Žemaitis iš Šauklių – etnografas iki pašaknių

 

Su dr. MARIJA MILIUVIENE apie jos vyrą etnografą, 1993 m. Valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureatą, profesorių habil. dr. Vacį Milių kalbasi Juozas Šorys

 

 

– Koks buvo Jūsų gyvenimas iki pažinties su Vaciu Miliumi?

– Gimiau 1931 m. gruodžio 8 d. (tą pačią dieną kaip ir Vacys, tik ketveriais metais vėliau) Mėžionėlių kaime, Švenčionių apskrityje. 1937 m. įstojau mokytis į Švenčionėlių miestelio pradinę mokyklą (turiu išsaugojusi nuotraukų su bendramoksliais), o jau 1938 m. lenkai ją uždarė. Kadangi nebuvo leidžiama susirinkti į vieną klasę, tai mokytojai eidavo pas mokinius į namus. Įsiminė mokytojai Juozas Jarmalis ir jo žmona, kurie mokė ir mane, ir daugelį kitų. Pamokydavo vaiką ar kelis vienoje vietoje, o tada eidavo į kitus namus, kur buvo vaikų. Taip pat ir susirinkti visiems vaikams į vieną trobą nebuvo leidžiama. Paskui ir tuos mokytojus kažkur išsiuntė. 1939 m. jau turėjau eiti į lenkišką Švenčionėlių mokyklą. Nuėjau ten rugsėjo pirmąją dieną ir iškart kilo sambrūzdis. Prasidėjo Lenkijos karas su vokiečiais, o vėliau ir su rusais. Ir mes jau iš mokyklos turėjome bėgti į miškelį. Tuo mūsų mokymasis toje mokykloje ir baigėsi. O jau nuo 1939 m. spalio, Lietuvai atgavus Lenkijos užgrobtas žemes, mūsų mokykla buvo atkurta, ir aš ėmiau mokytis trečiame skyriuje. Ten mokiausi iki 1940 m. birželio, kai užėjo Raudonoji armija, o paskui jau lankiau Švenčionėlių progimnaziją. Vilniuje tada buvo suirutė, beveik badas, nebuvo ko valgyti, todėl geri mokytojai bėgdavo dirbti į provinciją. Pavyzdžiui, ir dabar prisimename nuostabų mūsų lituanistą Tomą Gluodą, muzikos mokytoja buvo iš Telšių kilusi garsaus vargonininko duktė Irena Jesiniauskaitė, o fizinio lavinimo mokytojai buvo garsus krepšininkas Stepas Butautas ir Petronėlė Blusytė (mergaičių). Vokiečių kalbos mokytoja buvo Venslovaitė, kuri tikrai būtų mus išmokiusi gerai kalbėti vokiškai, nes per pamokas lietuviškai neleisdavo ištarti nė žodžio, buvom pramokę ir vokiško rašto. 1945 m. toliau mokytis išvažiavau į Švenčionis. Ten iki 1949 m. veikė Švenčionių lietuvių gimnazija – taip tada ir vadinosi, o nuo 1950 m. jau buvo pervadinta Švenčionių 1-ąja vidurine mokykla. 1949 m. įstojau į Vilniaus universitetą, jį baigiau 1954 m.

– Kada ir kur pirmąkart sutikote ar pamatėte savo būsimąjį vyrą?

– Kai jau mokiausi Vilniaus universitete, Istorijos-filologijos fakultete. Dėstytojos Pranės Dundulienės paskaitos vykdavo Archeologijos-etnografijos katedroje, tai ten susitikdavome ir aukštesniųjų kursų studentus.

– Ką jie tada studijavo? Turbūt etnografiją ir muzeologiją, tada juk taip vadinosi jų specialybė?

– Taip, jie studijavo etnografiją ir muzeologiją, o mums jau muzeologijos disciplinos nebebuvo, mūsų specialybė buvo tiesiog etnografija. Kitų specializacijos buvo archeologija, istorija. Turbūt irgi, kaip sakydavome, mokėsi pas P. Dundulienę. Tad mes, etnografai, susitikdavome ir pabendraudavome su aukštesniųjų kursų studentais.

– Kiek jie buvo vyresni?

– Vacys baigė universitetą 1951 m., o aš – 1954 m.

– Skaičiau, kad pokariu universiteto auditorijos buvo be langų, žiemą paskaitų studentai klausydavo su paltais, dėl šalčio stirdavo rankos, užšaldavo rašalas…

– Mūsų mokymosi metais taip jau nebuvo, auditorijos buvo apšildomos malkomis kūrenamomis krosnimis, bet, žinoma, menkai, tad šilta nebuvo, nors, kita vertus, tada buvome jauni, tai ir šalta nebuvo.

– Ar studentams apskritai, taip pat žemesniųjų ir aukštesniųjų kursų draugams buvo galimybių susieiti fakulteto renginiuose ir neformalioje aplinkoje, pavyzdžiui, bendrabučiuose?

– Mes gyvenome skirtinguose bendrabučiuose, jis, rodos, iš pradžių gyveno Čiurlionio gatvėje, vėliau Tauro gatvėje, o aš – gana bjauriame Totorių gatvėje. Kažkaip nelabai buvo įprasta vaikščioti po bendrabučius ir bendrauti. Tiesa, Tauro gatvės bendrabutyje vykdavo šokiai.

– Ar Vacys mėgo šokti ir dainuoti?

