Knygyne
Į knygyną užeina moteris. Šauna link kasos:
– Ar turite Rūtos Šluotos „Tarp pilkų šepečių“?
– Tikriausiai turite omenyje „Tarp pilkų debesų“?
– Taip, juk taip ir sakiau.
Du metalistai ilgai sukinėjasi aplink lentynas, prieinu užkalbinti:
– Laba diena, gal padėti?
– Ar turite Kafkos „Marą“?
Stoja nejauki tyla, mat tokią knygą parašė Albert’as. Camus.
– Na, Kafka neparašė „Maro“.
– Ak taip, atsiprašom, Albertas Kamusas.
– Ar turit Kristijono Sabaliausko knygą?
– Gal galėtumėte pavadinimą pasakyti?
– „Rerum silvijum“, ką – jūs nežinot? Čia populiariausias rašytojas Lietuvoj!
Įslenka visiems pažįstamas veikėjas Vitas. Girtas, agresyviai nusiteikęs. Ima plūstis.
Kolegė neišlaiko:
– Raminkis.
– Aš, blet, knygos, ieškau: „Kodėl nestovi bybys“?!
Ateina dvi nuolatinės senutės, kurios niekada nieko neperka. Viena klausia:
– Ar turite knygų apie meilę?
– Žinoma, kokių ieškote? Psichologinių ar romanų?
– Bet kokios tinka, tik kad sekso nebūtų.
Prieš pat užrakinant duris atbėga jaunuolis. Įleidžiam.
– Man reikia naujos Kafkos knygos! Girdėjau, kad išleido!
– Bet, žinokit, Kafka jau miręs. O ir perleisto nieko naujo nėra…
– Taigi „Procesas“! Ką tik išėjo.
Praėjus daug laiko po to, kai pasibaigė Šlepiko romano „Mano vardas – Marytė“ tiražas, įeina seneliukas ir tyliu balseliu sako:
– Laba diena, mano vardas – Marytė.
– Laba diena, – atsakau, – malonu.
– Aš knygos ieškau!
Gruodžio 31-oji. Vienas gerai pažįstamas nuolatinis pirkėjas kažko ieško, tad pasisiūlau padėti.
– Ieškau, kuo užpildyti tuštumą, – sako.
– Galbūt norėtumėte Kajoko „Ežero“? Pavartykit, labai gera knyga, turėtų patikti.
– O kas, jei paskęsiu?
– Tuomet galite lapę pagaudyti, – tiesiu „Lapės gaudymą“.
– Ai ne, bėgioti tingiu, bet gal šiąnakt skandinsiuos: įkalbėjot.
– Laba diena, jau temsta, o žinot, kaip būna?
– Laba diena, kaip?
– Naktį reikia mylėtis arba knygas skaityti.
– Aha, tai kokios knygos šiąnakt norėtumėt?
Artėjant rinkimams:
– Ar jūs čia konsuntantė?
– Laba diena, aš, kuo galėčiau padėti?
– Pasakykit Balčyčiui, kad man daugiau nerašinėtų!
– Palaukit, ką turite omenyje?
– Nu rašo man žinutes į telefoną, rašo ir rašo… Praneškit kokiom naujienų tarnybom ar bent patarkit ką nors.
– Atsiprašau, bet nelabai galiu šiuo klausimu padėti…
– Tai kas jūs per konsultantė?!
Pusamžis vyras ilgokai blaškosi prie lentynų.
– Sveiki, gal padėti?
– Kaip jūs man padėsit, knygų tiek daug, o aš tik vienas…
Įeina kunigaikštis Vildaugas, nešinas „Kunigaikščių“ alaus bambaliu. Ant galvos pūpso kailinė kepurė.
– Kunigaikštis atvyko! Va, matai, kokia mano kepurė!
– Matau, ar tik ne pats būsi susimedžiojęs?
