Eilės
Vilniaus pakraščio kronikos
Šventoriaus paukščiai puola prie šviesos,
Vitražo trupiniai peržiem išsaugos
Liepsnelę, žvirblį, sielą iš tamsos –
Kiekvieną skyrium, bet sujungtus amžiams.
Tėkmėj gatvelių, upės, sūkury giesmės
Suslėpta visa po namų languotais paltais,
Pastogėse – lizdai, negrabūs, laikini ir be vilties,
Tyla, išvarpius kasdienybės skardą.
Civilizacijos kančia – juokingas darinys –
Srovė laidų vaizdais giljotinuoja rytą,
Ir eterio šalčiu nusvidinti takai
Vedžioja ir klaidina taip, kaip parašyta
Debesyse lemties, lyties, vardų, –
Ir visa plaukia pilimis virš miesto.
Tai jas regėdamas sakau: „Gražus
Šis Vilnius, net ir nebūties paliestas.“
Šventoriaus paukščiai išsiskraidė po dienas,
Pavasaris negreit, bet gal sulauksim,
Išgirs dar Petras giedant gaidį trečiąkart,
Atsklis, atskris lig čia tas gėlas verksmas.
Vitražas, saulė, šviesos, trupiniai –
Iš ten, iš ten – šios plunksnos, ašarėlės,
O gal ne veltui šitaip gyvenai?
Ir neša žodį lyg blizgutį vėjas…
Išėjo
Kaip pasakyti –
Išėjo žmogus?
Kur?
Į lietų, liko ant slenksčio vaikai.
Arba:
Snigo. Ji norėjo verkti, bet net ir tai buvo
Per balta.
Ir:
Išėjo, o mes vis dar pliekiam vasaros durnių daugiaaukščiam kieme,
Su vaizdu
Į užtrauktą mėnulį.
Nagi,
Ko čia kaukiat, negalima taip,
Pažadinsit snaudžiančius
Popiečio.
Bet –
Išėjo žmogus.
Ne, ne, aš jo nepažinojau,
Tiesiog kažkaip.
Kažkaip…
Dyka toj vietoj,
Kur būta trumpesnio takelio namo. —
Išpustyta
Išpustytuose kalbos namuos langų šukelės
Aštrios aštrios,
Basas balsas, sielos balsas tyli lyg papjautas,
Viskas, taškas.
Šalčio stygos, geliantys tamsos smuikeliai
Svirpia raštą,
Liepų šerpės, kryžiaus stotys, sniegas baltas,
Ir už ką man?
Ir už ką man šitiek tos gelmės ir laimės?
Vietoj saulės,
Vietoj kelio pats juodžiausias vėlių kalnas,
Klaupkis, kelkis.
Klaupkis, kelkis, klaupkis, kelkis...
Būk kas nori, iš kur nori, neatleisiu,
Klaupkis, kelkis, klaupkis, kelkis…
Net jei sapnas.
Klaupkis, kelkis…
Net jei skausmas, net jei staugia nevilties
Skalikas laisvėj.
Klaupkis, kelkis…
Tuščia, lekia, ar matai, lengvai kaip lekia
Per pusnynus
Rogės, skambaliukai, sakiniai lediniai?
Žodžiai klaidūs, žodžiai žiaurūs, žodžiai slysta:
Išpustyta viskas, aštriai išpustyta.
Žolinė
Ir kad kvepėtų obuoliais
Giliausi debesys,
Kad miškas koštų sapną
Apie strazdanotą vėją.
Kad gertume štai tokį gėlą vandenį,
Vos dienai pasibaigus,
Ir vertųsi nematomi takai
Žvaigždynuos grįžuliniuos.
Ir žengtume minkšta nakties žole,
Klausydamiesi nuogo tavo balso,
Nuščiuvę lyg žiogai,
Iš juodojo rudens eilių
Trumpam grąžinti vasaros knygelėn.
Dėl viso pikto
Paveldėjau tėvo pragarą,
Paukščiai, vakaras dega
Visuos daugiaaukščių languos.
Nieko aplinkui, visiškai,
Vėjas apeina mane
Lyg dvesiantį šunį –
Dėl viso pikto,
Dėl viso pikto.
Jau greit pavasaris.
Leliumai
In memoriam Algis Kalėda
Taip nykiai tuščia.
Tik žodžio kišenėje
Švilpauja vėjas.
Gegužė iki baltumo
Ievos taip žydi,
Tarsi vėjas būtų sunešiojęs viską –
Lig paskutinio siūlelio –
Baltai.
Pelenų giesmė
Pačiam miesto centre susidegino namas
Su vaizdu į gražiausius mano metus.
Ar išdrįsi lydėti?
Kas išbers šituos pelenus?
Tuštuma ir betonas, saulė ir stiklas,
Tarsi milžino prakeiksmas
Nykštuko dūšioj…
Kam man tie pelenai?
Mano draugo nebėr.
Pačiam miesto centre,
Savo buvusio miesto centre,
Sėdėjau,
Ir buvo taip tuščia. —
Dovilės Bagdonaitės piešinys
Pasimatymas
Ima merginą už rankos,
Švelniai kalbina
Mano sūnus.
Taip, ji graži.
Jo motina joje šypsosi.
Jos tėvas jame.
Taip ir eina visi
Pavasario gatve žemyn,
Taip ir einame
Šiandien, prieš dvidešimt metų,
Po…
Lengvas vėjas
Vėl pusto žiedlapius,
Kuriuos kažkas taip stropiai
Šlavė šalikelėn.
