Iš Žvirgždės žvyrduobių istorijos
Žvirgždės žvyrduobės pavasariais gražiai patvindavo, pasimerkdavo savo gluosnius, baltus, pilkus karklus, krūmus krūmynus, juos vasarą apipindavo karklavijai: puošnūs liauni stiebeliai puikuodavosi violetiniais žiedais. Virš visų vienur kitur iškilę blindės, liekni berželiai, kurių šakas prieš Šventą Joną aplaužydavo šluotoms ir vantoms.
Ant kalnelių pirmosios sužydėdavo močekos, net prietemoj žybsėdavo geltonos jų žiedų akutės, įsaulyje po jas tingiai roplinėdavo bitės ieškonės, apsunkusios kamanės. Grioviais, slėnumom visi pavasariniai vandenys, sakydavo, nuteka į Nemuną, todėl jis toks platus ir sraunus, bet kur jis yra – nežinojo, pamodavo kažkur toliau ranka, nes niekada jo nematė. Žinojo Nemuną Nemunėlį iš dainų, Onutės Varžinskaitės vedamų per patalkius, krikštynas ar vestuves, bet visada dažniau – „Anoj pusėj Dunojėlio…“
Dar labiau nesuprantamo…
Kai su griausmais praeidavo lietūs, švystelėdavo saulė, nuo dangaus iki žemės spinduliuodavo bebalsės arfos stygos, žvyrduobės atrodė kaip pririštas žiburiuojantis amuletas, nuleistas į žemę iš pravažiavusio žaibų ir griausmų vežimo. Prasidėdavo stebuklai, ant lapo tyvuliuojantis kaip ežerėlis vandens lašas spindėdavo visom laumių juostų spalvom, o jeigu neišsilaikęs krisdavo žemyn, nuo lapo ant lapo, į vešlią žolę pabirdavo žemčiūgų lenciūgėlis, atsimerkdavo žemuogių žiedeliai, pasipurtydavo saulašarės, apsisapnavę atsiverdavo žvangučiai, deimantais pasipuošę čiobrelių kupsteliai… Saulė tarsitais atsiprašinėdama atgaivindavo visus kvapus, žolynuos pradėdavo smilkti migla, tai zuikiai pakurdavo savo pirteles…
Bet visą šitą žemės poeziją sujaukė gandai apie laumių prakeiksmus nedėkingiems žmonėms, baigėsi jų myla, artėjo rūsti atsiskaitymo valanda. Dar juokėsi iš bendrų žmonų ir vienos antklodės su skylute nykščiui iškišti kojūgaly… Senesnieji, tokiais gandais netikėdami, šaipėsi, kad jiems jau per vėlu drūtgaliais mosuot, ateina laikas šikine grabui lentas obliuot. Visi gandai buvo netušti, užėjo juodos mėnesienos… O kai visus suvarė į kolchozą ir tą biesą pavadino „Nemunu“, visiems palengvėjo, vis savas, mūsų, vaikams gali pasakyt, o ką apie komunistinius, socialistinius rytojus pasakysi? Ir kiti pavydėdavo: pasisekė jums, o mums – nė Diev, nė sviet…
Žvyrduobėse buvo daugiau gyvenimo nei mūsų sodybose: ten siautė paukščiai paukštužėliai, giesmininkai ir klykautojai, apleistos žvyro duobės apsisiausdavo purienų aukso plačiais vainikais, saulės zuikučius šokdino spindkarkliai, pavasarinių vėjų šuoruose senovėj girdėdavosi švelnus undinių garbanų smuikavimas; švietė atsivėrusių šaltinėlių tėkmėse amžių nugludinti balti, melsvi ar žalsvi aštriabriauniai ar švelnūs titnagėliai – gimdyvių amuletai; tekančios jauno mėnulio sekmadieniais ateidavo prie žvyrduobių šaltinio, išsirengdavo iki pusiau, ilgai ir neskubėdamos prausė sunkias svyrūnes, murksančias mėnesienoj