Ne „ateini ar išeini“, o kodėl išeiti negali?
Jei manote, kad paminklai paprastai yra niūrios ir nuobodžios raiškos, tai labai klystate. Ką pasakytumėte apie pilkšvai nuščiuvusioje Lukiškių aikštėje tarsi iš žemės iškilusį sodria raudona spalva permirkusį tanką? Juk taip romantiškai didinga, ar ne? Spalva, žinoma, ne tankas…
Tiesa, tai Eglės Rakauskaitės fotografija „Lukiškės“, o dar tiksliau – manipuliacija ja, sukuriant fiktyvią paminklo projekciją, skirtą Lukiškių aikštei. Ši ekstravagantiška provokacija priklauso prie parodos „Ateini ar išeini?“ darbų, skirtų 11-ojoje Kauno bienalėje „Yra ir nėra“ gvildenamam paminklo (ne)galimybės klausimui.
Eglė Rakauskaitė. Lukiškės. 2013
E. Rakauskaitė yra pagarsėjusi įvairiomis konceptualiomis Vilniaus miestą pagyvinančiomis utopinėmis idėjomis, tokiomis kaip: dirbtinių palmių alėja apsodintas Vilniaus oro uostas arba į savivaldybės pastatą įtupdytas lėktuvas. Šis Lukiškių aikštės projektas – personalinės parodos „Ne(į)vykę projektai“ dalis (2013). Savita forma, stilistika ir šmaikščiu pateikimo būdu E. Rakauskaitė įsitraukia į bienalės diskusiją apie (ne)galimus paminklus. Tik ar pavyks menininkės utopiniam projektui praskleisti šydą ir atidengti Lukiškių aikštės paminklą, kurio laukiama nuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo?
Vertėtų atkreipti dėmesį į šios manipuliacijos formalųjį kitoniškumą E. Rakauskaitės darbų arsenale. Šis fotografinis projektas iš ankstesnių darbų išsiskiria dekoratyvumu, antirealistiška stilistika. Ankstesniuose darbuose vyravo tiek forma, tiek spalvomis natūraliems artimi objektai (palmės, lėktuvo korpusas), o šiuo atveju menininkė tiek formos (tanko ir „Krantinės arkos“ citatos lydinys), tiek spalvų, tiek kontrastų atžvilgiu pažadina norą pažvelgti į kūrinį formaliuoju aspektu, atkreipiant dėmesį į provokatyviai pateiktas rėkte rėkiančias dominantes. Matyt, jomis norima mums kai ką pranešti…
Žvelgiant iš tolo pirmiausia į akis krinta krauju pasruvusi trapecinės formos figūra, apgaubta pilkšvu rūko horizontu. Ši trapecija deformuojasi tarsi kokia gyva būtybė ir, rodos, pavirsta banga, praskrodžiančia tirštą orą. Na ir aliuzijos į piliakalnį ar kraujo puta atsrovenančią bangą, iškviestą Eglės… (Toks tautinis įvaizdis netinka, moderniai reikia galvoti, juk kalbame apie šiuolaikinį paminklą.) Priėjusi arčiau kūrinio, mažai suklystu: Lietuvos istoriją identifikuojantis elementas akivaizdus, pasirodo, supiltas kalnas – tai 1991 m. sovietinis tankas. Sakyčiau, tankas kaip motyvas – jau baugu, o čia labiau hibridas su užlenktu vamzdžiu. Anot menininkės, geriausias laisvės simbolis – „priminimas, kas yra okupacija“. Tačiau palaukite – man, kaip Lietuvos pilietei, nors šiek tiek išmanančiai tautos istoriją, iškilo klausimas: ką čia veikia okupaciją menantis tankas, sukurtas 2013 m. ir vėl pasirodantis 2017 m.? Užčiuopiu provokaciją…
Tačiau toliau tęskime formaliųjų kūrinio ypatybių analizę. Eksponuojamame darbe įtaigiai veikia spalvos ir jų kontrastas. Dominantė – ryški raudona. Spalvos tirštumas daro svorio, klampumo įspūdį. Ne paslaptis, ši spalva stereotipiškai atstovauja kraujo įvaizdžiui. Nors figūra sustingusi, raudonis kuria tekėjimo pagreitį, o tai kaip kontrastas veikia vaizduojamo dangaus atžvilgiu: jame tvyro idiliška nostalgija, pakylėta sovietinė retorika… Kraujo spalva išreiškiama nedaloma hibridiška sąjunga, cirkuliavimas uždaroje grandinėje (keliukais ir iš po žemių teka raudonis, susitelkdamas centrinėje figūroje). Tai biologinis aparatas, palaikantis gyvybę čia ir dabar, tačiau stokojantis jėgų pajudėti (juk jis stovi vietoje). Argi nebūtų galima daryti aliuziją į šių laikų problematiką, statant paminklus? Visuomenė, skirtingų pažiūrų kritikai, politikai ir biurokratai funkcionuoja kaip tas biologinis aparatas, kuris nusprendžia, kokia paminklo estetinė ir (arba) idėjinė vertė. Tačiau visuomenėje vyraujant priešingų meno estetikos tradicijų ir interesų grupėms įsigali stagnacija, kūrinys tampa diskusijų objektu – monumentaliu, nepajudinamu. To geriausias pavyzdys ir būtų Lukiškių aikštė, kurios sutvarkymo idėja gyvybinga (deja, tik teoriniame diskurso lauke) nuo Lenino paminklo nuvertimo iki šių dienų. Rašomi, vykdomi projektai, skelbiami konkursai, tačiau „reikiamo“ (vargu ar žinoma kokio) paminklo kaip nėra, taip nėra.
