Jūra

 

Keli trumpi kūriniai iš pirmos Marcelio Prousto (1870–1922) knygos „Malonumai ir dienos“ (Les Plaisirs et les jours, 1896). Juos Proustas parašė mokydamasis licėjuje ir universitete, pasak rašytojų enciklopedijos: jei tikėsime Proustu, kai kurie kūriniai parašyti, kai jam tebuvo keturiolika metų. Prieš patekdami į rinkinį, jie publikuoti žurnaluose „Le Banquet“ ir „La Revue blanche“. Rinkinį rašytojas dedikavo 1893 m. mirusiam draugui Williamui Heathui: „Senovės graikai nešdavo savo mirusiems paplotėlių, pieno ir vyno. Susižavėję rafinuotesne, o gal išmintingesne iliuzija, mes dovanojame jiems gėles ir knygas.“

Tai daugialypis rinkinys: novelės, pastišai, dailininkų ir kompozitorių portretai, poezija proza. Pirmasis leidimas buvo iliustruotas Madeleine Lemaire piešiniais, įterpta kompozitoriaus Reynaldo Hahno, kuriuo žavėjosi Proustas, partitūrų fragmentų.

Šie fragmentai išversti menininkės Elenos Narbutaitės sumanymu ir įtraukti į jos sudarytą Šiuolaikinio meno centro išleistą knygą „Žvaigždės prisiminimai“ greta jos pačios, Candice Lin, Bernardo José de Souzos, Raimundo Malašausko, Lucos Turino tekstų. Knyga buvo pristatyta vasarą atidarant menininkės personalinę parodą „Klestėjimas“ (ŠMC, 2017.VI.16–VIII.14).

 

Vertėja

 

Nepažįstamasis

 

Dominikas atsisėdo prie užgesusio židinio laukti svečių. Kiekvieną vakarą jis pasikviesdavo kokį nors kilmingą poną pavakarieniauti su išprususiais žmonėmis ir kadangi pats buvo aukštos kilmės, turtingas ir žavus, jo niekada nepalikdavo vieno. Žibintai dar buvo neuždegti, ir šviesa kambaryje liūdnai merdėjo.

Staiga jis išgirdo balsą – tolimą ir savą balsą sakant: „Dominikai“, vien išgirdęs taip toli ir taip arti tariant „Dominikai“, nustėro iš baimės. Niekada nebuvo to balso girdėjęs, bet puikiai jį pažino, sąžinės graužatis puikiai atpažino taurios sudegintos aukos balsą. Jis svarstė, kokį nusikaltimą kadaise padarė, bet neprisiminė. Tačiau to balso intonacija jam prikišo nusikaltimą, kurį padarė tikriausiai nesąmoningai, bet buvo už jį atsakingas: liūdesys ir baimė tai patvirtino. Jis pakėlė akis ir pamatė priešais stovintį rūstų ir savą neaiškios ir gluminančios išvaizdos atėjūną. Dominikas tarė kelis pasveikinimo žodžius melancholiškam ir savimi pasitikinčiam asmeniui.

– Dominikai, nejaugi manęs vienintelio nepakviesi vakarienės? Tu privalai man atlyginti senas skriaudas. Vėliau išmokysiu tave apsieiti be kitų, kurie, kai pasensi, daugiau nebeateis.

– Aš kviečiu tave vakarienės, – atsakė Dominikas draugišku ir iškilmingu balsu, kokį nežinojo turįs.

– Ačiū, – atsakė nepažįstamasis.

Nepažįstamojo žiedo akutėje nebuvo išgraviruota jokia karūna, o sąmojis nedengė jo žodžių švytinčiu adatėlių šerkšnu. Tačiau dėkingumas broliškame ir skvarbiame jo žvilgsnyje apsvaigino Dominiką nepatirta laime.

– Bet jeigu nori, kad pasilikčiau su tavimi, turėsi išsiųsti kitus svečius.

