Apie Dantę, kuris neieškojo sėkmės recepto

Išleidžiamos knygos, kurios kaip muilo burbulai kuo labiau išsipučia, kad ryškiau sužėrėtų, bet sprogsta nuo perdėtų reklaminių pastangų, palikdamos neapčiuopiamą tuštumą, ir knygos, slepiančios po viršelio kevalu paslapties branduolį. Bet kaip muilo burbulų tuštybės mugėje atsiranda tokių, kurioms lentyna netampa sarkofagu ir kurioms vis lemta prisikelti, atsiverti ir atsiskleisti, kai muilo burbulų tuštumą pajutęs paimi knygą į rankas kaip relikviją? Gyveno Kaune toks keistas žmogus gan pretenzinga pavarde Antanas Dantė. Antanas tai Antanas, bet didžiojo italų poeto Dantės Alighieri bendrapavardis. Beje, savo didįjį pirmtaką kartkarčiais vis painiojantis su… aligatoriumi! Tai Gintaro Patacko „Mažosios Dieviškosios Co-4. Andante“ lyrinis herojus, iš dalies autobiografinis, iš dalies autoriaus vaizduotės kūrinys. Tai jis galbūt ir kūrė ankstesnes „Mažosios Dieviškosios Co.“ knygas, tai jis ta atsiskleidusi prieštaringumo paslaptis, kai į kūrybos procesą nuolat įsiterpdavo du žmonės.

Antanas Dantė… Kas gi jis toks iš tikrųjų? Tiksliau, kuo jis skiriasi nuo kitų įprastų kasdienių žmonių ar standartinių literatūros personažų? Dabar madinga, net tapo tikra manija ieškoti „gyvenimo sėkmės“ recepto ir pasidaryti „sėkmės lydimu žmogumi“. Kvailas prietaras, visiškai nuasmeninantis žmogų iki socialinio zombio ir dažniausiai atnešantis krūvas bėdų, ką galima pavadinti nuolatiniu grėblio mindymu. Antanas Dantė jokių „sėkmės receptų“ neieško, jis tik priima gyvenimą tokį, koks jis yra, išgyvena visas jo žavias iliuzijas ir skausmingus nusivylimus, stengiasi suvokti visas būties ir egzistencijos apraiškas, bet tarytum nieko neišmoksta, nepasimoko, o gyvena toliau.

 

bulvarinės spaudos nekrologe

vėl perskaičiau antanas dantė mirė

ir per lašezo guli kapuose

galiu pareikšti gyvas vaikšto girioj

(„Fontanka“)

 

Dantė Alighieri juk taip pat klaidžiojo po girią. Šitaip ir didysis italų poetas tampa tiesiog gyvenančiu ir viską išgyvenančiu žmogumi, ir šitaip kiekvienam laikotarpiui ir vietovei reikalingas savas Dantė – ar tai būtų Alighieri, ar Antanas.

Ir jei Antanas Dantė visą laiką susiduria su žemiška realybe, kurios lygiateisiais veikėjais tampa literatūriniai personažai, tai yra prisideda autoriaus skaitytų knygų bagažas, tai italų klasiko poema, priešingai, yra mistinė – tai pasakojimas apie anapusinį pasaulį? Žinoma, jei suvoktume ją paraidžiui, bet, kaip teigia ne vienas literatūros kritikas, tai daugiau aistrų žemėlapis ar enciklopedija, o ne pasakojimas apie „kitus pasaulius“. Realių personažų ten taip pat begalė. Taigi šitas realizmas ir jungia abidvi Dantės „apraiškas“, vieną Florencijoje, kitą – Kaune, mūsų laikais. Taigi tie kritikai, kurie dėl „Mažosios Dieviškosios Co.“ kaltino G. Patacką didybės manija, buvo visiškai neteisūs – arba jie neskaitė „Dieviškosios komedijos“, arba skaitė knygą, bet, deja, ten matė špygą. Būtent G. Patackas senąją klasiką suvokia kaip gyvą ir nenutrūkstantį kūrybos procesą, ir tai yra paprastas ir teisingas atsakymas, kodėl klasikų knygos vis leidžiamos ir leidžiamos, vos tik jos nutriūšta, pradeda byrėti lapai etc.

