Apie Druskininkus
Ir Dievas matė, kad visa tai buvo gražu (nematė, ar gera).
Druskininkai yra stebėtino uždarumo ir stebėtino atvirumo vieta. Paradoksas yra tai, kas geriausiai apibrėžtų „Poetinį Druskininkų rudenį“. Neįmanomybės inkliuzas. Nepakeliama būties lengvybė ir padoriausias nepadorumas. Druskininkai yra kita vieta ir kitas laikas. Kasdienybės skerdykla ir laimės medžioklė. Tad trumpai apie keletą svarbiausių komponentų.
1. Susitikimas. Jausmas, kad atvažiuoja VISI. Tie, kuriuos pažįsti, kuriuos tik numanai pažįstąs, kuriuos matai pirmą kartą; kurie parašė tai, kuo tu žaviesi, ir kurie rašo tai, kas atrodo pasišlykštėtina, bet vis tiek yra ne mažiau verti čia būti. Visi susirenka į vieną vietą, kur visuomet daugiau dalyvių nei žiūrovų. Kitaip nei per „Poezijos pavasarį“, kai poetos išsivažinėja po Lietuvą skelbti gerosios naujienos, dabar jie visi čia – bando tą gerąją naujieną įgyvendinti. Poezijai reikia kraujo, reikia ja pagyventi. Nebūtinai sveikinamės, nebūtinai ir linktelim. Nedrąsūs pirmi dialogai, parūkymai, gurkšniai, prasilenkimai keliaujant į sales ar į „Širdelę“. Tačiau kiekvienas supranta esąs būtina sąlyga stebuklui įvykti.
2. Perkeitimas. Atvažiavęs į Druskininkus netenki kasdienybės. Netenki savo darbo, rutinos, žmonos ar laipsnio. Juokdarys, riteris ir mirtis čia lygūs. Turi priimti Dioniso iššūkį, tapti Oscaro Wilde’o, Baudelaire’o ir Hessės ainiu, atverti duris į magiškąjį teatrą, kuriame esi tas pats, tik visiškai atviras.
3. „Širdelė“. Tai svarbiausia vieta. Pastatas, sulipdytas per daugelį metų iš kuo skirtingiausių grubiausiai sujungtų dalių, kurios, rodos, laikosi vien burtais ir gera valia. Karnizai ir drožiniai, langinės ir ornamentai, sutrešusios grindys ir girgždančios durys bei nenusakomas rausvas geltonis, kuris glitus vien pažiūrėti. Viskas kaip iš septintojo dešimtmečio Amerikos, kuri netyčia nutiko lietuviškam miestely. Atvykusiam neegzistuoja blogos sąlygos. Kaip visi esam sunarstyti iš įvairių narių, taip ir „Širdelė“ kalba apie mus pačius, nebūdama nei geresnė, nei blogesnė už susirinkusiuosius. Koridorių labirintas ir kambarių celės, kurios gali priminti tiek neuronų tinklą, tiek voratinklį ar venų žemėlapį. Dabar esi šios kraujotakos sistemos dalis.
4. Baras. Svaiginkitės. Tai vienintelis klausimas. Nes girtumas yra viskas. Vynu, poezija, dorybėmis. Mes čiuopiame kvailių auksą, beriam perlus kiaulėms ir dainuojam liūdnas dainas baisingai šypsodamiesi. Visa tai yra šventė. Siautulinga ir kupina sunkiai permanomų ritualų.
5. Tamsa iš aukštybių. „Širdelės“ bokštas, kur, virš miesto pakilę, bet beveik pro langus nežvelgdami, savo tūžmingą neviltį, destrukciją, ironiją ir visa ko kritiką žeria jaunieji arba ir prijaučiantys. Kaip žemės druska, kaip būtinas prieskonis, kad nepamirštumei, jog ne viskas vien auksu klota, jog kiekvienas veiksmas turi atoveiksmį. Kad ugnimi ištirtumei tekstus ir mintis, kol liks tik tai, ko jau niekas negali paneigti, ar tai, dėl ko jau neįmanoma nesutarti.
6. Šviesa iš pastalės. Čia niekas negali paneigti, kad vynas, tas šventas žmogaus ir žemės darbo vaisius, spindi tiesiog dieviškai. Jo nebus per daug nei pritrūks. Čia būvam nuoširdūs ir juokiamės atmindami eilutes, iškalbėdami priekaištus, lygindamiesi ir matuodamiesi viens kito rūbą, augindami vieni kitus šypsenomis, tekstais ir prisiminimais.