švytinčio šaltinio vandenyje, kalbindavo jas, maldeles sukalbėdavo, paskui eidavo prie žvyrduobių šone susigūžusios klėtelės, senieji sakydavo, velnių apsėston sodybon, prie įaugusio į velėną vaisingumo akmens, apžergdavo, suspausdavo jį šlaunimis, apmirdavo jausdamos, kaip širdis ant pakaušio nešasi, tada ir pamatydavo pakaštaną žirgą su balta laukuma kaktoj… Jo nebūdavo galima pašaukti, pavadinti kokiu nors vardu, žavėtis jo šuoliavimu, tylėdavo kaip užsisiuvusios, o jei prakalbdavo, suklusdavo žirgas ir nusižvengęs sukdavo į pavarlius, pažliugusius plačiai Armonynėj: kratydamas žvilgančius karčius slėpdavosi tarp įsispaitvėjusių karklynų, lėtai prasmegdamas dingdavo iš akių. Laimingos tekančios jauno mėnulio sekmadieniais įsižiūrėdavo į žirgą, klausydavos jo tolstančio žvengimo aido, peraugančio į varpo gausmą. Tada pro dar neužsivėrusias žemės įsčias iš giliai giliai atsklisdavo dejonės moterų, atgimdančių rojuje savo mirusius kūdikius… Atgimdančių skausmai išduodavo, nors vaikšto ten po parankiu su ponu Dievu, kad moterys kenčia ir tenai…
Moterys kenčia kaip laumės ar akmenys: gimdydamos jos tampa dvasiom, posavam šilkais pavijotom, žydi kaip rožės, jose išsiskleidžia rožės prieš pirmąjį šauksmą, o kenčiančius akmenis akmentašiai išsirenka kryžių kryžiavonėms dirbdinti… Tokius akmenis kaip tešlą minko.
Apie viską kalbėdavosi moterys pirtyje, nupraususios vaikus, ištrinkusios leipėjantiems nuo karščio galveles, susupdavo į myžesiais nuėjusius savo jaunystėj austus kraitinius rankšluosčius, susodindavo arčiau durų, kur vėsiau, pačios vanodavosi, klykaudavo lyg atjaunėjusios ir klausydavos pasakojimų, ką mačiusios ar girdėjusios iš savo anytų, močekų, praeinančių padegėlių, buriančių ateitį čigonių. Žibinimo šventėj moterys dar aprūkydavo devyndrekio ąžuolo dūmais karvių tešmenis, vilnas avių, pirmagimius savo, pačios dūmų debesuos priepirtėj išvirsdavo laumėms į glėbius ir patekėdavo tarsitais saulės priepirtėj iš žvyrduobių vantų vainikų…
Ėjo laikai, nuvirto neramstomas kryžius, tik kalnelis vis žydėjo kiekvieną vasarą čiobreliais aplipęs; vaikų vaikai išarė žvyrduobes, išrovė iš šiaurių kraštų ledynų atvilktus spindkarklius, išvaikė ant paukščių kojelių stipinėjančias sparnuotas moteriškes, jaunos ir gražios, tekančios jauno mėnulio sekmadieniais nebeateidavo savo karštom šlaunim pašildyti vaisingumo akmens, tik ilgai dar mušės burbulu iš žemės vandenys, gimdyvės lauksmo, galudienos naktim matydavo nekaltų mergaičių budėjimus prie verkiančių, dar negimusių kūdikėlių, paskui išsigimė verksmai, budėjimai, kartais rytais atėję rasdavo prie pamatinio akmenio pušines pečšluostes, suvystytas tarsitais kūdikiai… Aplinkui vilnijo linai, melsvai pražydę, sakydavo, kad laumės sūpuoja vaikus, kuriems nelemta gimti: baltai apsirengusios nakčia sulipdavo į Stašynės beržus ir kalbėdavos su žmonėmis jauno mėnulio sekmadieniais, kol akys matė stebuklus.