– Dainuoti jam nelabai išeidavo, turbūt klausos neturėjo, bet šokti mėgo. Yra lankęs ir pramoginių šokių grupę, šoko poroje su mano kurso drauge, profesoriaus Vosyliaus Sezemano podukra Natalija Klimanskaja. Klausiau, kaip jam dėl dainavimo sekėsi mokytojų seminarijoje, tai sakė, kad per praktiką parinkdavo paprastas trankias daineles pritariant pianinu. Sakė, vaikai dainuodavo, kad nu! Tiesa, kartą ekspedicijoje per kažkokią šventę daug dainavom, ir visiems iš eilės reikėjo užvesti dainą, tai Vacys užtraukė: „Ačiū, Staline, už laimę, / Vade mylimas, brangus!“ Numirėm iš juoko! Ir nieko nenutiko, matyt, šnipelių tąkart nebuvo.

Vėliau Vacys išvažiavo toliau mokytis į Maskvos Nikolajaus Miklucho-Maklajaus etnografijos instituto aspirantūrą. Tiesa, susidurdavome ir su aukštesniųjų kursų studentėmis, pavyzdžiui, Budriene, Šimkute, kurios su mumis ir dėstytoja Akvile Mikėnaite kartu važiuodavo į ekspedicijas. Atsimenu, 1952 m. kartu buvome ekspedicijoje Žemaitijoje.

– Jūsų pirmoji ekspedicija buvo dar studijų metais?

– Į pirmąją ekspediciją 1951 m. su dėstytoja P. Dunduliene važiavau į Švenčionėlius, netoli kurių, Pilypų kaime, buvo ir jos tėviškė (ji irgi mokėsi Švenčionių gimnazijoje). 1953 m. su A. Mikėnaite važiavome į Labanorą.

– O juk Vacys į savo pirmąją ekspediciją po Švenčionių apskrities kaimus važiavo 1947 m., kai dar studijuodamas ir globojamas Lietuvos istorijos instituto Etnografijos muziejaus vedėjo Vinco Žilėno buvo pakviestas dirbti muziejininku laborantu, fondų saugotoju. Į minėtą ekspediciją išvyko su juo ir Kazimieru Karosu.

– Taip, apie tai ir jis, ir muziejininkė Aldona Stravinskienė yra daug pasakoję, nes kitais metais jau ir ji, ir kiti muziejininkai prisidėjo. Jų kursai labai bendravo, dažnai susitikdavo. Vacys net minėjo važinėjimų į ekspedicijas penkiasdešimtmetį – tokios šios jam buvo svarbios.

– Ir su Jumis kalbantis, ir bendraujant su pačiu profesoriumi nuskambėdavo bent keli jam turbūt priimtini įvardijimai – Vacys, Vacius, Vaclovas, o jei su juo (dažniausiai!) rokuodavomės žemaitiškai, tai kartais prasitardavo esąs tiesiog Vacis (žemaitiškai sakydavo: „Eso Vacis, kap to Juzis“). Ir oficialiai, ir mokslinius leidinius bei straipsnius, ir šiaip rašinius, atrodo, buvo nusistatęs pasirašinėti kaip Vacys Milius, o kaip jį vadindavote namuose? Kaip į jį kaip į daug pasiekusį ir gerbtiną asmenį kreipdavosi giminaičiai?

– Iš pradžių jis buvo nusprendęs kiek kitaip – oficialiai pasirašinėjo kaip Vacius Milius, bet vėliau nusvėrė Vacys. O dauguma giminaičių į jį kreipdavosi ir vadindavo tik Vaclovu. Kitokiu vardu giminės jo nepažinojo. Vaclovas ir viskas – kitaip nesikreipdavo. Taip, visuomenei jis prisistatydavo kaip Vacys, taip jis norėjo, taip buvo apsisprendęs. Kai Vaclovas susitikdavo su latviais, tai jie jį vadindavo Vaciu. Taip pat ir kai kurie žemaičiai, kaip Jūs sakėte. Beje, latviai sakydavo, kad lietuviškai daug ko nesupranta, bet kai jis atsakydavo žemaitiškai, sakydavo, kad beveik viską suprato. Keistas dalykas, juk žemaičiai – tie patys lietuviai, tik turintys kur kas savitesnę tarmę. Matyt, kažkuo panaši yra latvių ir žemaičių kalbinė melodija.

– Taip, esu pastebėjęs, kad žemaičiams kartais lengviau kalbėtis ir šiaip bendrauti su latviais nei su lietuviais, anie kartais kažkuo lyg ir artimesni. Galbūt suartina senoji aisčių (ypač kuršių, žiemgalių ir sėlių) bendrystė?

– Vacys lankė latvių kalbos kursus, skaitė latvišką literatūrą, straipsnius, tad gana neblogai su latviais susikalbėdavo, žinoma, su klaidomis ir netikslumais, bet be vertėjo. Latviai tada būdavo labai patenkinti, sakydavo, kad jis – didysis jų draugas.

