Priklausomybės nuo laiko pripažinimas amžinybės akivaizdoje

2017 m. rugpjūčio 25 d.

Užsukau į Rašytojų sąjungos knygynėlį ir susitariau dėl recenzijos. Nauja Gintaro Bleizgio knyga jau mano kuprinėje. Dar kurį laiką pavaikštinėjau po senamiestį. Prisėdęs ant suoliuko pavarčiau šią ir keletą kitų knygų, kurias tuo metu turėjau. Ilgai sėdėti neteko, nes dangus pradėjo niauktis, prapliupo gana stipri vasariška liūtis.

 

2017 m. rugpjūčio 27 d.

Perskaičiau pirmąją dalį pavadinimu „Broliai“ ir pradėjau antrąją. Abejoju, ar pagrįstai šis kūrinys vadinamas romanu. Romano apibrėžimo galbūt neieškosiu, tačiau iš esmės čia tematau vien dienoraštį. O jeigu bandyčiau atpažinti dar vieną literatūrinį žanrą, tai pirmiausia norisi sakyti – esė. Esė dienoraštis.

 

2017 m. rugpjūčio 29 d.

Norisi skaityti toliau, nes apima toks lengvumo pojūtis – pagalvodavau: „O galima ir taip rašyti / pasakoti / kalbėti.“ Esu daugmaž pripratęs prie painių siužeto vingių, keistų pasakojimo struktūrų, žanrų sumaišymo… Toli gražu ne visada to reikia. Kartais tam, kad pasakytum, ką nori, pakanka ir primityviausių technikų, visiems atpažįstamų simbolių. Čia tikrai malonu, kad nebandoma kopijuoti kažkieno įmantrios pasakojimo struktūros, ilgų ar trumpų sakinių. Manau, kad Gintarui Bleizgiui kūryboje svarbu ne rašymo technikos, o principai: atvirumo, gyvenimo ir kūrybos dermės, krikščioniškos pasaulėžiūros. O pasakojimo struktūrą diktuoja natūrali laiko tėkmė, minčių eiga. Dėl to skaitymo procesas dažniausiai lengvas, nepastebimas. Norisi skaityti toliau.

 

2017 m. rugsėjo 2 d.

Praėjo metai, kai 2016 m. birželį buvo išleistas Gintaro Bleizgio esė rinkinys „Jautis“. Jo recenzijoje rašiau: „Esė žanras turbūt labiausiai tinkamas atsiskleisti rašytojo asmenybei: čia juk tenka kalbėti tai, ką galvoji, todėl ir tavo mintys negali pavirsti pasakojamomis istorijomis ar skaitomomis eilėmis.“ O ką tuomet atskleidžia dienoraščio žanras? Manau, kad jis rašytojui leidžia atsiskleisti kaip paprastam žmogui. Net turint unikalią asmenybę, rašant dienoraštį jam tenka pasakoti apie savo įpročius, buitį, pasikartojimus. Žinoma, tai galima rasti skaitant ir esė, tačiau dienoraščio forma yra arčiausiai kiekvieno mūsų kasdienybės ir laiko tėkmės patyrimo. Rašant dienoraštį tenka pripažinti savo priklausomybę nuo laiko.

Šis dienoraštis rašytas nuo 2015 m. gegužės 10 d., sekmadienio, iki spalio 24 d., šeštadienio. Taigi rašymo trukmė maždaug 6 mėnesiai. Kas kita laiko trukmė, kuri atsiskleidžia pačiuose įrašuose: ji apima prisiminimus iš viso gyvenimo. Vis dėlto laikas, nors ir akivaizdžiai svarbus šios knygos dėmuo, nėra jos esmė. Esmė, ko gero, yra pati Karmelio kalno viršūnė (amžinybė), tačiau autorius save aptinka ir kalno papėdėje, taigi laike (dienoje, valandoje, akimirkoje). Skaitant knygą tenka nuolat balansuoti tarp žemiško laiko ir amžinybės. Tokį ritmą diktuoja pasakotojas.

 

2017 m. rugsėjo 4 d.

