laivelis ir lėtai atsiplėšė nuo kranto plaukdamas be burės, lyg nematomų juodųjų žvirblių tempiamas. Bet neilgai truko jų kelionė, nes kiek praskrodęs bangas laivelis staiga apsisuko ir grįžo ten, iš kur ką tik išplaukė. Ir apsidairė pynėja nustebusi, nes viskas aplink buvo taip pat kaip išvykstant: ta pati pakrantė ir tie patys rūko apgaubti medžiai…

– Atkeliavome? – paklausė.

– Atkeliavome, – atsakė Kaukių Diedas. – Argi nematai nelabųjų šventės, argi negirdi dainų ir šokių, skatikų žvangėjimo? Argi nematai visų čia susirinkusių išgalvotų būtybių, išsidabinusių ir linksmų, pasiruošusių vaizduotės puotai?

Raktininko žmona dar kartą apsidairė ir papurtė galvą.

– Vadinasi, šventė tau baigėsi, – gūžtelėjo pečiais Kaukių Diedas. – Ir regi tu tik tai, ko tau reikia.

Iššoko tada Kaukių Diedas iš laivelio ant kranto ir mostelėjo jai sekti iš paskos, ir klumpino raktininko žmona per mišką, stengdamasi neatsilikti, ir galiausiai pamatė nustebusi, kad atsidūrė priešais tą pačią išvirtusią laukinę kriaušę. Žvelgė ji į juoduojančią kiaurymę spėliodama, ar čia pokštas, ar klastingas išbandymas, o paskui atsisuko į Kaukių Diedą:

– Tai ir yra nešvariausia vieta pasaulyje?

– Taip, – atsakė jis.

– Bet aš jau buvau ten.

– Buvai nežinodama. Dabar – tavo sprendimas.

Raktininko žmona vėl nukreipė akis į juodumą ir, jau nujausdama atsakymą, paklausė:

– Ar įmanoma ten patekti ir nesusitepti?

– Ne.

– Tai kodėl aš čia?

– Matyt, tikiesi stebuklo.

Bejėgiškai apsidairė raktininko žmona, ieškodama, kas ištiestų pagalbos ranką, bet nebuvo nieko aplink, tik rudeninis miškas, apgaubęs rūku savo tylų abejingumą. Priėjo ji prie olos ir žengti vidun šįsyk buvo gerokai sunkiau nei anąkart – nerimas stingdė kojas, degė skruostai ir perštėjo kaklą, lyg darytum nusikaltimą nematomo ir viską reginčio teisėjo akivaizdoj. Bet prisiminė ji blausų, į sieną įbestą raktininko žvilgsnį, o tada užsimerkė ir šoko į juodumą, vildamasi stebuklo.

Pajuto ten po basomis kojomis tvirtą pagrindą, ir jis tarytum niekuo nesiskyrė nuo bet kurios kitos liestos žemės, o ir menė atrodė nepakitusi, tik be kaukių ant sienos.

Bet ne, viena kaukė vis dėlto ten kabojo, ir nustebo raktininko žmona, nes, rodos, visas jas sunešė į laivelį, o priėjusi arčiau nustebo dar labiau, nes pamatė savo pačios atvaizdą. Palietė jį virpančiom rankom, paskui savo veidą, ir oda niekuo nesiskyrė, ir nebesuprato ji, kur jos tikrasis veidas, kur – kaukė.

Išėjo ji laukan, ir užgulė ją sunkus Kaukių Diedo žvilgsnis.

– Stebuklas neįvyko? – paklausė liūdnai pynėja.

– Ne. Vaizduotės šventė tau baigėsi.

– Ši vieta…

– Ši vieta – kaip vanduo. Štai prisipili tu į dubenį vandens, nusiplauni kojas, ir vanduo pajuoduoja, ir sakai tu: „Nešvarus vanduo“, nors jis toks ne pats savaime, o todėl, kad sugėrė tavo nešvarumą. Ir visai nesvarbu, ar švarios dabar tavo kojos – vis tiek jos žengė per purvą. Ir nesvarbu, kiek plausiesi ir ant ko perkelsi šitą purvą, liks jis vis tiek su tavim.

Prisėdo raktininko žmona ant išvirtusios kriaušės kamieno ir užsidengė veidą rankomis, kadaise gebėjusiomis nupinti tvirčiausią virvę.

– O trečioji akis? – paklausė.

– Jau nusipirkai ją, – atsakė Kaukių Diedas. – Bet tavo veidas atiteko man.

– Vadinasi, pasaka nesibaigs laimingai?

– Ne.

– Bet dainius sakė…

– O sakė tau dainius, kad trečioji akis turi savo kainą, ir ta kaina didelė – maišas gėdos, ir tu jau ją sumokėjai?

– Ne, – atsakė raktininko žmona.