– O ką jis pasakodavo apie savo gimtąjį kraštą, šeimą, gimines, žmones, gyvenime galbūt padariusius esminę įtaką (pavyzdžiui, esame skaitę jo liudijimus apie susitikimus su šatiškiu liaudies švietėju, tautosakos, papročių, kalbos duomenų rinkėju Matu Untuliu)? Gimė Šaukliuose (Skuodo r.), ten, kur tarp naujai nutiesto plento ir senojo Šauklių–Mosėdžio kelio buvo pastatytas didžiulis kūlis su laikmetį atitikusiais ženklais… Visai netoli – kūlių riedulynai, kadagynai, pelkės, garsioji šiaurės kraštų „citata“ – Šauklių tundra… Beje, Vacys buvo ir tam kraštui būdingo vieno iš genetinio ir kūno sudėjimo tipų atstovas – pasak vietinių žmonių, iš lieseklių, kuriuos gali nors savaitėmis lašiniais, riebiomis dešromis ar geriausiu medumi penėti, bet „į kūną jiems tai neis“, jie niekada nenutuks, bus greiti ir gyvybingi, sveiko ir geranoriško veido…

– Išties jis buvo toks sveikas žmogus, niekada (tik įsivaizduokit!) nesirgo, jam niekada neskaudėjo galva… Tik gerokai vėliau ėmė skaudėti kojos, nors anksčiau jis sakydavo, kad „mano kojos vilką peni“. (Jo kojų skausmai buvo ligos pradžia, bet mes nesupratom, ką tai reiškia, – tik po Druskininkų purvų pasirodė, kokia klastinga liga įsimetė, nors jis su ja dar aštuonerius metus pragyveno.) Dar sakydavo, kad jo kojos yra stipresnės ir už galvą, ir už rankas. Buvo sveikas kaip, beje, ir jo mama, kuriai irgi niekada neskaudėjo galva, nebuvo pakilęs kraujo spaudimas, nemaudė kraujagyslių. Jos giminė paėjo iš Jonkų ir Beniušių; jo mama pasakojo, ir Vacys žinojo, kad jų giminės Jonkų atšaka buvo ilgaamžiai žmonės. Vacys nuolat keliaudavo ir keliaudavo, susitikdavo su daugeliu žmonių, bendraudavo, o vasaras praleisdavo ekspedicijose kaimuose.

– Vis dėlto gal galite kiek nuodugniau papasakoti apie jo gyvenimą nuo pat gimimo… Apie jo šeimą, giminę, artimiausius žmones.

– Apie šeimą ir giminę iš jo girdėjau daug ko, tiksliau, viską, ką pasakojo, – išties daug pasakojimų. Mažas liko, kaip sakoma, nuo tėvų. Einant trečiuosius metus mirė tėvas. Vacio senelio ūkis Šauklių kaime buvo gana didelis – dvidešimt penki hektarai dirbamos žemės, šiek tiek dar buvo likę ir miško, nors kita jo dalis jau anksčiau buvo parduota. Vaclovo tėvo seserims dar buvo neišmokėtos dalys. Kai jis mirė, tuos dvidešimt penkis hektarus turėjo pasidalyti šeši žmonės. Tad tos žemės dalys atiteko Vacio tetoms ir jo mamai. Sakė, kad ji teisme dar paklaususi: „O kaip aš vaiką išauginsiu? Kodėl jam nieko neskiriate?“ Atsakė, kad kaip kitos išaugino, taip ir tu išauginsi… Ir ji tuos savo hektarus pardavė kažkokiam Rumbučiui, šis jai nesumokėjo (Vacys sakė – užsigynė) pinigų. Juridiškai buvo prastai sutvarkyti pardavimo popieriai. Iš esmės susitarimas buvo žodinis. Tad mama su sūnumi liko be nieko. Tada ji atsikėlė gyventi pas giminaičius, o Vacį paliko pas savo tėvą (su juo gyveno ir viena iš dukterų, jo teta) kaime prie Šačių. Kol mažas buvo, kažkiek ten pagyveno, o kai paaugo, jį priglaudė kita mamos sesuo Rozalija, gyvenusi Šatėse. Ji buvo kunigo Pranciškaus Kazlausko, kuris anksčiau ėjo karo kapeliono pareigas, šeimininkė. Vaclovas pasakojo, kad 1922 m. jis grįžo iš Rusijos, dirbo Sevastopolyje, sakė, kad ten su vietiniais katalikais pastatė bažnyčią. Per Rygą grįžo į savo gimtąją Šačių parapiją, pasistatė žemaitiško stiliaus ir plano (su alkieriais) trobą. Vaclovo teta ten šeimininkavo, ir jam ten atsirado vietos pagyventi. Šatėse baigė keturis pradinės mokyklos skyrius, dar du vėliau – jau Skuode ir po to įstojo mokytis į Skuodo gimnaziją. Jo mama daug kur turtingų ūkininkų paprašyta šeimininkaudavo, dirbo pas prakutusius užsakovus, pavyzdžiui, turtingame ūkyje prie Telšių, kurį valdė Kaune dirbęs valdininkas. Ji pati vėliau pasakojo, kad ten kepdavo duoną, turguje prekiavo kiaušiniais ir kitais žemės ūkio produktais. Kai Vacys tapo gimnazistu, gyventi į Skuodą atsikėlė ir jo mama. Ten irgi tai vienoje, tai kitoje vietoje dirbo kaip šeimininkė. Be to, ji kaip darbininkė buvo įsidarbinusi ir Skuodo pieninėje. Ten bedirbdama, dar priimdavo mokinius, kuriuos mokydavo šeimininkauti. Tiek daug dirbdama siekė savarankiškai verstis, uždirbti pinigų. O darbu pieninėje buvo patenkinta, nes už darbą kaip atlygį kiekvieną savaitę gaudavo ir pieno, ir sviesto, be to, ten buvo pavalgiusi. Taip besiversdama buvo sutaupiusi šiek tiek pinigų, bet vėl… Tuos pinigus paskolino pažįstamiems, o šie juos vėliau, po nuvertėjimo, grąžino beverčiais rubliais.