Dominikas girdėjo, kaip jie beldžiasi į duris. Žibintai dar nedegė, buvo visiškai tamsu.

– Negaliu jų išsiųsti, – atsakė Dominikas, – aš negaliu būti vienas.

– Iš tiesų su manimi tu būtum vienas, – liūdnai pasakė nepažįstamasis. – Tačiau turėtum pasilikti mane. Kadaise esi padaręs man skriaudų, kurias privalai atitaisyti. Aš myliu tave labiau negu jie visi ir išmokysiu apsieiti be jų – kai pasensi, jie daugiau nebeateis.

– Negaliu, – atsakė Dominikas.

Jis pajuto, kad ką tik paaukojo taurią laimę paklusęs stipriam ir banaliam įpročiui, kuris jau net nebegalėjo teikti malonumo kaip atlygio už paklusimą.

– Greit pasirink, – maldaujamai ir iš aukšto toliau kalbėjo nepažįstamasis.

Dominikas ėjo atidaryti svečiams durų ir tuo pačiu metu, nedrįsdamas atsigręžti, paklausė nepažįstamojo:

– Kas tu esi?

O nepažįstamasis išeidamas atsakė:

– Įprotis, kuriam šį vakarą mane aukoji, rytoj bus dar stipresnis dėl kraujo iš žaizdos, kurią man palieki norėdamas jį pamaitinti. Jis bus galingesnis, nes dar kartą jam paklusi, kasdien tave atitrauks nuo manęs, skatins dar smarkiau mane kankinti. Neilgai trukus tu būsi mane nužudęs. Daugiau niekada manęs nebematysi. O juk buvai man skolingas daugiau negu tiems, kurie netrukus tave paliks. Aš esu tavyje, bet amžiams toli nuo tavęs, manęs jau beveik nebėra. Aš esu tavo siela, aš esu tu.

Svečiai jau buvo susirinkę. Visi perėjo į valgomąjį, ir Dominikas panoro atpasakoti pokalbį su dingusiu lankytoju, bet matydamas bendrą nuobodulį ir akivaizdų namų šeimininko, mėginančio prisiminti jau beveik išgaravusį sapną, nuovargį, Džirolamas, visų ir paties Dominiko džiaugsmui, jį nutraukė ir pasakė tokį apibendrinimą:

– Niekada nereikia likti vienam, vienatvė sukelia melancholiją.

Tada visi vėl ėmė vaišintis gėrimais; Dominikas šnekučiavosi linksmai, tačiau be džiaugsmo, nors jautėsi pamalonintas puikių svečių.

 

 

Vidinis saulėlydis

 

Kaip gamtoje, taip ir prote randasi savi reginiai. Niekada saulėtekiai, mėnesiena, dažnai priversdavę klejoti iki ašarų, man nesukėlė stipresnio aistringo graudulio negu tas platus melancholiškas gaisras, kuris per pasivaikščiojimą dienai baigiantis sielon išlieja tiek bangų, kiek besileidžianti saulė nutvieskia jūroje. Tada imame sparčiau žingsniuoti į tamsą. Labiau negu raitelis, kurį sukrečia ir svaigina vis didėjantis mylimo gyvūno greitis, drebėdami iš pasitikėjimo ir džiaugsmo atsiduodame audringoms mintims, kurioms – juo labiau jas įsisąmoniname ir nukreipiame – jaučiamės vis labiau neatskiriamai priklausantys. Kupini pasigėrėjimo einame per nakties laukus ir sveikinamės su tamsos kupinais ąžuolais lyg su iškilmių lauku, lyg su didingais mus nešančio ir svaiginančio polėkio liudininkais. Nukreipę akis į dangų prošvaistėje tarp dviejų nuo atsisveikinimo su saule susijaudinusių debesų neįstengiame be pakylėjimo žvelgti į paslaptingą savo minčių atspindį: vis greičiau žingsniuojame gilyn į kaimą, o iš paskos sekantis šuo, mus nešantis žirgas arba staiga nutilęs draugas, o juo labiau kartais, kai šalia nėra jokios gyvos būtybės, gėlė butonjerėje ar virpančiose rankose džiugiai sukinėjama lazdelė priima melancholišką mūsų kliedesio duoklę žvilgsniais ir ašaromis.

