Nepatikimas pasakotojas

 

Anglų romanistas, literatūros kritikas ir anglų literatūros profesorius Davidas Lodge’as (g. 1935) 1991–1992 m. spaudos leidiniuose „The Independent“ ir „The Washington Post Book World“ publikavo seriją esė, kuriose pasitelkdamas žymiausių romanistų kūrybos pavyzdžius populiariai nagrinėjo ir nušvietė įvairius romano pasakojimo būdus ir technikas. Kiek praplėsti ir koreguoti šie tekstai vėliau sugulė į 50 skyrių knygą „Išmonės menas“. Siūlome fragmentą iš skyriaus The Unreliable Narrator, kurio aptarimo objektas – bene garsiausias Kazuo Ishiguro romanas „Dienos likučiai“ (The Remains of the Day, 1989).

 

– Tai nuo ponios Džonson, mano tetos kompanionės. Ji rašo, kad teta užvakar mirė. – Valandėlei stabtelėjo, tada vėl prabilo: – Laidotuvės vyks rytoj. Kažin ar būtų įmanoma man pasiimti laisvadienį.

– Neabejoju, kad viskas sutvarkoma, panele Kenton.

– Ačiū, pone Stivensai. Dovanokit, gal galėčiau dabar keletą minučių pabūti viena.

– Žinoma, panele Kenton.

Aš pasišalinau, ir tik paskui susipratau iš tiesų nepareiškęs jai užuojautos. Puikiai įsivaizdavau, kokį smūgį turėjo suduoti ši žinia, mat teta bemaž atstojo jai motiną, todėl stabtelėjau koridoriuje, svarstydamas, ar nederėtų man grįžti, vėl pasibelst ir atitaisyti savo nedėmesingumą. Bet tada man atėjo į galvą, kad sugrįžęs galiu įsibrauti į jos asmeniškai išgyvenamo sielvarto valandėlę. Juk išties įmanomas dalykas, kad šią pat minutę ir vos už kelių žingsnių nuo manęs panelė Kenton iš tikrųjų verkė. Ši mintis pažadino mano krūtinėje keistą jausmą, privertusį mane kurį laiką stoviniuoti koridoriuje. Tačiau galop nusprendžiau palaukti kitos progos atjautai išreikšti ir nuėjau savo keliu.

 

Kazuo Ishiguro, „Dienos likučiai“ (p. 155)*

 

Nepatikimi pasakotojai paprastai būna personažai, pasakojantys istoriją, kurios dalyviai jie patys yra. Nepatikimas „visažinis“ pasakotojas – tai kone loginis prieštaravimas, tokį pasakotoją galėtume aptikti nebent visiškai pasakojimo konvencijas griaunančiame, eksperimentiniame tekste. Net ir pasakojantis veikėjas negali būti visiškai nepatikimas. Jeigu tokio veikėjo teiginiai yra akivaizdžiai apgaulingi, tai byloja tik tai, ką mes ir taip žinome – kad romanas yra išmonė. Kad pasakojama istorija mus sudomintų, įsivaizduojamame romano pasaulyje, kaip ir tikrovėje, tiesą nuo melo turi būti įmanoma atskirti.

Nepatikimas pasakotojas pasitelkiamas tam, kad būtų patraukliai atskleistas regimybės ir tikrovės neatitikimas, parodyta, kaip žmonės pastarąją iškreipia ir užmaskuoja. Toks pasakotojo siekis nebūtinai sąmoningas ar tyčinis. Kazuo Ishiguro romano pasakotojas nėra blogas žmogus, bet jo gyvenimas grįstas tiesos apie save ir kitus gniaužimu ir vengimu. Jo pasakojimas primena išpažintį, bet ji prikaišiota netiesioginių pasiteisinimų ir vienašališkos argumentacijos, ir tik pačioje pabaigoje pasakotojui pagaliau pavyksta galutinai susivokti – per vėlai, kad būtų galima iš to pasimokyti.

Pasakojimą įrėminančioji istorija vyksta 1956 metais. Pasakotojas – Stivensas, pagyvenęs angliškų dvaro rūmų, anksčiau priklausiusių lordui Darlingtonui, o dabar tapusių turtingo amerikiečio nuosavybe, vyresnysis liokajus. Naujojo darbdavio paakintas Stivensas pasiima trumpų atostogų ir keliauja po Vakarų kraštą Anglijoje. Asmeninis jo kelionės akstinas – susitikti su panele Kenton, Darlington Holo ūkvede dvaro klestėjimo laikais tarpukariu, kai lordas Darlingtonas rengdavo neoficialius aukšto rango politikų susitikimus Europą ištikusiai krizei aptarti. Stivensas viliasi įtikinti panelę Kenton (jis ir toliau ją šitaip vadina, nors ši ištekėjusi) grįžti į Darlington Holą ir išspręsti iškilusią dvaro personalo problemą. Keliaudamas jis prisimena praeitį.