Ji ir namuose labai mėgo šeimininkauti, labai skaniai gamino. Vacys kartais parėjęs iš darbo prašydavo, kad padaryčiau kastinio… Tokio, kaip jo mama darydavo, bet aš taip nemokėjau. Sakydavau, kad nemoku, man jis tiesiog neišeidavo… O močiutė, kaip mes ją vadindavome, jei tik būdavo paprašyta, tik tuoj greit viską, kas reikalinga, „užsukdavo“, pašildydavo, užstatydavo, sudėdavo visa, kas reikalinga, – žiūrėdavau akis išplėtusi, o kastinys tuoj jau ir ant stalo atsidurdavo! Mes su ja kartu gyvenome daugiau nei dešimt metų. Daug bendravome, bet žemaitiškai vis dėlto nepramokau.

– O ji tik žemaitiškai kalbėdavo?

– Daugiausia žemaitiškai, bet su manimi stengdavosi kalbėti ir lietuviškai. Ji kartais norėdavo kai kuriuos žodžius dar labiau sulietuvinti ir sakydavo, pavyzdžiui, ne „avietės“, o „aviečiai“, o Vaclovas vis prašydavo, kad taip nedarytų: „Mama, nerek! Mama, tep nerek kalbietė!“

– Beje, ar Vacio mama buvo labai tikinti, ar tuo ji darė įtaką sūnui?

– Taip, ji buvo tikinti moteris. Be to, Vaciui didelę įtaką padarė tetos ir minėtas kunigėlis P. Kazlauskas, kurį Vacys ir visi kiti vadino kapelionu. Sakydavo, kad kai kapelionas neturėdavo ką su juo veikti, tai ištiesdavo koją, o Vaciukas per ją šokinėdavo. Vėliau gailėjosi, kad galėjo jį prancūzų kalbos pamokyti, juk laiko turėjo. Matyt, tokia mintis neatėjo žmogui į galvą. Tetos buvo laimingos, kai jis buvo įstojęs į kunigų seminariją, o kai iš ten pasitraukė, sakydavo: „Tai kas jau ten iš tavęs bus?“ Atseit nieko gero iš tavęs nesitikime…

– Vacys gerai nusimanė apie žemaitiškus valgius, o Jūs – turbūt labiau apie aukštaitiškus ir, be abejo, apie visus lietuviškus patiekalus?

– Kartais sakydavo, kad nežino, iš kur buvo ištraukti tie visur paplitę „žemaitiški blynai“. Sakė, kad klausinėjo žmonių ir per ekspedicijas, ir kaimynų, ir giminaičių, ir niekas tokių nebuvo girdėjęs. Tik valgyklose sovietmečiu taip vadino. O jis ir viešai sakydavo, kad Žemaitijoje tokių blynų niekada nebuvo, kad jų pavadinimas yra sugalvotas. Beje, aukštaitiški blynai yra kitokie nei žemaitiški, jie – leistiniai. Šituos jis nelabai mėgo, nemokėjo jų valgyti. Apie blynus jis sakydavo: „Iškepk tokių kaip reikiant!“

– O kaip žemaitiškus blynus vadindavo – blynais ar plinciais?

– Kartais ir plinciais pavadindavo, bet daugiausia – blynais.

– Domėjosi maistu, bet ar pats bandydavo pagaminti žemaitiškų valgių, tarkim, kad ir per šventes? Ar buvo tipiškas vyras, nesiartinantis prie viryklės?

– Pats jokių žemaitiškų patiekalų nedarė, gal nenorėjo ar nemokėjo, neturėjo tokio palinkimo, bet kai buvo močiutė, tai ji daug ką pagamindavo. Galėjo palepinti senoviškais kepiniais, kepė bobą. Ji pasakojo, kad kai būdavo talkos, tai jai iškart sakydavo: „Ole, to ek daba pri koknės.“ Sakė: man taip patiko, kad mane jau į virtuvę varo bulvių košės virti. Geriau negu dulkėse dirbti. Klausiau, kaip sekdavosi sugrūsti tokį didelį katilą bulvių. Sakė, kad vyrus pasikviesdavo padėti. Kartą, sakė, sugalvojom tas bulves perleisti per „mašinką“, bet buvo visiškai ne ta košė. Susilietė su metalu ir pakeitė skonį. Šiaip grūdo su mediniais grūstuvais, o talkai reikėjo pagaminti daug maisto. Dar prie košės darydavo daug pamirkalo. Ir Vacys mamos prašydavo, kad ji prie įvairių valgių padarytų pamirkalo. Bet žemaitiškos pusinės košės kažkodėl nevirdavo. Gal neturėjo reikalingų produktų? Močiutė darė cibulynę, kepė truputį padegintą silkę, kad, sakė, pagerėtų apetitas.

– Vacys vis pasidžiaugdavo, kad Skuodo gimnazijoje buvo gera mokytis, netrūko patriotiškai ir tautiškai nusiteikusių mokytojų, sakydavo, kad ten tarsi pats savyje susivokė ir prakuto, daug ko išmoko ir suprato…

– Taip, jis apie tą laikotarpį daug kalbėdavo, jis jam buvo svarbus. Buvo nuvažiavęs ir į Skuodo gimnaziją baigusiųjų susitikimą, yra likę nuotraukų. Sakė, kad gerai jam ten buvo mokytis. Iš pradžių buvo sunku, nes nedraugiški skuodiškiai pajuokdavo, kad jis esąs iš kaimo, „kaimietis“, tai ir paskriausdavo, kaip jis sakydavo, miesčioniukai. Nors apie kokias nors muštynes nėra pasakojęs, matyt, tais laikais tokių dalykų dar nebūdavo. O tada, kai aplinkiniai, taip pat ir skriaudikai, pamatė, kad jis gabus, gerai mokosi, ėmė su juo skaitytis, pagarbiau elgtis. Ir mokytojai buvo geri, niekada jais nesiskundė.