Pasikartojantys motyvai – Saulė, deginimasis. 40 metų jubiliejus 40 laipsnių karštyje. Pirmoji mintis, kuri šauna į galvą, – į saulę žvelgti kaip į Dievo simbolį, o pasakotojo kartais netgi maniakiškas deginimasis atspindi jo norą gauti kuo daugiau Dievo malonės čia, žemėje. Taigi, įdegęs žmogus pasakotojo pasąmonėje galbūt asocijuojasi su šventumo keliu žengiančiuoju. Citata: „Gal ir kvailai nuskambės, bet aš rinkčiausi „daug arti tobulybės“, o ne „tobulai, bet mažai“ (p. 99).

 

2017 m. rugsėjo 6 d.

Tik šiandien nusprendžiau, kad recenzija turėtų būti parašyta dienoraščio stiliumi. Rytoj imsiuosi tą daryti, šiandien galva per daug ūžia nuo įprastų darbų. Nesiruošiu kopijuoti Gintaro Bleizgio, tačiau mėgstu išbandyti naujus dalykus, o knygos apžvalga (ar recenzija) dienoraščio formatu – manau, kai kas nauja.

 

2017 m. rugsėjo 8 d.

Kartais kildavo tokia mintis, kurią vydavau šalin: betgi tai ne kūryba, tai tiesiog savo gyvenimo aprašinėjimas. Tai tik rašinėliai. Šiandien pagalvojau: Gintaro Bleizgio kūryba tampa kūryba ne todėl, kad jis aprašinėja savo gyvenimą, o dėl būdo, kuriuo aprašo. Tai juk ne autobiografija, kai autorius siekia, kad apie jį prisimintų vienokius ir kitokius dalykus. Kartais gali pasirodyti, kad Gintaras Bleizgys giriasi, kartais – kad jis skundžiasi, kartais – kad pamokslauja… Bet jei tai tebūtų visi šie ir į juos panašūs dalykai, tai kaip aš į juos reaguočiau? Sakyčiau: Bleizgys giriasi, skundžiasi ir pamokslauja, ir kartais keikiasi.

Taigi kuria prasme Gintaro Bleizgio užrašyti gyvenimo epizodai yra kūryba? „Kūryba yra mėginimas būti laike kitaip, kitokiu būdu negu įprastai tenka tame laike būti“ (p. 51). Rašytojo neišgelbės nė vienas rašymo metodas – jei jis tėra savo laiko aprašinėtojas, tai jis taip persmelktas laiko dvasios, kad nebegali pridėti nieko naujo, tai bus ne kūryba. Šioje knygoje pasakotojo gyvenimas intensyvus, todėl paprastas tradicinis pasakojimas šiuo atveju gyvenimo traumas, krizes ar keistenybes perkeičia į kai ką kita – tai pasiruošimas kopti į Karmelio kalną stovint jo papėdėje (čia, žinoma, reikia turėti omenyje, kad daugybė žmonių net nesiryžta prie šio kalno priartėti).

 

2017 m. rugsėjo 9 d.

Penktoje dalyje „Vampyras“ autorius parodo savo kovingąją prigimtį. Padvelkia krauju. Kovos menų treniruotės, susirėmimai su šunimis ir stipresniais priešininkais. „Krokodilai priklauso Tau, Viešpatie, ir liūtai“ (p. 189).

 

2017 m. rugsėjo 10 d.

Ar anksčiau nepastebėjau, ar išties dabar padaugėjo komiškumo? „Atsisėdu virtuvėje prie stalo ir imu galvoti, kaip galėčiau gintis nuo šūdus mėtančių kaimynų“ (p. 217). Ir dar: „Vyriškis prie laužo susiima abiem rankom už galvos, šoka į liepsnas ir rėkdamas trypia. Kokį šokį jis čia šoka? Tikras psichas. Labai juokinga – rėkiu, trypiu ir kvatoju (vos neparašiau kakoju)“ (p. 241).

 

2017 m. rugsėjo 11 d.