– Ne! Aš negalėčiau…
Kitą dieną:
– Kunigaikštis atvyko! Va, matai, kokia kepurė? Pats susimedžiojau triušį!
– Gal „Chanel“ kvepaliukų? Aš va čia turiu, daug pigiau, originalūs… – traukia iš rankinės.
– Gal policiją?
– Ar jūs žinot, su kuo kalbat? Kas jūs, kad taip kalbėtumėt?!
– Žinau, su kuo. Tai kviečiam? – keliu telefono ragelį.
– Kas tu tokia, blet, aiškina čia, negausi jokių kvepalų, mokėk pilną kainą.
– Laba diena, jūs prisimenat, šešiasdešimtaisiais buvo išleista tokia ir tokia knyga, tai va ieškau kažko panašaus.
– Sveiki, hmm… Šešiasdešimtaisiais, sakot?..
Pasižiūri į mane:
– Na taip, gal ir neprisimenat.
– Laba diena, aš kai ko ieškau, gal galėtumėt padėti?
– Sveiki, žinoma, koks knygos pavadinimas?
– Ne knygos, aš savo vaiką pamečiau…
– Kaip aš norėčiau nusipirkti daug knygų, kaip norėčiau! Bet va, namie vietos nebėra, visos knygos krūvom ant žemės, gal ateitum, padėtum susitvarkyti?
– Kad aš nežinau, nepykit, gal ne…
– Bet kodėl? Juk kiekvienas save gerbiantis vedęs vyras turi turėti meilužę!
Kolegė, mėgusi skaityti detektyvus:
– Įsivaizduoji, aš tiek žinau, galėčiau padaryt to-bu-lą nusikaltimą!
Ta pati kolegė pavogė turistų banko kortelę ir prisipirko savo mėgstamiausių knygų. Kitos dienos rytą tobulasis nusikaltimas jau buvo išaiškintas.
Prie manęs prieina moteris silikoninėmis lūpomis su apytiksliai 9 metų mergaite.
– Laba diena, padėkit, prašau, dukrai išsirinkti knygą.
– Laba, žinoma, ką ji mėgsta skaityti?
– Oi ne, duokit ką nors su paveiksliukais, nėra čia laiko skaitymams.
– Laba diena, duokit man kavos su pienu.
– Sveiki, bet čia – knygynas…
– Taigi čia buvo kavinė!
– Na, dabar čia knygynas… – reikšmingai apsidairau apžiūrėdama knygų lentynas.
– Bet gal vis vien kavos padarytumėt?
Pirkėja pokalbio metu:
– Žinokit, aš labai gerą knygą parekomenduosiu! Filosofinę, man draugė ją parodė.
– O, puiku, kokią?
– „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“. Nu, žinokit, nereali, ten tokia psichologinė-filosofinė, man labai patiko. Būtinai paskaitykit.
– Pasiūlykit man gerą knygą!
– Gerai, pamėginsiu, o kokias knygas skaitote?
– Nu taigi geras, pasiūlykit ką nors.
– Galbūt pamėginkite Eco, vienas intelektualiausių šių laikų rašytojų. Štai kaip tik naują knygą turime.
– Oi ne, šitas labai sudėtingas, man gal ką iš klasikos.
– Turime Bulgakovo, Dostojevskio nemažai, štai ir Manno, Remarque’o…
– Neįdomios šitos, man ką nors gero, gi sakau!
– Galbūt Coetzee, Nobelio premijos laureatas, štai, prašom, pavartykite.
– Šūdas tos premijos, politika! Ai, aš jau išsirinkau. Imsiu „Dievas visada keliauja incognito“, girdėjau, kad gera.
Moteris, atsigulusi ant grindų, aplink save išmėčiusi pratybų sąsiuvinius. Prieinu:
– Sakykite, ko ieškote, padėsiu surasti.
– Oi ne, ačiū, aš tik atsargiai, kaip muziejuj, apžiūrinėju.