O paskui iš ten reikėjo trauktis, nes buvo karo metas ir grėsė pakliūti į kariuomenę, labai to bijojo. Važiavo į Telšius stoti į kunigų seminariją vien tam, kad nepaimtų į kariuomenę. Atsimenu, pasakojo, kaip turbūt draugo tėvų arkliais kinkytu vežimu kartu su kaimynu Viršilu (jo tėvai buvo dideli ūkininkai, po karo išvežti į Sibirą; jie ir vėliau draugavo, atsimenu, atvažiavęs į svečius Viršilas klausė, ar nepažįstąs patikimų žmonių, kurie apsiimtų jo paveldėtą trisdešimties hektarų žemę netoli Skuodo apsodinti ąžuolais) važiavo į seminariją, o aplink – karas, susišaudymai, pro galvas švilpiančios kulkos. Sako, važiuojam ir matom, kad žmogus savo lauke pasikinkęs arklius akėja. Jam nė motais buvo tos šaudynės, matyt, kaip tikras žemaitis nieko nepaisė, nes turėjo rimto darbo. Nėr kada paisyti, tegu tie, kurie trukdo dirbti, patys susipranta… Beje, juos buvo sustabdę ir kareiviai, griežtai klausė, kur važiuoja. Sako, į kunigų seminariją. O vienas iš vyresniųjų kariškių pasakė, kad reikėtų jiems po kulką į kaktą, o ne kažkokios kunigų (ar pučiamųjų instrumentų) seminarijos… Nuvažiavę į Telšius sužinojo, kad į kariuomenę neima ir tų, kurie mokosi mokytojų seminarijoje. Nenorėjo kunigu būti, turbūt nejautė pašaukimo, nors ten ir stipendiją mokėjo, tad tik pusę metų kunigų seminarijoje pasimokė. Paskui perėjo mokytis į Telšių mokytojų seminariją, jos baigimo pažymėjimą yra išsaugojęs. Jo pažymiai buvo išties geri. Tad jis buvo ir mokytojas… Vėliau atvažiavo mokytis į Vilniaus universitetą.

– Vaciui dėl neturto bent jau Sibiras negrėsė…

– Sibiras negrėsė, nes buvo kilęs ne iš tokios šeimos, iš kurios veždavo. Kai jau dirbo Istorijos institute, direktorius Bronius Vaitkevičius sakydavo: „Miliau, stok į partiją, tavo popieriai švarūs.“ O jis atsakydavo, kad tegu ir toliau lieka švarūs…

– Negi iš giminės nebuvo nė vieno žaliuko?

– Pusbrolį Joną Jonkų iš Vabalių kaimo, kuris slėpėsi nuo kariuomenės, taip pat kitos pusseserės vyrą suėmė ir išvežė net į Magadaną. Šiaip jo giminė buvo gana plati, nes tetų buvo daug, tad ir vaikų – nemažai, pavyzdžiui, bendravo su Kidykais iš Mosėdžio, su Želviais, Jonkais, Beniušiais.

– Atsimenu, būdamas ekspedicijoje Žemaitijoje, Vacys sakydavo, kad bent vieną dieną turi paskirti giminėms lankyti, nes jei jie sužinos, kad buvęs atvažiavęs ir neaplankęs, tai kitąkart būsią sūru…

– Taip, tikrai, jie labai giminiuodavosi. Vacys ir kartu su manimi, ir vienas dažnai nuvažiuodavo pas giminaičius, kartais veždavosi ir vaikus. Ten jie nevasarodavo, daugiausia vasaromis, kai važiuodavome į ekspedicijas, būdavo pas mano tėvus Švenčionėliuose. Kartais vasarodavome Palangoje, poilsio namuose, tai vėl užsukdavom pas jo giminę.

– O ar Vacys mėgo lankytis Jūsų tėviškėje?

– Mėgo, dažnai ten apsilankydavome. Ir tuoj pat lėkdavo į aplinkinius kaimus ko nors vertingo surasti. Iš Dotenėnų kaimo buvo kilęs toks farmacininkas profesorius Kazimieras Grybauskas. Kaime sakydavo, kad jis yra ramunėlių profesorius. Vaciui sakydavau, kad tave kada nors vadins piestelių profesoriumi, nes visokias piesteles fotografuoji… Ir fotografuodavo, ir dažnai jų iš žmonių gaudavo, jei prašydavo. Ir viską atiduodavo muziejams. Ir iš mano namų Švenčionėliuose beveik viską nors kiek tinkamesnio išvežiojo – atsimenu, buvo plokščia dėžutė žvakėms su senelio išraižyta 1911 m. data, graži, iš karnų pinta senelės pintinėlė, o iš mano sesers Aliutės jis vis viliojo pipirtrynę. Sakiau, kad neduotų, nes neturės kuo pipirų trinti. Neliko… O namie nieko nelaikė, net statulėlių. Tiesa, kartais gaudavo dovanų iš liaudies meistrų, pavyzdžiui, Nukryžiuotųjų, rūpintojėlių, bet jų nekaupdavo, išdalindavo kitiems. Pas mus namuose beveik nebuvo daiktų, tik būtiniausi baldai ir knygos, vyravo minimalizmas. Dukters Ramintos draugai sakė, kad mūsų butą prisimena kaip japoniško minimalizmo buveinę.