Juk savo galvose statydami paminklus klasikams mes iškraipome tų kūrinių esmę ir paskirtį, priartiname juos prie tokios literatūros, kuri su kūryba neturi nieko bendro. Grožinė literatūra nėra skirta tam, kad iš jos ko nors pasimokytum, kiek jos beskaitytum, lieki toks pat „kvaišelis“ kaip Antanas Dantė. Nei klasika, nei šiuolaikinė literatūra nepaaiškins, kaip siūti ar virti valgyti, kaip reikia gyventi ir pan., ji nėra praktinė. Ir jos paskirtis paprasta. Kai nori valgyti, pasiimi iš šaldytuvo dešrą, negalvodamas, kokia jos tikroji esmė ir kokios turi būti teorijos ją „paaiškinančios“. Meno paskirtis yra tokia – mūsų sielai lygiai taip pat reikia peno, aukštesnieji pojūčiai taip pat reikalauja savo duoklės, panašiai kaip ir skrandis. Vien skrandžio ir skudurų kultas iškėlė „modernų“ klausimą: kam apskritai reikalingas menas?

Todėl G. Patacko poetinis pasaulis kupinas ir žemiausios, vulgariausios realybės elementų, ir personažų bei įvykių, atėjusių iš literatūros, tarp tų dviejų pasaulių – „menamo“ ir „esamo“ – nėra jokios ribos, jokių sienų, kurias reikia perkirsti, jokių ambasadų, kuriose reikia prašyti vizų. Tai natūralus, gyvastingas žmogiškas gyvenimas, tik su gilesne, Dantės pajauta. Tai filosofinės įžvalgos ir gal tik pankui būdingos „interpretacijos“, tai viskas, kas telpa žmoguje ir kas turėtų vis dėlto tapti harmonija, o ne prieštaromis, vedančiomis į depresiją. Tai, ko gero, ir yra ta būties dialektika, kurios taip ir nesurado Karlas Marxas, bet teisingą kryptį nurodė Platonas, tik jo blogai apšviestame urve tiek daug pasiklydusių. Ką, beje, pripažino ir tikrasis Dantė, ką jau bekalbėti apie Antaną, keliaujantį tik po Laisvės alėją ten ir atgal, su šunimi (kaip Vergilijumi) ar be šuns, bet kelias iš principo tas pats.

Tai skausmingas kelias, kur gali prisišvartuoti kapitonas Nemas, kur pilna Jūračių, graikiškų faunų ir obolus renkantis Charonas, ten ir Paryžius su savo „beprotybės amžiumi“, ir Sirakūzai su savo tragedija ir nuopuoliu. Pasaulis pernelyg beribis, kad Antanas Dantė pasijustų visiškai jaukiai. Ir gal toks pats tremtinys kaip jo pirmtakas italas? Pasaulyje per daug visko yra, kad išgarbintoji ir išaukštintoji Laisvė būtų realybė, o ne siekis. Kaip eilėraštyje „Antanas Dantė atšaukia laisvę“:

 

…tad atšaukiu aš tautą

kam tas kamienas šipuliai geriau

kaip skauda laisvę oi kaip laisvę skauda

kad neskaudėtų mirtį išradau

 

Bet kito pasaulio nėra!

Šito pernelyg plataus ir chaotiško pasaulio esminis bruožas – nuolatinė jo destrukcija. Paprasčiau tariant, vienatvė ir žmogiškumo stoka.

 

Per mirtadienį senelio

patriarcho giminės

garbei keliamas šis balius

bus tiek kiaulių kiek reikės

(„Kiaulės“)

 

