Kazuo Ishiguro: „Dylanas yra turbūt didžiausias mano herojus“
Šių metų Nobelio literatūros premija paskirta Japonijoje gimusiam, bet nuo 5 metų Anglijoje gyvenančiam britų prozininkui Kazuo Ishiguro (g. 1954), kuris „didžios emocinės galios romanuose atskleidė iliuzine mūsų ryšio su pasauliu pajauta maskuojamą bedugnę“. Ishiguro iki šiol yra išleidęs 7 romanus, novelių rinkinį, parašęs keletą scenarijų ir džiazo dainų tekstų. Spalio 5-ąją paskelbęs laureatą Nobelio premijos komitetas telefonu susisiekė ir pakalbino Ishiguro. Pateikiame šio pokalbio ištraukų.
– […] jūsų diena turbūt visiškai netikėtai apsivertė aukštyn kojom. Kaip jus pasiekė ši naujiena?
– Kai suskambo telefonas, sėdėjau virtuvėje ir rašiau draugui el. laišką. Pradžioje buvo šiokio tokio netikrumo. Mano literatūros agentai stebėjo tiesioginę premijos skelbimo transliaciją. Nemanau, kad tikėdamiesi apdovanojimo, tiesiog norėjo išgirsti, kas šiemet laimės Nobelio premiją. Taigi pasipylė skambučiai, o mes vis bandėm aiškintis, ar tai ne apgavystė, ar ne kokios klaidingos žinios. Paskui abejonių ėmė mažėti. Kai paskambino iš BBC, supratau, kad tai rimta. Bet, tiesą sakant, nevisiškai surimtėjau. Visa tai kažkiek primena „Marie Celeste“: čia viskas taip pat kaip ir prieš vienuoliktą valandą, kai viskas prasidėjo, kai užvirė ta košė. Gatvėje šiuo metu nutįsusi eilė žmonių, norinčių iš manęs paimti interviu.
– Vadinas, dabar jau galutinai supratote?
– Ne! Manau, prireiks dar daug laiko, kol gerai įsisąmoninsiu. Suprantat, tai pašėlusiai prestižiškas įvertinimas, ir taip buvo nuo pat pradžių. Kažin ar yra garbingesnių apdovanojimų už Nobelio premiją. Ir vienas iš dalykų, kuriuos noriu pasakyti, yra tas, kad šios premijos prestižą didžiąja dalimi lemia Švedijos akademijos gebėjimas neįsivelti į vienadienius šališkumus. Man atrodo, būtent tokį principingumą gerbia dauguma pasaulio žmonių, nes jo nedaug likę. Tai savaime didžiulis Švedijos akademijos pasiekimas per šitiek metų išlaikyti tokį aukštą lygį visose veiklos srityse, kuriose teikiama Nobelio premija. O kitas dalykas yra tas, kad man didžiulė garbė, nes… žinot, patekti tarp daugybės pačių didžiausių savo herojų, tarp pačių iškiliausių autorių! Turiu prisipažinti, nuostabu šią premiją gauti iš karto po Bobo Dylano, kuris buvo mano herojus nuo tada, kai man suėjo 13. Jis yra turbūt didžiausias mano herojus.
– Prisijungėte prie šaunios kompanijos.
– Taip. Aš labai gerai pamėgdžioju Bobą Dylaną, bet dabar to nedarysiu.
[...]
– Šiuo metu Britanijoje keistas metas. Ar tai, kad premiją gavote būtent dabar, jai prideda kažkokios ypatingos svarbos?
– Manau, kad taip. Žinot, prieš jums atsiliepdamas rašiau savotišką pranešimą spaudai, mąsčiau, ką galėčiau pasakyti trimis eilutėmis, ir man dingtelėjo, kad premija skirta pačiu tinkamiausiu metu, nes… Man beveik 63-eji, tačiau aš neprisimenu laiko, kada mes būtume taip stipriai abejoję vakarietiško pasaulio vertybėmis. Žinot, man atrodo, išgyvename didžiulį netikrumą dėl savo vertybių, dėl mums vadovaujančių žmonių. Žmonės nesijaučia saugūs. Todėl turiu vilties, kad tokie dalykai kaip Nobelio premija kažkaip prisidės prie pozityvumo ir tinkamų vertybių tęstinumo užtikrinimo.
– Man regis, kad savo kūriniuose, be kitų dalykų, visą laiką kėlėte mūsų vietos pasaulyje, mūsų tarpusavio ryšių ir ryšio su pasauliu klausimą. Šią temą, ko gero, nagrinėjote daugiausia, ar ne taip?
– Taip, sakyčiau, taip… Jei formuluočiau kiek konkrečiau, tai greičiausiai… vienas iš labiausiai mane visąlaik dominusių dalykų yra tai, kaip mes vienu metu gyvename ir mažuose, ir dideliuose pasauliuose; mes turime asmeninį gyvenimo lauką, kuriame stengiamės surasti pilnatvę ir meilę, bet tas laukas visuomet patenka į didesnį pasaulį, kuriame gali viešpatauti politinės intrigos ir net distopiniai dariniai. Tai mane, atrodo, visada domino. Tuo pat metu gyvename mažuose ir dideliuose pasauliuose ir, taip sakant, negalime pamiršti nei vieno, nei kito.
[...]
– Kol kas turėsite sukti galvą, kaip dorotis su žurnalistų antplūdžiu. Paskutinis su tuo susijęs klausimas: kaip vertinate užgriuvusį dėmesį?
– Hm… Žiūriu į tai labai teigiamai. Žinot, nors aš išmuštas iš vėžių, nes ryte pabudęs neturėjau nė mintelės, jog ši diena kuo nors skirsis nuo kitų eilinių dienų, vis dėlto, mano galva, nuostabu, kad spauda, žiniasklaida taip rimtai žiūri į šią premiją. Aš labai sunerimčiau, jei išauštų tokia diena, kai, paskelbus Nobelio literatūros premijos laureatą, niekas tuo nesusidomėtų. Tai reikštų, kad pasauliui nutiko kažin kas baisaus. [...]
www.nobelprize.org
Vertė Andrius Patiomkinas