– O sakė tau dainius, kad pavargus dviem akims lieka nuobodulys, o pavargus trečiajai – nebelieka nieko?

– Ne.

– O sakė tau dainius, kad pavargus trečiajai akiai išeis tavo raktininkas, o tu, sumokėjusi tokią kainą, grimsi vienatvėje, būsi ta, dėl kurios niekas nebeatliks žygdarbių, kad ir į kokią pasaką nublokštų tave gyvenimas?

– Ne.

Ilgai tylėjo pynėja, žvelgdama į savo basas kojas.

– Kodėl anksčiau man šito niekas nesakė? – galiausiai pratarė.

– Nes man vis vien, kaip baigsis ši pasaka. O dainius – iš gailesčio, nes suprato, kad nebėra klaidingo kelio, kuriuo tu atsisakytum eiti.

– Bet tas maišas…

– Tai tik vaizdingas pasakymas, – nutraukė ją Kaukių Diedas. – Tik trupinys ant tavo vaizduotės stalo.

– Ir trečioji akis? – paklausė pynėja.

– Ir trečioji akis, – atsakė Kaukių Diedas. – Turi jau tą akį jos neturėdama, tad lipk į laivą – pargabensiu tave atgal.

– O šventė? – toliau klausinėjo pynėja apsidairydama po jai tuščią ir nebylų mišką.

– Vis tiek jos nematai, – gūžtelėjo Kaukių Diedas.

Taigi iškeliavo jie, ir vėlei truko jų kelionė akimirką, nes laivelis kiek praskrodęs bangas apsisuko ir grįžo ten, iš kur ką tik išplaukė. Raktininko žmona stryktelėjo ant kranto, bet Kaukių Diedas iš laivo nelipo, stovėjo jame sustingęs, ilgai ir abejingai žvelgdamas į moterį.

– Mano veidas… – pratarė tyliai.

– Tavo veidas liko ant mano sienos, nešvariausioje pasaulio vietoje, ir už tai dovanojau tau kaukę, kaip ir visiems, kas iš ten išeina. Ir viena nuo kito taip menkai skiriasi, kad tik pati žinosi, jog nebesi tokia kaip vakar ir niekada nebebūsi, ir visada gūšiesi, kai tariama bus priimta už tikra, kai prisiminsi, kad esi ta, dėl kurios nebebus atliekami žygdarbiai, ir kad tavo veidas dabar – tik niekad pirkėjo neatrasianti prekė tau pasibaigusios šventės turguje.

Paėjo tada raktininko žmona keletą žingsnių ir sustojo. O kai atsigręžė, pamatė, kad laivelis pamažu lyg tolsta, lyg sklaidosi ore, kaip ir pats Kaukių Diedas, tebestovintis denyje, sunėręs rankas ant krūtinės.

– Taip ir nesupratau: geras tu ar blogas, – tarstelėjo pynėja.

O migla virstantis Kaukių Diedas tik žvelgė abejingomis akimis, atsukęs piktą ir linksmai besišypsantį, kvailą ir išmintingą, kupiną paniekos ir gailesčio veidą, grįždamas į jai pasibaigusią šventę.

– Koks yra vanduo, virvių pynėja? – atskriejo iš tolumos jo balsas. – Geras ar blogas? Švarus ar purvinas? Koks yra vanduo pasaulyje be stebuklų?

Virvių pynėja numetė dainiaus dovanotą gėlelę į upę, lyg atsisveikindama, lyg atsiprašydama, o tada patraukė namo, ir kai parėjo, atrodė, kad raktininkas ir nebuvo pastebėjęs, jog ji buvo išvykusi – rado jį tokį, kokį paliko: liūdnai dėbsantį į sieną ir įtemptai mąstantį.

Bet štai grįžo ji, tegul ir be veido, užtat nešina nematoma trečiąja akimi, ir tarytum viskas pasikeitė: raktininkas atgijo, vėl ėmė šypsotis, vėl jų trobelėje suskambo juokas ir dainos.

Ir čia jau norėtųsi sustoti, nes tik laiku sustojus juk nutinka laimingos pabaigos, bet štai imi kartais ir nesusituri nepažvelgęs toliau, anapus pabaigos, pavadintos laiminga, net jei žinai, kad ten rasi tik dainiaus nuskabytą gėlelę, trapų ir begalinį jos apskritimą.

Taigi bėgo dienos ir naktys ir bėgdamos nusinešdavo jos po kruopelytę laimingos pabaigos saldumo, ir galiausiai raktininkas vėl lyg apsnūdo, vėl ėmė dėbsoti į sieną, tarytum bandydamas perskaityti ten slaptą užrašą, vėl vis dažniau kopdavo ant kalvos ir stebėdavo žemės juodumą atveriančius arklius.