Žvyrduobių pakrašty anais, nebeatmenamais laikais ant kalnelio slėnumoj, apmaurojusio pelkiniais žolynais, kerojo šaltininės veronikos, įsaulyje duzgeno bičių pilni čiobreliai, stovėdavo aukštas ištekinės pušies kryžius, viso buvusio kruvino gyvenimo storonė. Jį pastatė vyrai, grįžę po sukilimo, slapčia naktimis obliavę, kalinėję savo ženklus, kad vaikų vaikai atpažintų kryžiaus statytojus. Bet keičiantis kartoms kryžiaus statytojai buvo pamiršti, paėjo gandai, kad kryžius padeda jaunamartėms, nes vaisingumo akmuo jau buvo pamirštas, kad nereikėtų verkti daržinėj bergžduoti įsismaginusioms su ukvatesniais vyrais, tai ir eidavo su gėlėm, glausdavo strėnas prie kryžiaus. Pamirštą vaisingumo akmenį prosenelis, perstatydamas sodybos klėtelę, panaudojo kaip pamatinį, prie jo įsauly ramstėsi smalindamas savo garsią, gerai derančią marčios darželyje raudonąją taboką.
O kryžius padėdavo, padėdavo, sako, net vyrams bergždiniams. Bet vieną naktį moterys, grįždamos po Račinskų įkurtuvių naujojoj gryčioj, besiūtarodamos pro žvyrduobių kryžių, mėnesienos prieblandoj pamatė po kryžium baisų reginį: guli kniūpsčias žmogus, šviečia kaip ienos pastatyti pliki keliai, taigi tai sulaužytas žmogus, po kryžium, po kryžium. Kaip ne mūsų žmogus… Gyvas ar negyvas? Baiminasi atsigręžt, pasižiūrėt. Viena grįžtelėjusi aiktelėjo: gyvas… Judinasi, tursinasi, tarsitais ropoja, bet vis vietoj… Beprotė, sulaužytas žmogus, o tursinas… Nusprendė ir pagreitino žingsnį. Visas pagėrusių šaunumas išgaravo. Čia jau bus kokia nelaimė, pritarė kitos ir užsičiaupė.
Kitą rytą, prisiklausę naujienų apie sulaužytą žmogų po kryžium, braškančiom galvom po vakarykščio, išėjo seniai apsižiūrėt. O prie kryžiaus nieko nėr. Stebuklų gi nebūna? Koks čia biesas, žolė išvoliota, tikrai būta, nesisapnavo boboms. Pralinksmėję vyrai kūrė savo pasakėles, apsisprendė: kuriai čia nepadėjo po pasiglaustymo, tai vyrelis atsivarė pačią ir nieko nelaukdamas, kol jam kas padės, pats pasidarbavo… Va tau ir sulaužytas…
Kaip seną fotografiją menu peizažą Žvirgždės žvyrduobių galukaimyje, vienišą sodybą, paskendusią alyvose, virš kurių kyšojo nuo saulės kaitros žvilgenančių, vėjuje tripinėjančių, mažais žingsneliais virpčiojančių, šokinėjančių uosių lapų galūksnės. Vaikams tai buvo paslaptingiausia dviejų kaimų kryžkelėj susikūprinusi sodyba. Gyveno žmonės ir nežinojo, kuriam kaimui – Žvirgždės ar Leliškių – priklauso. Jų sūnus Ladzė sakydavo, kad tam, kuriame daugiau mergų, bet alaus išgert, pašmuoryt dažniau taikydavos į Žvirgždę. Žinojo, kurio kiemo klėtyje ar kamaroje paslėpta dar neišvarvinta bačkelė. Tais laikais, net po karo, kaimuos nieks durų nerakindavo, jeigu ir užbrukdavo kuo nors, visi kaimynai žinojo, kur tas išmanusis raktas, pagaliukas su skardiniu liežuvėliu, yra.