– Gal yra pasakojęs, kaip „persilaužė“ atvykęs į Vilnių, juk iki tol ir su giminaičiais, ir su draugais kalbėdavo tik žemaitiškai? Kaip jautėsi dideliame mieste?

– Manau, kad gerai jautėsi. Sakydavo, kad jam patinka gyventi Vilniuje, gerai čia jaučiasi. Antra vertus, ir kaip etnografas, ir kaip žmogus labai mylėjo Žemaitiją ir žemaičius. Atrodo, apsaldavo nuo bendravimo su jais, mėgo jų susibūrimus, šventes. Mielai visur dalyvaudavo, o kai tik grįždavo namo, tuoj griebdavosi nepabaigiamų darbų. O jo žemaitiška tarmė, kalbos intonacija ir melodija liko atpažįstama visur, kur bekalbėtų. Nebūtų galėjęs jos išsiginti… Ir svetimomis kalbomis kai kalbėdavo, tai jausdavosi. Vokiškai kalbėjo gana gerai, bet kažkas jam pasakė, kad jis kalbąs kaip Rytprūsių valstietis. Turbūt ir rusiškai panašiai kalbėjo, nors jo žodynas buvo gana platus, nes kelerius metus praleido aspirantūroje Maskvoje.

– Kaip klostėsi jo karjera? Universitete studijavo etnografijos ir muzeologijos specialybę, nors jau buvo galimybė ir archeologija domėtis…

– Taip, jau studijavo ir archeologai, pavyzdžiui, Adolfas Tautavičius, įstojęs metais anksčiau ir buvęs jo draugas. Nuo seno taip pat palaikė ryšius su Aldona Stravinskiene ir jos vyru Antanu, Stasiu Čipkumi, Genovaite Kęstutyte-Jasiuliene, Vytautu Stanikūnu.

– Kaip susiklostė, kad dar studijuodamas užsitarnavo rimto muziejininko Vinco Žilėno globą, krito į akį?

– Taip, krito V. Žilėnui į akį. Tuo viskas ir pasakyta. Sakė, kad matąs, jog doras žemaitis, ne melagis. Pasitikėjo juo. Iš pradžių pakvietė dirbti Etnografijos muziejaus, kuris buvo Istorijos instituto dalis, laborantu, vėliau fondų saugotoju. Išleisdavo į paskaitas. Beje, dirbdamas V. Žilėno vadovaujamame muziejuje, manė, kad aspirantūroje Maskvoje imsis žvejybos temos (galvojo ir apie liaudiškosios architektūros nagrinėjimą, nes apie tai studijuodamas rašė diplominį darbą; buvo suinventorinęs senelio sodybą). Dirbdamas muziejuje apie tai jau buvo surinkęs daug medžiagos, domėjosi prieinama literatūra, bet kai nuvažiavo į Maskvą, disertacijos vadovas Pavelas Kušneris-Knyševas jį perkalbėjo, kad imtųsi maisto ir namų apyvokos reikmenų temos (tiksliau, jo disertacija vadinosi „XIX–XX a. pirmosios pusės lietuvių valstiečių maistas ir namų apyvokos daiktai“). Beje, jis pasakojo, kad kai pirmą kartą apsilankė P. Kušnerio-Knyševo namuose, atėjo susipažinti ir jo žmona ir ėmė kalbinti kažkokia kita kalba, ne rusiškai. Suprato, kad ne rusas esąs. Gal iš nerusiškos išvaizdos? Ji buvo kilusi iš Skandinavijos, rodos, norvegė.

– O kaip radosi pasiūlymas vykti į Maskvą, į N. Miklucho–Maklajaus etnografijos institutą? Ar kas nukreipė, ar pats dėjo pastangų ten patekti, prasimušti?

– Turbūt pasiūlė kas nors iš instituto, nes ir mane, kai baigiau studijas, išsikvietė toks Koniuchovas ir siūlė važiuoti. Beje, pokalbis vyko rusiškai. Sakiau tada, kad nenoriu važiuoti, nes žinojau, kad ir stipendija nedidelė. Vienas iš tuometinio instituto valdininko argumentų važiuoti į Maskvą buvo toks – sakė, kad prieš ten išvažiuodamas Milius buvęs žemesnis už žolę, o pažiūrėkit, koks jis dabar. Žinau, kad Maskvoje jis daug dirbo, o bendravo daugiausia su latviais, estais, Vidurinės Azijos tautų disertantais. Institutas tada dar neturėjo bendrabučių, tad jie gyveno kažkokiose keistose vilose Zelenogorske, 40 kilometrų nuo Maskvos. Beje, ten iš rusų valstiečių Vacys išmoko gaminti riaženką – tai moliniuose puoduose raugintas pienas, kuris dar papildomai šutinamas. Vėliau prie tos riaženkos ir mus pripratino. Iki šiol perkame, jau yra ir mūsų parduotuvėse.

– O 1955 m. apsigynęs disertaciją iškart grįžo į Etnografijos skyrių institute?

– Taip, o rengdamas disertaciją turėjo susirinkti visą reikalingą medžiagą, tai padarė gana lengvai ir greitai, tad ir apsigynė pirma laiko, nors pagal temą, kaip sakiau, turėjo persiorientuoti nuo žvejybos prie maisto ir buities daiktų.

– Ar jaunystėje jis buvo žvejys, jei taip domino žvejybos tematika?

– Ne, nebuvo mėgėjas žvejoti, meškerės jo rankose nesu mačiusi, žvejyba jis domėjosi tik kaip etnografas. Tiesa, prie šios domėjimosi srities jis daugiau nebegrįžo. Vėliau Lietuvos žvejybą visapusiškai tyrinėjo Laura Kazlauskienė.

