Kaip neradome Emmos Goldman
Prieš kelionę į šiųmetinę Kauno bienalę neatlikusiems „namų darbų“ vilniečiams, t. y. neišsiklausinėjusiems jau ten buvusių draugų, kaip rasti vieną ar kitą objektą, kai kurių jų paieška tapo komišku nuotykiu. Kad ir Karolinos Freino (Lenkija) sukurto paminklo Emmai Goldman, esančio Kauno santakoje. Savanoriai, švytintys entuziastingom šypsenom, telefonu konsultuoja taip abstrakčiai, kad viskas labiau primena prisakymus „nueik nežinia kur, atrask nežinia ką“: „Kaip mums rasti paminklą Emmai Goldman?“ – klausi. „Jis yra vandeny!“ – džiugiai tau atsako. „Ar yra koks ženklas?“ – „Taip, yra plūduras!“
Santaka, merkiama lietaus, tą dieną yra tapusi pažliugusia pelke, kurioje įmerkę kasas stirkso karklai, o spalio pabaigos vakaris drasko skėčius, raudamas juos iš gniaužtų. Batai žliugsi krantinės purve, pačioje krantinėje – nė gyvos dvasios ir jokios nuorodos. Nuo pontoninės prieplaukos atsiskiria siluetas su gobtuvu, deja, jis tolsta. Pagaliau pamatome žmones – pagyvenusi kauniečių pora mielai pasirengusi padėti, džiugiai moja į neapibrėžtą tolį – eisite, rasite, jau tikrai netoliii. Nuklampojus dar gabalą kelio, tolumoje pradeda mirksėti objektas lietaus merkiamo plieno pilkumo vandens horizonte. Plūdurą radom, bet kaip su Emma Goldman? Vėl skambini savanorei, ji, kaip tyčia, neatsiliepia. Keliu ateina mergina, vedina šuniu, – nirtus šnauceris mielai pasipraktikuotų medžioklės įgūdžius su tavo skėčiu, o gal net sugrubusiom iki pamėlynavimo rankom. Paklausta apie ieškomą vietą, mergina dar spėja mostelt pažliugusios pelkės pusėn, bet šnauceris baigia išsirauti iš jos glėbio, todėl neši savo sveiką kailį. Taip mes radome plūdurą, bet „neradome“ Emmos Goldman, o tereikėjo įjungti specialią programą savo telefone ir gaudyti siunčiamus Morzės abėcėlės signalus – programa iššifruotų Kaune žydų šeimoje gimusios žmogaus teisių aktyvistės autobiografiją. Bienalės „Yra ir nėra“ šūkis, regis, šiuo atveju įgyja naujų konotacijų, todėl susitaikę, kad Emmos Goldman mums „nėra“, važiuojame bent kiek sušilti.
Beje, pastaba „nuo sutemų ligi aušros“ prie Jenny Kagan (Anglija) „Murmuration“ yra „konkretus“ darbo laikas. Gerai, kad prieš važiuojant susipranti paklausti apie tai savanorės, – paaiškėja, kad videoprojekcija ant buvusios žydų chasidų sinagogos Gimnazijos gatvėje įsijungia tik su miesto šviesomis, taigi, negalintiems šiuo paros metu aplankyti objekto jo irgi „nėra“.
Lankantis Tatzu Nishi (Japonija) „Bute nuomai“, savanorė kviečia apžiūrėti ir butą – gal norėsime ateity jį nuomotis, dar sužinome, kad tokiu prastu oru bienalę lanko tik vilniečiai. Į parai ar valandai nuomojamą pigiais baldais apstatytą erdvę įkomponuota gulinti Lenino skulptūra nuteikia tikrai slogiai, kitaip nei to paties menininko sukurta „Laisvė“: nepriklausomos Lietuvos simbolis – bronzinė laisvės angelo skulptūra – čia atsiduria tiesiog autentiškai atkurtoje virtuvės aplinkoje, ant languota klijuote dengto stalo. Jokios specialios nuorodos ir vėl nėra, tad šalia vykstančių požeminės aikštelės statybų įdomus savo idėja objektas, iš išorės uždengtas pastolių konstrukcija, atsitiktiniam praeiviui tampa nematomas.
Paulina Pukytė. Vidurdienį Demokratų aikštėje. 2017.
Autorės nuotrauka
Į Paulinos Pukytės performansą „Vidurdienį Demokratų aikštėje“ vos spėjame – sukusi magiškus ratus Vilijampolės keliais, automobilio navigacija atveda į niekuo neišsiskiriančią gyvenamojo rajono gatvelę. Šalia plyti purvyne tapusi laukymė, aplink telkšo balos. Vėl jokio ženklo, kad čia tuojau pat kažkas įvyks, – tik keletas po skėčiais susigūžusių siluetų. Tik išlipus, vienas iš jų, jaunas vyras, pradeda giedoti jidiš kalba – jei ir gali būti tinkamesnis laikas šiam performansui, tai būtent tokią dieną – lietingą ir atšiaurią, kaip ir tada, kai „krito sniegas kartu su lietum“. Paminklo čia nėra ir nebus, bet būtent šioje vietoje buvusio žydų geto kankinių atminimas pagerbiamas tokiu būdu – kasdien dvyliktą valandą giedant tiems, kurių nebėra.