Akyse stovi vaizdas kaip šventas paveikslas: sėdi Ladzė mūsų krikštasuolėj, po Dievo Motinos paveikslu, tėvo atsineštu iš germanijų po pirmojo karo, prieš jį – ąsotis, artipilnis alaus (pats įsileido), iš kišenės išsitraukia pailgą dėžutę, kurioj gražiai išrikiuotos baltos ripkelės, vadinamos sausu spiritu, prisipila stiklinę alaus, įdeda ripkelę, maišo maišo, kol tas spiritas pasidaro šlapias, nuryja seilę ir visą stiklinę išvarvina burnon. Dar mums paaiškina: jeigu įsidėtų į stiklinę kokias tris ripkeles, tai kai atsirūgtų, iš burnos ugnis lėktų, bet jis nenori mūsų gryčios padegt… Išgeria dar kelias stiklines jau nešlapindamas savo brangaus spirito ir pirsnodamas tripinėja per slenkstį į kiemą, pasuka į vieškelį, o vieškely jau uždainuoja savo mėgstamiausią dainelę: „Och, meila, sugrįžk, pupyte, atšala nose, išlinda glite…“
Ta dainelė – tai kaip pranešimas, kad Ladzė grįžta namo. Šita aureolė gaubė visą sodybą, visą paslaptingą gyvenimą joje. Nuolat kūrendavosi sodžialkoj už tvarto katilas, kuriame virdavo runkelius, o kolchozo laikais jų nestigo, virdavo savo specialųjį burokinį iš vogtų kolchozo cukrinių burokų. Alaus turi būt, ar tau svečias, seniūnas, brigadininkas, pirmininkas – be alaus kaip be liežuvio. Vasaros laike virdamas runkelius tai ir išsimiegodavo prie katilo, grynam ore, uosdamas salstelėjusius runkelių kvapus. Sakydavo, net žalčiai išsirangydavo iš pamalkės pasišildyt prie pakuros, alaus kvapo pauostyt.
Visi tikri atsitikimai apsireikšdavo tik šitoj sodyboj, o jeigu kur kitur, tai jau prasimanymai… Tarsitais jų kieme vykdavo visokių atsitikimų susirinkimai. Kartą Leliškių bernai vėlai grįždami iš gegužinės įsuko į jų kiemą, girdi, kažkas klėtelėj knarkia, nutarė pašposint: išnešė su lova iš klėtelės, atsargiai nunešė per vieškelį į žvyrduobes ir įkėlė į duobę su vandeniu. Ryte grįžusi iš fermos dukra rado tėvą žvyrduobėj sėdintį ant lovos ir besimazgojantį kojų tarpupirščius. Nužvelgė priekaištingai dukrą ir sako: „Kam tiek daug, vaikeli, vandens pripylėt, rėčkelės būtų užtekę…“
Tai nuo burokinio alaus. Kalbėdavo, kad į alų dar pridėdavo dusto miltelių, kuriais nuodydavo visokius daržovių kenkėjus. Mūsų kraštuos kiekvienas pasakys, kad taip nedarydavo: pripildavo rantuotą stiklinę dusto, įstatydavo šaukštelį, kiek norėsi, tiek įsidėsi.