– Sakyčiau, kad V. Milius buvo universalus tyrinėtojas, nes per daugiau nei 50 metų ėmėsi daugybės etnografinių temų…

– Vėliau apie maistą jis jau beveik neberašė (taip jam patariau, nes ir tą gyvenimo sritį bandyta ideologizuoti), o nuo namų apyvokos daiktų ir reikmenų ilgainiui perėjo prie vadinamosios liaudiškosios technikos, amatų, verslų. Ir habilitacinį darbą iš tos tematikos apsigynė, ir leidinių parengė. Vėlesniais metais domėjosi etnografijos istorija, rengė įvairaus pobūdžio bibliografijas. Mūsų, kaip mokslininkų, temos kai kur nežymiai susiliesdavo (pavyzdžiui, maistas, mityba), bet palyginti mažai. Beje, Vaciui socializmo laikais imantis temų savaip sekėsi, nes pavykdavo išlaviruoti be nuolat valdžios primetamo „ideologinio požiūrio“. Juokingai atrodė „klasių kova“, kai ruošiamas maistas, kai laikomasi ilgaamžių mitybos tradicijų. 

– O kaip jūsų asmeniniai ryšiai sustiprėjo, kuo jis Jums kaip žmogus patiko?

– Iš Maskvos jis kartais kai kuriems etnografams (ne tik man) parašydavo visiems skirtus įdomius etnografinius laiškus. Tai būdavo iš esmės dalykiniai tekstai. Pasakodavo, ką daro, kaip gyvena. Apie jokias simpatijas nebuvo rašoma. Gal jau ir buvau kritusi į akį, bet to nežinojau, nes rašydamas dalykiniais klausimais tuo metu manęs iš kitų etnografų neišskyrė. Kai grįžo iš Maskvos, tarpusavio santykiai ėmė kiek kitaip dėliotis… Angelė Vyšniauskaitė sakė, kad taip ir nepajutom, kada jie susikukavo. Apie tai rašyta jos prisiminimuose apie Vaclovą.

– Jis buvo ir visada į tikslą surinkti kuo daugiau vertingų senienų nusitaikęs ir suinteresuotas muziejininkas, visur tikslingai ieškantis įdomybių ir eksponatų.

– Mečislovas Jučas aprašė, kaip Vaclovo pastangomis iš jo tėvo buvo atgabentas rulis (toks volas) sėmenų galvutėms traiškyti. Pamatė, kad muziejuje tokio nėra, ir traukiniu atvežė į Vilnių, bet pirmiausia reikėjo nuvežti į Baisogalos geležinkelio stotį, susitarti ir įkelti į vagoną. Ir stakles, kurios buvo pagamintos be jokios vinies, iš ten pat paėmė. Išties labai stengėsi dėl retesnių eksponatų, matė prasmę juos rinkti, tad vilko ir vilko iš ekspedicijų ir iš visur, kur tik jų užtikdavo. Matyt, tą nusistatymą įdiegė profesionalus ir įtaigus muzeologijos dalykų perteikimas universitete. Man jau vėliau mokantis tų disciplinų nebebuvo. Kaip muziejininkas, jis daugiausia bendradarbiavo su Istorijos ir etnografijos muziejumi (dabar – Lietuvos nacionalinis muziejus).

– Vis dėlto kokios etnografijos sritys jį labiausiai traukė, kokiose mieliausiai dirbo? Nuo ko tai priklausė, kas tokius pasirinkimus skatino, kas trukdė?

– Duomenys apie jo nuveiktus darbus yra surašyti instituto apžvalgose, straipsniuose, nekrologuose. Visko jau negaliu atsiminti. Vis dėlto man atrodo, kad jis vienu metu domėdavosi daugeliu temų, bet leidinius ar straipsnius skelbdavo tada, kai darbą būdavo užbaigęs ar turėdamas kitų sumetimų. Galima sakyti, kad visas jo gyvenimas buvo etnografija, gilinimasis į įvairias jos sritis, nuoseklus šios mokslo šakos (taip pat ir gretutinių) literatūros skaitymas. Daug laiko atimdavo etnografijos bibliografijos duomenų kaupimas, susirašinėjimas su „Tarptautinės etnologijos bibliografijos“ (Internationale Volkskundliche Bibliographie) leidėjais Bonoje. Vokiečiai etnologai Gerhardas Baueris ir Manfredas Kleinas (nors ne jie buvo leidėjai) lankėsi ir pas mus namuose, ir institute. Vaclovas daug ką darė namie, o mūsų butas buvo virtęs tikru knygų ir įvairiausių leidinių sandėliu. Sienų nebuvo matyti – viskas buvo užkrauta knygomis. Dabar jau tuščia, nes viskas išgabenta. Pavyzdžiui, į Vilniaus universiteto biblioteką išvežta gal kokie trys tūkstančiai knygų, į Lietuvos nacionalinį muziejų – etnografijos bibliografijos šaltiniai, ekslibrisai ir visa kita.

– Kartą jis man pasakė, kad nusprendęs grožinės literatūros nebekaupti, tik tokią, kurioje yra etnografinės informacijos.