Stivensas kalba (ar rašo) pabrėžtinai pedantišku, itin formaliu stiliumi, trumpai tariant, liokajams būdinga kalba. Objektyviai žvelgiant, jo pasakojimo maniera nepasižymi jokia literatūrine verte. Jo kalba stokoja bet kokio sąmojo, jausmingumo ir originalumo. Tokios kalbinės raiškos veiksmingumas šiame romane išryškėja stiprėjant mūsų suvokimui, kaip ji nedera su pasakojimo turiniu. Ilgainiui mums tampa aišku, kad lordas Darlingtonas tebuvo nemokša diplomatas mėgėjas, tikėjęs Hitlerio sukalbamumu ir rėmęs fašizmą bei antisemitizmą. Stivensas niekada nei sau, nei kitiems nėra pripažinęs, kad buvusį jo darbdavį visiškai diskreditavo tolesni istoriniai įvykiai, ir didžiuojasi nepriekaištinga savo tarnyste ir atsidavimu silpnadvasiam, atžagariam šeimininkui. Ši mistinė tobulo tarno aura sukliudo jam pripažinti ir atsakyti į panelės Kenton jam siūlytą meilę, kai jiedu dirbo drauge. Tačiau iš pasakojime pamažu iškylančių miglotų, stipriai cenzūruojamų Stivenso elgesio su Kenton atsiminimų suvokiame, kad tikrasis jo akstinas susirasti šią moterį tėra bergždžia viltis ištaisyti praeitį.

Stivensas nepaliauja savęs vertinti teigiamai, bet šis įsitikinimas pasirodo besąs iškreiptas ir apgaulingas. Perdavęs panelei Kenton laišką, kuriame pranešama apie jos tetos mirtį, jis susivokia „iš tiesų“ neperdavęs jai užuojautos. Jo dvejojimas – sugrįžti ar ne – beveik atitraukia mūsų dėmesį nuo neįprasto aplaidumo (neišreikšto apgailestavimo ankstesniame dialoge). Stivenso susirūpinimas tarsi bylotų apie jo jautrumą, bet iš tikrųjų pasitaikius progai „atjautai išreikšti“ jis ne tik neištaiso savo netakto, bet dargi duoda panelei Kenton kandžių pastabų dėl dviejų naujų tarnaičių nesužiūrėjimo. Charakteringa, kad Stivensas nesuranda išraiškingesnio žodžio už „keistas“ savo jausenai apibūdinti, kai galvoja apie anapus durų galbūt verkiančią panelę Kenton. Iš tikrųjų tolesniuose puslapiuose vyresnysis liokajus pripažįsta, kad šį prisiminimą jis priskyrė ne tam epizodui:

 

Vis dėlto anaiptol nesu dabar visiškai tikras, kokios aplinkybės iš tikrųjų privertė mane taip sustoti kaip įbestam užpakaliniame koridoriuje. Ar tiktai tai, kita proga mėgindamas jas užčiuopti, netvirtinau šį prisiminimą esant iš anų minučių tuoj pat po to, kai panelė Kenton gavo žinią apie tetos mirtį [...]. Tačiau dabar, giliau apie tai susimąstęs, imu manyti, jog trupučiuką čia susipainiojau. Iš tikrųjų ši atminties nuotrupa išlikusi iš įvykių, kurie vyko mažiausiai keletui mėnesių praslinkus nuo panelės Kenton tetos mirties [...].

(p. 185–186)

 

Iš tiesų tai buvo vakaras, kai jis pažemino ją šaltai atmesdamas jos drovų, bet nedviprasmišką meilės pasiūlymą – dėl to ji verkė už uždarų durų. Bet Stivensas, kaip jam įprasta, šį neeilinį įvykį susieja ne su asmeniniu, intymiu epizodu, bet su viena iš svarbiausių lordo Darlingtono organizuotų konferencijų. Politinio piktavališkumo ir emocinio sterilumo temos subtiliai susipina liūdnoje iššvaistyto Stivenso gyvenimo istorijoje.

[...]

 

Iš: David Lodge. The Art of Fiction. London: Secker & Warburg, 1992

Vertė Andrius Patiomkinas

 

 

* Čia ir toliau cituojama iš: Kazuo Ishiguro, Dienos likučiai, iš anglų kalbos vertė Mėta Žukaitė,

V.: Alma littera, 2000.