Nieks neatmena, kada sodyba prie žvyrduobių prarado amą: gėlių ir krūmų puokštė apsitraukė lyg murzinu stiklu. Ladzė klajojo po svietą, tai Latvijon išdūkdavo, ieškojo lengvo uždarbio prie traktoristų, duktė kas rytą eidavo į darbą dirbtinio apsėklinimo punkte, darbavosi už jautį, sėdėdavo liūdna po partorgo atneštu Leninu, o tas blizgino į ją iš fotografijos akis nė nemirktelėdamas. Nabagėlis, sakydavo Stasė, dauginasi, bet malonumo neapturi, vargšelis, kaip mano apsėklintosios…
Kartkartėmis pro fermas potiesumais pračiukšėdavo kaliošais tėvas, iš ryto dėl drąsos paėmęs vieną kitą stiklinę savo burokinio alaus, nešė gydytojams butelaitį, kaip sakydavo, savo sulčių, dukra vis klausdavo: tai vėl, ar ką suras? Kas juos žino, sakė atnešt, pažiūrės… Pažiūrės, taigi, kaip aš tai karvei apsiseiliojusiai, jaučio nematančiai, į akis pažiūrės: kiek duosi… Tėvas grįždavo, vėl tie patys klausimai: ką rado? Nieko, sako, musėt, gumbas. Nurašys čia mus visus su tuo gumbu… Kolchozo didžiuoju apdovanojimu…
Vieną kartą tas butelaitis, suvyniotas į „Stalino vėliavą“, paruoštas nešti daktarams, išsprūdo iš rankų prie susikūprinusios klėties, kurios vienas kampas dar tvirtai laikėsi ant vaisingumo akmens. Butelaitis sudužo, tėvas sukniubo, savos sultys išsiliejusios ant žvyrelio lyg auksu nudažė akmenėlius.
Sūnus, grįžęs po vakarykščių gerų patalkių pas dosnias sužadėtines, rado tėvą prie klėties jau be amo, tik akys kaip gyvos išvirtę į žvyrduobes. Tingus šunelis, betįsąs prie daržinės, pasikėlė, vikstelėjo uodegą ir graudžiai sustaugė. Viksvynėj už daržų Klevečkynės link pasikėlė rėkaudamos pempės…
Ką dabar darys? Kaip ir po mamelės mirties: surinks paskutinius rublius, apžergs dviratį ir kryvuliuos į miestelį apsiburzuliavęs pas varpininkę, duos tuos rublius už paskambinimą varpais. Jau už pradinės mokyklos prisiminė, kad tėvą paliko gulėti prie klėties… Gal sesuo greit sugrįš, tiek čia tų karvių lakstosi, pamynė sunkiau prieš kalnelį ir šviesiau pasidarė, o prie kryželio kryžkelėj jau ir uždainavo savo mėgstamą dainuškėlę. Pasidainavęs nutarė: miestely užeis pirma į užkandinę atsišviežint kvapo burnoj…
Taip ir padarė, kad būtų drąsiau, miestelyje užėjo užkandinėn, buvusion Fajinos smuklėn, prisėdo, paskui dar prie jo prisėdo viens po kito, vis lyg matyti, vis apie pazvanus šnekučiavo, paskui kažkur ėjo, naminis vis pigiau negu pirktinis, nuėjo, vėl koks blūdas užėjo, sėdėjo krikštasuolėj po šventais abrozdais, keliese buvo, grabaliojo pavytusius agrastus per pirktinę palaidinukę, toji nesipriešino, iš lovos išsivertė, daugiau neprisiminė, žadėjo daugiau nenusidėti, vėl iš kažin kur atsirado alus, galva traškėdama atsileido, šalia ant grindų sėdėjo vienmarškinė moteris, pravėrus apžiūrai vartelius, gėrė iš tos pačios stiklinės, vėl pazvanai užėjo, prasigiedrijo, norėjosi išsikalbėti, bet galva svaigo, kažkas sukosi prieš akis, gal Savicko malūno sparnai, nugleibo visai ant moteriškos kelių, negerumą jausdamas kėlėsi tamsoj, pajuto stiprią ranką, subilsnojo viedro lušas, kažkas pakėlęs laikė viedrą, pazvimbaliojo į tuščią, atsitiesė, bet vėl pastūmėtas virto ant lovos…
