Kieno naudai bus išspręstos politinės dėlionės Sirijoje?
Septintus metus besitęsiantis Sirijos pilietinis karas jau kuris laikas yra normalizavęsis mūsų sąmonėje. Nors regione tebesprendžiami neeilinės svarbos geopolitiniai klausimai, žiniasklaidos kanalų dėmesys yra tradiciškai koncentruotas į pramogų pasaulio paskalas, įtartinas Vanagaitės knygas ir socialdemokratų rietenas, o varganos užsienio politikos žinutės apsiriboja Katalonija. Jeigu apie Siriją – reguliariai pranešama apie bėgančius iš Lietuvos pabėgėlius, kas tėra liūdnas vietinis simptomas.
Mąstant apie Sirijos ateitį, vaizduotėje iškyla bent du galimi scenarijai. Pirmajame režimas, padedamas užsienio pajėgų, sėkmingai atsiima teritorijas ir sunaikina „Islamo valstybės“ likučius, o visoms likusioms konfliktuojančioms pusėms netikėtai prašviesėjus galvose pradedama tartis dėl federalinės Sirijos ateities, kurioje būtų vietos tiek Basharo al Assado režimo šalininkams, tiek sukilėliams, tiek kurdams.
Antrajame scenarijuje istorijos pabaiga yra mažiau graži: Sirija po kruvino karo išnyra kaip vadinamoji žlugusi valstybė (angl. failed state). Kovojančios pusės dėl nieko nesusitaria ir, trumpai tariant, Sirija tampa kažkuo panaši į Afganistaną, apie kurį šiandien užsienio politikos aktualijose skaitome retai, nebent koks nors didesnis sprogimas Kabule įvyksta.
Greičiausiai šios istorijos pabaiga (jeigu tokios sulauksime) bus kažkoks pilkas atspalvis tarp dviejų radikalių išeičių. Sirijos valdantysis režimas šią vasarą padarė milžinišką progresą atsikovodamas „Islamo valstybės“ užimtas žemes, o Irake spalio 26 d. prasidėjo puolimas prieš paskutinę teroristinės grupuotės kontroliuojamą šalies teritoriją – Ravą ir al Kaimo regioną ties Sirijos siena.
Nors perspektyvoje ryškėjantis „Islamo valstybės“ žlugimas yra didžiulis laimėjimas, pilietinio karo pabaigos jis tikrai nereiškia – juk panaikinus itin sudėtingą ligos simptomą, pati liga neišnyksta, kol nenusitaikai į jos šaknis. „Viešpatie, jeigu egzistuoji, duok kiekvienai arabų šaliai po diktatorių ir tvirtai laikyk jį ten“, – kitados pasakė vienas protingas žmogus ir jo žodžiai turi racijos, kai balansuojama tarp visiškos anarchijos ir autoritarizmo. Bet palaukite, diktatoriška Assadų dinastija ir buvo tos ligos šaknys, kurios niekur nedingtų net grąžinus šalį į jos ikikarinę stadiją.
Rusijos ir Turkijos santykių atšilimas
Turkijai Sirijos konfliktas yra didžiulis praktinis vargas: Jungtinių Tautų duomenimis, šalyje šiuo metu registruota gerokai daugiau nei 3 mln. sirų pabėgėlių („Registered Syrian Refugees“, UNHCR duomenų bazė). Galime tik įsivaizduoti, kokią finansinę naštą ir demografinius pokyčius tai sukelia (ir gal pagaliau nebeburbėti dėl tų kelių šimtų pabėgėlių Lietuvoje). Turkijai aktualus ir kurdų klausimas – tautos be valstybės aktyvus dalyvavimas konflikte tik sustiprino jų nacionalines aspiracijas ir techninės nepriklausomybės siekius.
