Kas bus prie rojaus vartų?
Dar gerokai iki auštant, bet jau atpūškuoja po langais zakristijono mašina, tarška raktai, tuoj sušvis patamsyje gotikiniai langai. Bus kitos durys, paskui dar vienos, didesnės, kol galiausiai sugirgždės visko prisižiūrėję geležiniai vartai. Kelias į miestą laisvas. O miestui – į Dievo namus. Tai ir liuks, kaip sakoma.
Kartais pavydžiu to kasdienio ištobulinto ritualo, to ypatingo švento jausmo, kai tau leista atidaryti bažnyčios duris ir priimti vidun visus, kurie tik ateina. O jeigu dar kitapus uždarų vartų kažin kas jau laukia, jeigu lyja lauke ar speigas, ar baugi prieblanda. Jeigu raktų keletas, didelių, senoviškų, kaip paveiksluose. Tai kas, kad tik Petrui kažkada pažadėta duoti dangaus karalystės raktus. Vėliau tarp dvasininkų šimtmečiais gyvavo ostiarijaus, t. y. durininko, tarnystė, net priskirta prie vadinamųjų mažesniųjų šventimų. Yra ir visų durininkų globėjas danguje, palaimintasis brolis Mykolas iš lietuviškos kunigaikščių giminės. Raišas mažaūgis vienuoliukas baltu abitu. Krokuvos bažnyčioje, kur guli jo kaulai, kunigaikščio karūna, lyg stovėtų prieš veidrodį, pasidabinusi Mergelė Marija, o jis pats taip ir praklibikščiavo, pratarškino raktais visą gyvenimą.
Jurga Ivanauskaitė paskutinėmis savo dienomis Šaltinių gatvėje priešais akis laikė didelę nuotrauką, kurioje Tėvas Stanislovas plačiai atlapoja bažnyčios duris. Išraiškingu mostu, su šypsena, teatrališkai, kaip jam vieninteliam iš kunigų sekdavosi atlikti. Graži nuotrauka, turbūt patekusi ir į knygas. Gatavas pamokslas, jei nori. Nedrįsau tada klausti, kodėl ji tokia svarbi rašytojai, ką turėtų reikšti kančios ir mirties valandą tas atvaizdas. Brangaus kunigo palaiminimą ir palaikymą, siunčiamą iš anapus? Svetingos amžinybės viltį, visiems atviras, įsileidžiančias dangaus karalystės duris? Nepamirštamą asmeninę patirtį, įgytą susitikimuose su savo dvasios tėvu? Taip, jis ir tiesiogine prasme nerakindavo nei vienuolyno, nei bažnyčios. Ėmė dėl to dingti jo kolekcijos eksponatai, bet atviros durys turbūt sukaupė kitas kolekcijas. Užsirakinusi bažnyčia kur kas blogiau nei ta, kurią uždarė ir išniekino komunistai.
Belsti, nuolankiai, kantriai ar kitąsyk – su trenksmu, lyg paklaikus, į uždarus vartus, tik jau ne mums priklausančioje teritorijoje, yra ir didžioji Vėlinių tradicijos prasmė. Knock-knock-knockin’ on heaven’s door, – neskubriai ringuoja savo liūdną Vėlinių himną nobelistas Bobas Dylanas. Milijonais mišių, maldų, meilės ir atgailos aktų beldžiamasi, dudenama be paliovos iš mūsų ašarų slėnio. Žvakutės kapinėse būna gerai, kai šio pasaulio valdžia jas draudžia, užuot piršusi ant kiekvieno kampo, kai nekenčia, baidosi jų šviesos, kiša už grotų tuos, kurie jas žibina, melsdami, kad bent vėjas ir lietus būtų jų pusėje. Per Vėlines KGB pasiuntiniai be perstojo šmirinėdavo po Rasas, virtusias kovos lauku. Mobilizavus jau niekaip neįveikiamas mirusiųjų gretas, išeidavo saldi laisvės puota, Viešpaties, mirties nugalėtojo, triumfas. To ir reikėjo tada.
Jei dabar prašytų pateisinti milijoną žvakių, kasmet supleškinamų ant kapų, sakyčiau, kad tai vėl karas. Su rudens fone išnirusia giltinės figūra, nebūties šmėkla, su nuosprendžiais, kuriuos ant paminklų rašys ne liaudies poetai, bet nepalenkiamo Teisėjo ranka, rūstusis teisingumas, gal tik paskutinę minutę, kažkokio baisaus proceso metu, pakeitęs apie mus savo nuomonę. Mums patiems nėra jokio šanso ten laimėti, net jei apšviestume iki pat pakraščių juodą Vėlinių sceną. Pažliugusią purvynę, kuri tik drykso, nė neketindama su tavimi kariauti. Jau verčiau pabandžius giltinę prajuokinti ar mirtinai nugirdyti.
Aštraus liežuvio kunigėlis anąsyk pašmaikštavo, kad ateityje mūsų laukianti visuotinė kapinių elektrifikacija. Būsią pigiau, patogiau, daugiau efekto dalyviams ir žiūrovams. Aišku, neturėtum girdėti tokių juokelių. Kaip ir idiotiškų žiniasklaidos reportažų apie žvakučių kainą ir kokybę. Juk klausimas iš tiesų vienas ir visai rimtas: ar atsivers man ir tiems, kurie man brangūs, rojaus vartai, paslaptingoji, pažadėtoji, niekaip neištrinama iš mūsų galvų broma ing wiecznasti?
„Abu mes degsime pragare“, – kalbasi romano veikėjai, netyčiniai įsimylėjėliai, nors brėkšta pavasario rytas ir viskas būtų panašu į begalinę laimę, o liturginiuose skaitiniuose, kaip jiedu žino, reguliariai nuvilnija žinia apie visagalį meilės įstatymą. Nelabai įsivaizduotum, kaip guosti ir raminti juos, šitaip įvertinusius savo meilės perspektyvas. Kartu pasiskaityti popiežiaus Pranciškaus Amoris laetitia tekstą, ypač tarp eilučių? Bet Jonas Krikštytojas, rodos, už menkesnius prasižengimus žadėjo neužgesinamą ugnį. Sakyti, jog viskas – blėniai, išskyrus ano įstatymo valdas? Aukšto rango dvasininkas, geraširdis senučiukas, atsigavęs po insulto, kikendavo prie stalo: „Cha cha cha, sugalvojo jėzuitai nuodėmę!“ Kas atspės dabar, iš kokių sielos ar pasąmonės gelmių, per kokias kunigiškąsias patirtis atsirasdavo tie žodžiai, stropiai laikyti po raktu, kol buvo jaunas ir sveikas.
Todėl belskime, belskime. Nunarinę galvas, patyliukais ar nekantriai pasistiepę ant pirštų galų, kaip daro vaikai. Jeigu atidaromi bažnyčios varteliai taip gražiai, taip meiliai žlega paryčiais, gal ir dangaus karalystės vartai, turbūt iš gryniausio aukso, pasirodys atviresni, mažiau saugomi, negu manyta, o jų melodija irgi prie širdies seneliui Petrui. Beje, aną pavasarį Romoje išmokau, kaip susiglaudus dviese prasmukti į metro už vieną bilietą. Gal ir ten, aukštybėse, įmanoma panašiai? Būtų gera naujiena tiedviem iš romano.