Visuomenės požiūrį į paminklus galima laikyti buvusios ir tebevykstančios vidinės okupacijos pasekmėmis. Atgavus Nepriklausomybę ir masiškai atsikračius sovietinės ideologijos stabų, prasidėjo masiškas lietuviškosios tautinės didybės įpaminklinimas nė kiek nepakitusiu sovietinės ideologijos stiliumi. Formos aiškumas, masėms skirtas paprastumas, istoriją ir jos veikėją išaukštinantis pjedestalas – formaliosios skulptūros bruožas, būdingas ir šių dienų paminklams. Ideologinis žvilgsnis matomas (tiesa, tai padaryta sąmoningai tarsi ranka nukreipiant teisingu keliu) ir E. Rakauskaitės nagrinėjamoje manipuliacijoje. Pasirinktas motyvas – didingas ir monumentalus, istoriją menantis tankas – pavaizduotas patosine retorika: centrinėje aikštės dalyje įkomponuotas paminklas sureikšminamas kaip svarbiausias objektas. Sovietinės okupacijos paveikumas liko iki šių dienų. Neužteko apsivalyti iš išorės, didybės ir jėgos žvilgsnis įsmigo kažkur giliau… Pasirodo, paskutinis sovietinis tankas vis dar nepaliko Lietuvos ir okupavo Lukiškių aikštę savo didybe, monumentalumu ir sentimentalumu, matomu ir šiuolaikinėje Lietuvos skulptūroje.
Tačiau užtenka teorizuoti. Norisi atmesti provokaciją ir konstruktyviu žvilgsniu viltingai apžvelgti, ko galėtume pasisemti iš E. Rakauskaitės projekto, siūlančio šiuolaikinio meno prototipą, iš pažiūros patenkinantį dviejų tradicijų meno vartotojų ir projektų reikalavimus. Čia sąveikauja forma ir paskirtis. Istorija ir šiuolaikinė visuomenė. Tankas, kurio viduje įsikūręs punk rock naktinis klubas. Ko daugiau norėti? Tobula eklektika teoriniu lygmeniu, tačiau skiauterėti pankai niekad nebuvo laukiami Lukiškių aikštėje, nebus ir dabar… Be viso to, menininkė kiek per drąsiai užsimojo 1991 m. įvykius aptarti pakviesdama į naktinį klubą. Skausmo ir netekties motyvo „supopkultūrinimas“ – kiek groteskiškas pasirinkimas tokiai jautriai lietuvių tautai. Atstovaudama tautos balsui (kažkam gi reikia) galiu teigti: kūrinio visuma – paminklą išniekinantis reiškinys. Ir čia negaliu nepritarti autorei, kuri yra teigusi, kad tik šokiruojantis kūrinys priverčia mąstyti. Taip, priverčia, bet gaila, kad tik mąstyti, o ne veikti. Užtenka teorijų, reikia praktikos.
E. Rakauskaitė savo kūriniu iliustruoja (konstatuoja) Lietuvoje užsitęsusios paminklo sampratos stagnacijos faktą – paminklo (ne)galimybės problemą, monumentalią ir nepajudinamą kaip šis sovietinę dvasią perteikiantis tankas. Menininkės provokacija paliečia tik tiek, kad atpažįstame absurdišką situaciją, bet neprieiname prie realaus sprendimo būdo. Nesitikiu stebuklo atrandant formulę, nes jos nėra. Šiuolaikiniams paminklams ir jų sampratai taisyklių nebereikia, tačiau vis dėlto pafantazuoti galima sukuriant naują konstruktyvią idėją, o ne kalbėti tai, kas ir taip aišku. Problemą identifikavome. Žinome ir tai, kad vargu ar atidengsime šiuolaikinį Lietuvos paminklą Lukiškių aikštėje – jį visą užgožia tankas. Gal jau reiktų užeiti vidun ir paklausti ne: „Ateini ar išeini?“, o: „Kodėl išeiti negali?“
– –
Paroda „Ateini ar išeini?“ Kauno paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16) veiks iki lapkričio 30 d.