Galima sakyti, kad šis dienoraštis turi trijų dalių struktūrą, kuria pasižymi ir romanas: užuomazga, veiksmas, atomazga. Įdomu, kad tai sutampa su metų laikais: dienoraštis pradedamas rašyti baigiantis pavasariui, dėmesio centre – vasara, galiausiai ateina ruduo ir mintys apie dienoraščio pabaigą.

Užuomazga – pirmos dvi dalys, kuriose tampa aišku, kad pasakotojui svarbi krikščioniška pasaulėžiūra (tarnavimas bažnyčioje), jos diktuojami kriterijai („…fundamentaliosios, laikui nepavaldžios temos, kaži kokios prošvaistės…“, p. 21) ir būdas, kaip visa tai pritaikyti kalbant apie dalykus, kurie kitus varo į neviltį, o pasakotojas taip gali atskleisti savo gyvybingumą („Sese depresija, tegu pabando palenktyniauti su manimi tie, kurie tavimi neserga…“, p. 31).

Veiksmas – jau minėti pasikartojantys deginimosi saulėje motyvai. Įvairūs pasakojimai, prisiminimai. Darbo kelionės po Lietuvą. „Vampyras“, kaip intensyviausia knygos dalis, ko gero, laikytina kulminacija, kai tampa ryški vidinė pasakotojo kova tarp dviejų prigimčių – gyvuliškosios ir dvasinės. Be to, gali pasirodyti, kad pasakotoją pernelyg traukia pirmoji, tad skaitytojas išgyvena abejonę: kas šis žmogus, kurį, rodos, jau visai spėjau pažinti.

Atomazga – vasara eina į pabaigą, rudenėja. Kartais tai matyti gal ne tiek ore, kiek pasakotojo mintyse. Vis dėlto kova turi nugalėtoją: „Piktos rudenėjančio vėjo gyvatės raizgosi aplink mano galvą – bejėgės prieš mano gyvybę…“ (p. 304).

 

2017 m. rugsėjo 13 d.

Baigęs skaityti supratau: į knygą galima žiūrėti kaip į pasakotojo kelionę link diakono tarnystės Baptistų Bažnyčioje. Nors apie tai kalbama nedaug, kai užsimenama, tampa aišku, kad dabar tai bene svarbiausias pasakotojo tikslas, tad didžioji dalis jo minčių ir veiksmų orientuoti būtent šia linkme. Nors nebūtinai tiesiogiai. Tai verčia kiek kitaip pažvelgti į knygą. Knyga rašyta ne vien skaitytojams, bet ir sau, tai autoriaus pasiruošimas naujam gyvenimo etapui. O mes skaitydami turime progą patyrinėti šį jau besibaigiantį etapą. Ir šiais 2017 m. šis etapas jau pasibaigęs. Be to, šios knygos atsiradimas reiškia, kad tokiu būdu į lietuvių literatūrą šalia knygų apie ruošimąsi kunigystei (Vinco Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly“, Tomo Kavaliausko „Du šimtai brolių altoriaus laukiančių“) žengia dar viena dieviškojo pašaukimo interpretacija – ruošimasis tapti diakonu gyvenant ir šeimos gyvenimą. Įdomu, kad ši knyga buvo išleista praėjus visai nedaug laiko nuo pirmųjų vedusių vyrų įšventinimo į diakonus Katalikų Bažnyčioje 2017 m. birželį. Galima sakyti, šie metai simboliškai žymi tam tikrą dvasinį virsmą visuomenėje – vedusio vyro ir diakono pašaukimai įgauna konkretų pavidalą, tai suteikia tvirtą pagrindą tolesnėms diskusijoms šia tema.

 

2017 m. rugsėjo 18 d.

Ankstus pirmadienio rytas. 5 val. 17 min. Per savaitgalį taip ir nespėjau prisėsti ir baigti taisyti tekstą, todėl tą darau dabar. Ir nusprendžiau, koks bus pavadinimas. O išsimiegosiu kitą naktį. Trečiadienį Gintaras Bleizgys ir Lietuvos rašytojų sąjunga organizuoja šios knygos pristatymą: gitara, teologija, samurajai, šunys ir literatūra. Ketinu dalyvauti, jei tik nenutiks kas nors netikėto.