7. Nesusipratimas. Nesusipratimas visa tai: diskusijos, kur niekas nedrįsta diskutuoti, skaitymai, kur nei vedėjai, nei skaitovai nesupranta, ką veikia: kol lauki savo eilės – nieko negirdi, nes nervinies, kai sulauki – eini parūkyt, nes nervai atslūgsta. Nerangūs renginiai, nerangūs poslinkiai, pranešimai ir balsai. Suprantant, kad tai, ką skaitai, vakare dar paišysi šokdamas, vaikščiodamas miesto gatvėm ar paupiu, stebėdamas paukščius ir parodas.
8. Tekstai. Jie yra. Jie turi būti. Nors kartais kaip dirbtiniu kvėpavimu ištraukti iš popieriaus, dar springstantys ir dūstantys. Kartais suskambantys vietoj ir laiku, veriantys. Vertimai, kurių vienas kitas skimbteli kaip puikiausia įžvalga. Fotokameros, apuostančios kiekvieną vos tarstelintį žodį.
9. Ritualas. Per ironišką šypsnį, per vaikišką spyriojimąsi yra, kas turi būti padaryta. Tai premijos, tai vieno eilėraščio konkursai, tai vėliavos pakėlimas. Būtinos sąlygos PDR įvykti. Gali pasižnaibyti, kad viena ar kita atrodo neteisinga, negarbinga, neadekvatu, bet negali paneigti. Gali kažkurį momentą pralaukti ir apsimesti negirdįs, pašiepti, bet tuo tik paglostysi taisyklės grožį ir susirinkimo struktūrą.
10. Šokiai. Tu turi šokti. Kaip šokantis dievas, kaip imperatorius, padegęs miestą. Bus nutrinta riba tarp kūno ir sielos, tarp žodžio ir gesto. Gėrio ir Grožio. Dantės ir Hemingwayaus. Kiek įliesi kraujo, tiek gausi šventės ir atlaidų.
11. Konstitucija. Iš esmės nerašytu susitarimu PDR galioja Užupio konstitucija. Negali teisti. Negali nieko vadinti blogu ar neadekvačiu. Negali kaltinti. Negali nemylėti. Kartu gali būti liūdnas ar blaivus, ar nesuprastas, ar nieko neatsiminti. Visa tai yra kaip bažnyčia, kur esi atvykęs tik savo noru ir bet koks sabotažas gali būti mirtinas.
12. Atmintis. Kaip rašė Stasys Stacevičius, „ne blogiausia atmint, ne gražiausia užmiršt“. Negalima nieko demaskuoti ir smerkti už Druskininkų ribų. Nerašytas įžadas, pagal kurį Druskininkams negalioja pasaulio taisyklės ir dėsniai. Tai kaip pirmoji jaunųjų naktis, kuri duoda pradžią vaisiui, užmezga gimimo stebuklą. Jei prabilsi apie tai kaip tiesiog apie lytinį aktą, nieko nelaimėsi. Todėl, kad ir kas būtų, viskas lieka „Širdelėje“, tame neuronų tinkle. Nes bet kas, ką išimsi iš konteksto, bus neteisinga. Be abejo, kitais metais turi teisę suvesti sąskaitas.
13. Kas, jeigu ne tu. Konstruoti, auginti, tobulinti, prisidėti. Visi, kurie atvyksta, turi įnešti bent šiek tiek turinio.
Susitinkam ir galandam kardus, dainuojam karo dainas, nagrinėjam ilgiausias įsūnystės linijas, kur Rilkė ir Balzacas, Maironis ir Byronas. Susitinkam ir esam nuogi. Susitinkam ir sudedam ietis, apžiūrim sukauptas atsargas ir kovos randus. Kaip kosminė tvarka, pagal kurią visata, atėjus metui, susitraukia iki grūdo dydžio, kad paskui galėtų vėl plėstis ir sklisti, pavirsdama knygomis, skaitymais, renginiais, kritika, recenzijomis, žurnalais. Kad visa tai nutiktų, reikia vieną kartą per metus sueiti į vienus namus, susėsti prie vieno stalo, būti netikėliais ir tamsuoliais, tačiau laimingais.