 

 

Jūra

 

Jūra visuomet žavės tuos, kurie pasibjaurėjimą gyvenimu ir trauką paslapčiai pajuto anksčiau negu pirmąsias širdgėlas: lyg nuojauta, kad tikrovės nepakaks jiems patenkinti. Tuos, kuriems nepatyrus dar jokio nuovargio reikia poilsio, jūra paguos, miglotai pakylės. Joje, kitaip negu žemėje, nelieka žmogaus darbų ir žmonių gyvenimo pėdsakų. Niekas joje neišlieka, visa slysta per ją probėgšmais – kaip greit pranyksta plaukiančios valties palikta dryžė! Taip ir randasi didis jūros tyrumas, kurio neturi žemiški dalykai. Jos nekaltas vanduo daug subtilesnis už sudiržusią žemę, į kurią įsiskverbti reikia kastuvo. Vaikas brisdamas vandeniu garsiai taškydamasis giliai jį įduobia, susilieję vandens atspalviai akimirksnį sumirga, paskui visi pėdsakai išnyksta, o jūra – jau rami kaip pirmomis pasaulio dienomis. Kas pavargo nuo žemiškų vieškelių arba dar jų neišmėginęs numano, kokie jie duobėti ir banalūs, bus pakerėtas blyškių pavojingesnių ir švelnesnių, neaiškių ir dykų jūros kelių. Juose visa yra paslaptingiau, net ir dideli šešėliai, retsykiais ramiai plūduriuojantys jūros plynėse be namų ir be paunksnių, kurias meta debesys – dangiški kaimai, išskidusios lajos.

Jūra skleidžia naktį nenutylančių dalykų kerus, kurie nerimastingam mūsų gyvenimui duoda leidimą miegoti, pažadą, kad viskas nepradings: tarsi naktinė spingsulė vaikams – jie jaučiasi ne tokie vieniši, kol ji šviečia. Ji nėra atskirta nuo dangaus kaip žemė, visada dera su jo spalvomis, sujunda atsiliepdama į subtiliausius jo atspalvius. Ji spindi saulėje ir, atrodo, kas vakarą kartu su ja miršta. Kai toji pradingsta, jūra jos dar ilgisi ir saugo mažą švytintį prisiminimą, o tolygiai tamsi žemė dunkso priešais. Ta akimirka kupina tokių melancholiškų ir švelnių atspindžių, kad žiūrėdamas jauti tirpstant širdį. Kai jau beveik stojo naktis ir dangus virš pajuodusios žemės sutemo, ji vis dar silpnai švyti: nežinia kokia paslaptis, po bangomis paslėpta spindinti šviesos relikvija. Ji gaivina mūsų vaizduotę, nes skatina ne galvoti apie žmonių gyvenimą, o džiugina sielą, nes šioji – kaip ir ji – yra neaprėpiamas ir bejėgis siekimas, be paliovos kryčio nutraukiamas polėkis, amžinas ir švelnus skundas. Ji žavi mus kaip muzika, kuri, kitaip negu kalba, nepaženklinta daiktų pėdsako, nieko mums nebyloja apie žmones, bet atkartoja mūsų sielos judesius. Mūsų širdis puola pirmyn drauge su bangomis, su jomis atslūgsta, taip pamiršta savo ydas ir guodžiasi slapta savo ir jūros, kuri sujungia savąjį ir daiktų likimą, liūdesio darna.

 

1892 m. rugsėjis

 

Vertė Akvilė Melkūnaitė