Niekur neskubančios skruzdėlės
Pasaulis gali griūti, tuo tarpu Goda Balbieriūtė tiesiog pieš kreivą grybą ir jaudinsis ne dėl griūvančio pasaulio, o dėl džiūstančio ir besikeičiančio eksponato, kuriam nupiešti reikia daugiau
valandų, nei iš žemės išrauto vargšo jaunystei jų skirta. Ji gali nuvažiuoti į anglišką pajūrį, ten prisirinkti galvos dydžio akmenų tiek, kad pervežėjai, juos visus pargabenę į Lietuvą, prašys Godos daugiau į juos nebesikreipti. Ji gali nupiešti medžio gabalą su galybe kirvarpų išgraužtų skylučių, tas gabalas pusmetrinis, jame vien tos skylutės. Ne abstrakčiai pritaškytos. Ne fotografiškai realistiškos. Fotoaparatas vienu mirksniu fotografuoja viską, o ranka vedžioja pieštuką taip, kaip skruzdėlės stato savo skruzdėlyną. Po šapą. Po štrichą. Ne tik ranka, bet ir galva stato. Komponuoja, išgrynina. Baigtas kūrinys priverčia sustoti. „Neturiu laiko“ čia mažai reiškia. Bent jau suvarpytam medžiui ar jį išgraužusiems ir dabar jau seniai nebegyviems graužėjams. Laikas čia reikalingas kaip
medžiaga. O paskui? Paskui blizgantis raudonas musmirės katiliukas, amžinai dygsianti bulvė ryškiai violetinėm kojom. Kelios šokančios uogos, mažos ir didelės, juodos ir tamsiai raudonos, su ūsais ir be… Visuotiniam skubėjime kristalizuojasi ir atsiranda lėtas grožis. Jis reikalingas kuriančiam ir stebinčiam. Menas neleidžia beviltystei išsikeroti. Goda Balbieriūtė piešia, kad išgautų formą, tekstūrą. Ji sako, kad dar neturi ką rodyti. Tą patį kartoja jau daug metų ir toliau piešia. Gerai, kad žiūrint į jos piešinius galima atmesti tuos sakymus. Jie nebegalioja. Galioja tik akistata su vaizdu ir daugiau niekas.