Mirtis kaip bendras vardiklis kambariuose su žmonėmis
Vėlyvą vakarą atėjus į paskutinį „Sirenų“ festivalio rodomo spektaklio „Nachlass, kambariai be žmonių“ (bendras kūrėjų Stefano Kaegi ir Dominico Huberio darbas) seansą, pasitinka neįprasta ir tradicinėms spektaklių pradžioms nebūdinga tuštuma, taupiai šviečiantys „Menų spaustuvės“ langai ir du milžiniški „Scania“ sunkvežimiai prilytame kieme. „Jėzau, turbūt viskas bus šitose fūrose“, – nerimauja nervingai rūkydama kažkokia mergina. Juodai vilkinčios salės darbuotojos į klausimą „kaip čia viskas bus“ atsako tik sąmokslišku „pamatysit“, – belieka spūdinti žemyn, pasikabinti paltą, fetišistiniais kabliais perveriant jo rankovę, ir stoti eilėn tokių pat sutrikusių žiūrovų. Kaip paaiškėja vėliau, dviejuose dengtuose sunkvežimiuose telpa viskas, kas šiuo metu klaustrofobiškoje juodoje belangėje „scenoje“ ir yra tapę aštuoniais kambariais: be žmonių, bet su autentiškais tų žmonių daiktais, baldais, rūbais, nuotraukomis, maistu ir jų istorijomis – tik iš pirmo žvilgsnio niekuo nesusijusiais aštuoniais siužetais, kuriuose pats neišvengiamai dalyvaudamas jautiesi tarsi sapne, kai iš močiutės virtuvės su jaukiai klaksinčiais žadintuvais peršoki į fluorescenciniu baltumu klykiančią matricą, iš jos iškart – į teatro sceną, kur klausaisi jau mirusios moters dainavimo, o dar vėliau ant turkiško kilimo skanauji turkiškus saldėsius – lukumą, čia pat atsiduri ant minkštos miegamojo lovos, kur išgirsti, ką nepagydoma genetine liga sergantis tėvas norėtų perduoti savo dukrai: po mirties.
Tamsiame koridoriuje, apšviestame tik laiką sekundėmis skaičiuojančių elektroninių laikrodžių ir ant
Autorės nuotrauka
lubų pamėkliškai iš projektoriaus akies mirgančio pasaulio žemėlapio, mergina paaiškina, ką daryti klaustrofobiškoje erdvėje ištikus panikos priepuoliui, leidžia liesti viską, kas išdėliota kambariuose, ir atkreipia dėmesį į žemėlapyje it pulsas spingsinčius taškus – būtent tokiu dažniu pasaulyje „čia ir dabar“ įvyksta mirtis. Mirtis yra visų aštuonių kambarių, aštuonių naratyvų bendras vardiklis, mums, žiūrovams, vykstančių „čia ir dabar“. Mirtimi, kaip fatališku įvykiu, čia nespekuliuojama, ji tiesiog artėja – dėl senatvės ar nepagydomos ligos – ar tiesiog jau įvyko. Mirtis čia – be sutirštinto patoso ar makabriškos tamsos: įgrisusių palydovų, dažniausiai mirtį lydinčių meno kūriniuose. Mirtis čia tragiška tik savo neišvengiamybe, ji tokia, kokia yra ir mūsų gyvenimuose, – estinti, būsianti ar jau priglaudusi kažką iš mūsų artimųjų. Iš aštuonių kambarių herojų iš tikrųjų mirę trys, visi kiti: senegalietė, įkūrusi labdaros fondą, po jos mirties remsiantį Afrikos šalių menininkus, emigrantas turkas, kruopščiai besiruošiantis savo laidotuvėms – besirenkantis drobulę ir karstą, kuriame miręs iškeliaus į savo šalį, jaunas ekstremalas parašiutininkas, šokinėjantis nuo uolų, prieš tai, lyg paskutinįsyk, atsisveikinantis su savo artimaisiais, mirtina genetine liga sergantis jaunas vyras, mėgstantis keliones ir muselinę žvejybą, gydytojas neurologas, besidomintis silpnaprotystės teorijom, – tebėra gyvi „čia ir dabar“ ir tą minutę bei sekundę, kai klausai jų pasakojimų, jų širdis dar varinėja kraują, o užsižiebiantys taškai ant mirties žemėlapio dar priklauso ne jiems.
„Kambariai be žmonių“ yra teatras, kuriame, kaip ir prieš keletą metų pristatytame „Remote Vilnius“, tiesiogiai dalyvauja ir žiūrovas, o šiuo atveju – visiškai atsitiktinai susiformavusi šešių ar aštuonių žiūrovų grupė: toks skaičius palyginti komfortiškai telpa į kiekvieną kambarį. Sąlyginis komfortas visada balansuoja ant diskomforto ribos, kaip ir daugiau ar mažiau priverstinis bendravimas tarpusavyje: tam, kad visi aštuoni tilptų ant lovos, kažkas turi pasislinkti, nepaisant to, intymioje erdvėje vis viena lietiesi su svetimu pečiu ar koja, herojui pasakojant apie savo daiktus, arčiau sėdintis jaučia pareigą daiktą paduoti kitiems – išimti iš stalčiaus ar palovio, įpilti vandens, perduoti nuotraukas ar paduoti žadintuvą nuo lentynos. Skamba privalomos mandagybės, kažkas pasako repliką, kažkas čiaudo ir kosti, kažkas nugara netyčia nulaužia kambario butaforijos detalę arba piktai uždaro dėžę, kurią, norėdamas apžiūrėti turinį, buvo atidaręs kitas. „Tikiuosi, jūs prisiminsite mane…“ – kiekvienos istorijos pabaigoje nuskamba frazė, su viltim ištarta jos pasakotojo. Kambariuose be žmonių vis dėlto esi su žmonėmis, žemėlapyje tuo metu abejingai žiebiantis vis naujiems taškams.