Rusija visuomet pasižymėjo aktyvia Vidurinių Rytų politika, o jos dabartiniai siekiai Sirijoje yra labiau nukreipti į ilgesnio laikotarpio strateginius interesus, orientuotus į tvirtesnį Rusijos statusą tarptautinėje politikoje. Kaip vienai iš keleto Sirijos konflikte veikiančių išorinių jėgų, Rusijai šis laikotarpis yra nebloga proga suartėti ir konsoliduoti savo pozicijas ne tik su Iranu, bet ir su Turkija.
Įdomu yra tai, kad pastarosios šalies darbotvarkėje ilgus metus siekiama narystė Europos Sąjungoje nustumta labai toli: iš vienos pusės, valdančioji AKP rodo vis didesnes autoritarines tendencijas, iš kitos pusės – neaišku, ar Ankara po šio konflikto netaps stipresne Maskvos partnere. Putino ir Erdogano rugsėjo 29 d. susitikimas Turkijoje, kuriame buvo aptariami situacijos Sirijoje klausimai, ypač – saugių zonų civiliams kūrimas, signalizuoja apie šylančius valstybių santykius, kas ypač intriguoja, turint galvoje, kad nuo pat konflikto pradžios rusai aktyviai rėmė Assadų dinastijos režimą, o turkai rodė simpatijas sukilėliams (Suzan Fraser, „Russia and Turkey come together as unlikely allies in the Syrian war“, iš portalo „The Christian Science Monitor“).
Aktyviai judintas kurdų klausimas lieka įšaldytas
Kurdistanas driekiasi per keturias šalis: Siriją, Turkiją, Iraną ir Iraką. Pastarosios valstybės kurdai rugsėjo 25 d. nubalsavo už nepriklausomybę, tačiau šitas politinės valios išreiškimas, kaip ir buvo galima tikėtis, sukėlė dar daugiau chaoso turbūt chaotiškiausiame šiuo metu Žemės kampelyje: kurdų lyderiai atsistatydina (portalas „Al Jazeera“, „Masoud Barzani to step down as KRG president“), vyksta susirėmimai tarp kurdų karinių pajėgų ir Irako vyriausybės.
Katalonų referendumu, ko gero, patenkinti liko tik patys katalonai (ir tai ne visi): Eurazijoje pradėta baimintis, kad šie separatistiniai siekiai išjudins nestabilius domino kauliukus ir įkvėps kitas grupes, turinčias daugiau ar mažiau pagrįstų pretenzijų į tautiškumą. Vėl galima kelti klausimą, ar visi žūtbūtiniai mūšiai dėl teritorinio Ispanijos, Didžiosios Britanijos, Turkijos, Irano ar Irako vientisumo nėra paprasčiausia kova su simptomais: tokios kovos efektai yra trumpalaikiai, nes jie palieka piktžaizdę pūliuoti toliau.
Vietoj išvadų: ar susigyvenome su karu?
Nors kovoje su „Islamo valstybe“ jau galima po truputį įžiūrėti šviesą tunelio gale, reikėtų nepamiršti poros dalykų. Pirma, lokalus teroristinės grupuotės sutriuškinimas nepanaikins globalaus tinklo, kuris veikia viruso principu. Tą kartais lengva primiršti: deja, europiečiai jau spėjo savo galvose normalizuoti teroristų išpuolius didžiuosiuose šalies miestuose, o Vokietija netgi pasirinko kuo mažesnio įvykių eskalavimo strategiją.
Antra, sėkminga kova su „Islamo valstybe“ nepanaikina tikrųjų Sirijos pilietinio karo priežasčių, nors teroristų akivaizdoje nesunku vietoj autoritarinio lyderio pradėti matyti romų avinėlį. Laikantis nuosaikios pozicijos, kuri apimtų visų konflikte dalyvaujančių šalių interesus (na, gal išskyrus „Islamo valstybės“ narių, nes jie to nenusipelnė), pokario Sirijos federalinė vizija rodosi kaip geriausias kompromisas. Deja, ne visi šios istorijos veikėjai yra suinteresuoti lygiaverčiu pyrago dalijimu.