– Ypač uoliai kaupė medžiagą apie tremtinius, rezistentus, pasipriešinimo sovietiniam režimui dalyvius – atsiminimus, liudijimus, duomenis apie personalijas. Etnografinę literatūrą siuntinėjo užsienio draugams, ypač į Lenkiją, Vokietiją. Namuose buvo nuolat pakuojamos knygos. Ir jis daug literatūros iš užsienio gaudavo. Jei išvažiuodavo kur nors į užsienį ir paprašydavau ką nors nupirkti, tai retai sulaukdavau, bet užtat grįždavo su ryšuliais knygų. O per tas knygas ir nuostolių būdavo: taip sunkiai nupirktos pirštinės jam dažniausiai būdavo vienam kartui, nes atsisėdęs troleibuse tuoj įnikdavo į naują knygą, o pasidėtos šalia pirštinės ten ir likdavo. Gautą literatūrą stengėsi jei ne perskaityti, tai bent jau perversti, susipažinti su turiniu. O kai reikėjo bibliografuoti, ypač užsienio leidėjams, tai ypač daug dirbo, atidžiai išstudijuodavo. Antai mūsų dukra Raminta nuo mažens labai domėjosi archeologija, jai ir dabar šis mokslas prie širdies. Ir darželyje, paklausta, kuo bus, atsakė, kad archeologė. Kartą būdama dar visai maža, grįžusi iš darželio, rimtai paklausė tėvo: „Pasakyk, ar archeologai irgi taip visą laiką turi dirbti – ir po darbo laiko?“ Atsakė, kad taip, jeigu nori ką nors padaryti… Duktė atsakė: „Tada aš nenoriu.“

– O jūs kartu važiuodavot į ekspedicijas? Ar sutardavot, ar ir pasiginčydavote etnografinėmis temomis?

– Taip, važiuodavom, ypač ankstesniais darbo metais. O ginčytis… Nelabai jį ir nuginčysi, nes turėdavo susidaręs aiškią nuomonę apie daugelį tautinės kultūros reiškinių. Vis tiek jis daugiau už mane žinojo, gal buvo universalesnis…

– Be to, jis vadovavo Vilniaus universiteto ramuvos etnografams, buvo Kraštotyros draugijos Etnografijos komisijos pirmininkas. Už darbą vadinamosiose kompleksinėse kraštotyros ekspedicijose, lokalinių monografijų leidybą 1993 m. kartu su dar penkiais bendražygiais buvo įvertintas Valstybine Jono Basanavičiaus premija.

– Buvo patenkintas, kad pasikeitus valdžiai valstybiniu lygiu buvo įvertintas ilgametis jo ir bendražygių Norberto Vėliaus, Aloyzo Vidugirio, Antano Tylos, Česlovo Kudabos, Rimvydo Kunsko triūsas. Visada dirbo stropiai, atsakingai, vertino ekspedicijose sukauptą medžiagą.

– O Jūs kaip žmona, daug metų pragyvenusi kartu su Vaciu, kaip jį apibūdintumėt, ką pasakytumėt, kokios buvo jo pagrindinės savybės, koks jis buvo žmogus?

– Buvo taikus žmogus. Tvarkingas – pavyzdžiui, visada savo apavą pasitvarkydavo. Bet nemokėjo pataisyti gedimų, daryti namų ūkio darbų su plaktuku, pjūklu ar kitais instrumentais. Neturėjo įgūdžių ir praktikos iš vaikystės, nemėgo tokių užsiėmimų. Todėl džiaugėsi, kai paaugo sūnus Vaidotas, kuris tai labai mėgo: prikalti, padažyti, paremontuoti. Jis buvo medikas, bet sakydavo, kad jei nebūtų medikas, mielai rinktųsi statybininko darbą. O šiaip per savo išsiblaškymą Vacys pridarydavo ir nuostolių. Antai išeidavo su krepšeliu parnešti maisto, o grįždavo jau be jo… Supykdavau ant jo. O jis jei ir supykdavo ant ko nors, stengdavosi to neparodyti. Ir su bendradarbiais draugiškai sugyveno, nebuvo dėl ko peštis. Tiesa, kai buvo Istorijos instituto Etnografijos skyriaus vadovas, turėjo atlaikyti moterų etnografių maištą dėl per mažai skirtų kompiuterių. Reikėjo kažkam vadovauti, tai atbuvo… Mėgo skaniai pavalgyti, ypač iš ryto. Iš gėrimų mėgo retkarčiais išgerti sauso baltojo vyno. O jei nusipirkdavo butelį alaus, tai gerdavo visą savaitę, nors jau seniai būdavo nuvėsęs… Mėgo jį gerti su grietine. O į kavą visada dėdavosi citrinos, nors retai jos tegerdavo. Buvo kolekcininkas – turėjo didžiulę pašto ženklų kolekciją, rinko ir numizmatiką, atvirukus, ekslibrisus. Iš prigimties buvo muziejininkas, atsidavęs rankiotojas – visada ir visur rinko, jo manymu, istorinę ir kultūrinę vertę turinčius daiktus. Ne kokius kamštelius.

– Kažkuri iš muziejininkių etnografių pasakojo, kad dieną prieš amžinąjį išėjimą jis dar apsiėmė perskaityti didelę korektūrą. Ir šiaip jau būdamas labai pasiligojęs, nebesikeldamas iš patalo vis imdavosi nepabaigiamų darbų – atseit kaip čia kiauras dienas dykas gulėsiu nieko neveikdamas.

– Jau gulėdamas lovoje jis visą laiką skaitė, su pieštuku rankoje žymėjosi pastabas… Skaitė korektūras, taisė tekstus, konsultavo. Iki paskutiniojo laiko gyveno ir dirbo, tarsi nebūtų jokių trikdžių. Buvo įpratęs būti sveikas ir darbingas.

 

2017 m. gegužė