Ir prisiminė virvių pynėja Kaukių Diedo žodžius, kad trečioji akis irgi pavargsta ir kad tada jau nelieka nieko, net nuobodulio, ir suprato, kad dabar jau visiems laikams prislėgs pasaulis raktininką tolimajame kaime savo nuspėjamais pavidalais.

Taip bėgo dienos ir naktys, kol kartą, gūdžią valandą, pabudino raktininkas pynėją iš miego, prisėdo šalimais su žvake rankoje ir tarė:

– Pameni, ką pasakojau kadaise? Apie galingą dievą, kuris gal iš smalsumo, o gal kamuojamas net dievus numarinti galinčio nuobodulio pastatė rūmus, didelius kaip pasaulis, ir įleido ten dvylikai metų žmogų, paliepęs iš visų įmanomų durų išsirinkti vienas vieninteles?

Atsisėdo pynėja sutrikusi ir linktelėjo, o raktininko žodžiai toliau draskė tylą, duslūs ir negyvi lyg lietaus lašai, atsimušę į sudegusio namo pelenus:

– Žinau, ką tada pagalvojai. Pagalvojai, kad rado jis tą žmogų prie užrakintųjų durų. Ir žmogus nežinojo, kas ten anapus: gal didžiausi lobiai pasaulyje, o gal nieko. Bet vis tiek stovėjo prie jų, nes jos buvo nežinomybė, ir todėl jis spėliojo: gal ras už jų ką svarbesnio nei didžiausi lobiai pasauly – stebuklą? Ir aš taip galvojau, ir tu taip galvojai, ir klydome mes abu: taip nutiktų nebent dainiaus sumeluotoje pasakoje. O tikrovėje žmogus pabijotų, nebent būtų kvailys arba vaikas, pabijotų anapus užrakintųjų durų nieko nerasti, tad pasirinktų jis atrakintas, pasiimtų tai, ką rastų už jų, nes būtų tai žinoma ir apčiuopiama, o paskui visą likusį gyvenimą sapnuotų užrakintąsias ir prabudęs niekintų save už bailumą.

Ištiesė ranką raktininkas prie pynėjos kaklo ir braukė per jį pirštais, lyg glostydamas, lyg bandydamas užčiuopti kažką ir nuplėšti, o žodžiai jo nebedraskė tylos, tik patys vis labiau virto į tylą:

– Šventė prasideda – ir šventė baigiasi. Ir kai nutinka tai, nuščiūva tavo namuos šurmulys, ir jie tokie ištuštėję, kad, rodos, girdi, kaip lesa laikas nuo grindų pyrago trupinius. Ir tu šluoji juos paskubom, naikini tuos linksmybės palaikus, o paskui atsisėdi nuvargęs prie švaraus kasdienybės stalo, atsisėdi ir rymai, ne kvailys ir ne vaikas, tik dar vienas tolimojo kaimo gyventojas, sotus rytojumi ir juo springstantis, tokiu paprastu ir nuspėjamu… Šventė prasideda – ir šventė baigiasi, ir užmiega skrynių dugnuose baltos staltiesės, ir įkapėm virsta galiausiai – kol netikėdamas lauki stebuklo, kol sapnuoji save: kvailį ar vaiką.

Ir nutilo tada raktininkas ir įsmeigė į žmoną meldžiantį žvilgsnį, o paskui pasilenkė ir sukuždėjo:

– Pasaka ar tikrovė?

Ir pravirko jis, kadaise, gal prieš dvylika metų, grįžęs į tolimąjį kaimą atrakinti užsikirtusių ar sugedusių spynų ir pasilikęs, o kai kitą rytą pynėja pabudo, neberado trobelėje nei raktininko, nei ant vinies kabojusio jo klajonių maišelio, tik pajuto savyje naują gyvybę.

O kai po kiek laiko užklydo ten dainius, tolimojo kaimo gyventojai papasakojo jam, kad pynėja susilaukė sūnaus, bet šiaip nepasikeitė, ir klojasi jai kuo puikiausiai, tik jos virvės nebe tokios tvirtos kaip kadaise, tarytum paslapčia norėtų, kad jų arkliai išsilaisvintų ir pabėgtų.

Ir užsuko dainius pas ją, bet į trobelę taip ir neįžengė, tik prisėdo kieme ant suoliuko, įkvėpė ant palangės džiovinamų gėlių nuskabytais žiedlapiais kvapo ir stebėjo su motinos pintomis virvėmis žaidžiantį raktininko sūnų.

Ir sunkiai pakilo dainius galiausiai, paglostė jam galvą ir padovanojo savąsias kankles su kadaise išraižytais, bet jau nusitrynusiais gražiais vardais, o paskui iškeliavo visiems laikams iš tolimojo kaimo, neatsigręždamas į žaislo neišsirenkantį vaiką.