Taigi džiaugsmo jame nedaug, o baliai – kiauliški. Suvokimo būdas dažniausiai kalbinis – per aliteraciją. Tai šio pasaulio ryšiai ir, suprantama, ieškoma ne fizikos, bet poezijos dėsnių. Ir tai ne tik nesumažina to gana nesvetingo pasaulio, bet ir išplečia jį kone iki begalybės, atskleidžia netikėtus ryšius ir sąsajas. G. Patackas yra aliteracijos meistras, ir čia jo stichija. Filosofija atmestų tokį metodą, bet filosofinis apibendrinimas iš tikrųjų savo išorine „tvarka“ tik primeta ribas, dažnai dirbtines. Poezija tokioje sistemoje gyventi negali, ji visą laiką siekia į eilutę sutalpinti kuo daugiau, tai lyg batų dėžė, iš kurios gali išimti… dvi spintas, šunį ir liūdesį. Taigi vienintelė išvada tokioje sistemoje gali būti tik paradoksas, ir tai ne vien eilėraščio, bet ir gyvenimo druska. Tai gaivališkas maištas prieš visagalę Dogmą, kuria tiek politiškai, tiek ekonomiškai formuojamas mūsų gyvenimas. Ir tai lyg viską stebintis dronas iš to paties pavadinimo eilėraščio. Ir žmogaus žūtis beribiame ramiame vandenyne. „Tačiau poezija nežus“, – skelbia autorius:

 

…prieš visus

tebūna vienas o prieš vieną

visi galanda savo plieną

bet keičiasi naktis į dieną

ir net mėnulis nebaisus

erdvėj kaip tetraedras žėri

žmogus pralaimi savo žvėrį

ir angelas atnešęs gėrį

išskleidžia danguje sparnus

ir kol šis vyksta simultanas

į krūmus sprunka simuliantas

ir elgiasi kaip okupantas

tačiau poezija nežus

 

Ir šis savotiškas Antano Dantės gyvenimo manifestas, arba „Eiliuota apysaka apie Antaną Dantę“, jį galima apibūdinti perfrazuojant garsųjį Prancūzijos karaliaus Liudviko XIV posakį: „Pasaulis – tai aš.“

Neįmanoma G. Patacko poezijos aptarinėti rimtai, nes ten tiek groteskiškų situacijų, ironijos ir sarkazmo, bet lygiai taip pat negali traktuoti jos kaip pramoginio šou, pažiūrėti į viską pro pirštus, atsainiai, nes gali atrasti ir dramatizmo, ir gilių įžvalgų. Tarp komiško ir dramatiško ten vienas žingsnis ar dar mažiau. Pagaliau parinkti „tinkamą metodą“ – tai uždaryti ją lyg narve ar spąstuose. Užuot stengusis ją apibendrinti, kas prilygsta kūrinio apgenėjimui, ar ne geriau leistis į paieškas, bandyti surasti tą Antaną Dantę ne Florencijoje (ištremtas ir niekada daugiau namo negrįžęs) ar Kaune, gal dar kitur. Ieškoti jo savyje, prikelti, tiksliau, pažadinti, kad atrastum daugiau, daugiau suvoktum ir pajaustum. Kelionė iš išorinio pasaulio į vidinį. Galbūt poezija – tai tik variantas, bet geriau juo pasinaudoti negu iššvaistyti progą.

Bet kas gi yra poezija? Vienas žmogus pasakė, kad tai kvailio požiūris į pasaulį. Kažkas pasakytų: na, galbūt, bet… Bet iš tiesų kvailiams kuriama ne poezija, o rašomos atitinkamo turinio knygos, statomi atitinkamo turinio filmai, dainuojamos atitinkamo turinio dainos (socialinės lopšinės). Kvailiai kaip velnias kryžiaus baidosi Dantės ir didelio arba mažo dieviškumo. Lyg pikto plėšiko, nors jis ateina ne atimti, bet duoti. Vadinamieji „perspektyvūs“ taip pat traukiasi nuo šito reikalo, nes jiems rūpi tik tokie dalykai, į kuriuos investavęs vieną eurą gali derliaus pjauti septynis. Tai kam skirta poezija? Kitados Galilėjus, verčiamas paneigti savo atrastas astronomines tiesas ir sutikti, kad Žemė nejuda, ištarė šimtmečiams išlikusią frazę: „O vis dėlto ji sukasi.“ Štai ir viskas, panašiai kaip Žemė, kuri nederina savo judėjimo ir orbitos prie kažkieno interesų, užgaidų ar net priešiškų cenzūros aktų, poezija gyvena pagal savo dėsnius. O šio pasaulio Dantės sėkmės recepto neieško.