Ryte vėl zurbuliavo apie pazvanus, ėjo su moterim į užkandinę, sakė, reikia stipresnės, reikia organizmą išjudint. Gėrė, žadėjo rytoj susimokėt, įsisiūbavo varpai, pro užkandinės langus lėtai slinko laidotojų procesija, ėjo markatni žmonės tiesia gatve į kapus (gatvė dalino miestelį į dvi dalis: viena priklausė užkandinei, kita – mokyklai, vidurys buvo šviežiai išmaurotas, iškasė čia palaidotus kareivius, išsivežė), prie mokyklos, procesijai praėjus, stoviniavo, gerai įžiūrėjo, pionieriai su raudonais kaklaraiščiais, kaip sakydavo Venclovienė, perpjautom gerklom… Per mano tetės laidotuves pionierkos nesimaišys po kojom, susigraudino, nubraukė sausas ašaras rankove…
Apsikabino moteriškę, žagsėdamas išveblėjo: va, šitėp ir mano tetę išneš, reikia ant pazvanų nunešt… Reiks arklius kinkyt… Moteriškė susigraudino: kur tu neši, ką tu kinkysi, tai ką, tu tikrai… įkyrėjai su savo zvanais, galvojau, čia tokie tavo šposai, jau trečia diena po miestelį duodiesi, dviračio ieškai, išsipagiriot negali… Aš tave priguliau, kad visai neišprotėtum, ot, prisišposinom, kavalieriau tu, eik žiūrėt, gal tėvą užkasa? Ladze tu, Ladze…
Kitais metais nuo Užušilių iškilmingai atropojo melioracija, perėjo per žemės akis, šaltinėlius, neatsižiūrėjusius į spindkarklių žydėjimą, išvaikė iš Armonynės liekno žalčius, išgeso linai, buldozeriai nustūmė nuo gyvenimo pamatų tuščius trobesius, vaisingumo akmenį sutraiškė klaikios geležies mašinos. Kas matė, kalbėjo, kad iš jo su laumaspeniais skaldoj vartėsi žmonių ir gyvulių kauleliai, laikas toks buvo, bet jau nebebuvo žmonių, kurie vaikščiojo per kulipkas miškų takais, išsilydė kaip švinas degančiose sodybose prie Leliškių; rožė šilku pavijota prie šulnio išgedo, kaimynai nebeūtarojo viens su kitu net mintyse, ramindavos minkščiau pasikloję viltis nei šiaudinius čiužinius, gėrė lyg pašiurę, sklidinai iki rantelių pildami; savidulkėm žolėm užėjusi liniena virto Aledromu, niekam tikusiu lauku, pelkožiai sėjosi, keliavo dangumi tamsūs pakrikimo mėnuliai, matė melioratoriai, prie Didžiojo griovio gerdami, kaip iškoneveiktoj žemėj vaikščiojo iš mėnulio atėjusi mergina su naščiais, tarsitais apvaikščiojo žvyrduobėse kalvarijas pakeitusias avarijas, visom pakelėm pažymėtas kryželiais, Švento Petro čebatėliais…
Kalbėjo žmonės, dar prisimenantys ne vieną karą, kad tokiais tamsiais mėnulio pakrikimo metais reikia atstatyti žvyrduobių kryžių, bet jau nieks negalėjo parodyti vietos, kurioj buldozeris išvertė buvusio kryžiaus artuolį, išturėjusį visus laikus žvyrduobių molio kalnelyje. Jie dar prisiminė pasakojimą apie sulaužytą žmogų po kryžium, buvo atskaičiavę, kas gimė po talkos Račinskynėje: pavaržiuos gimė sūnus, didelius mokslus išėjo vienintelis ir pirmas iš viso kaimo, prisiminė jo iškilmingą primiciją Gulbijanų bažnytėlėje… Vaikai suskaičiavo: gal trys dešimtys dviračių, kelios vežėčios ir mašinėlė, o dabar kunigauja…
Kažkur tarp knygų pasimetė smetoniniai vekseliai, pasirašyti dviejų mažaraščių kaimynų, paliudijančių, kad Sarač skolingas Karš du tūkstančius litų, bet prasidėjęs karas perroplojo per visus gerus norus, liko tik prisiminimai, keisti ir beviltiški vekseliai, gražiai paspalvinti, su Gedimino stulpais, sudūlėjusių vilčių pinigai… Netapom Žvirgždės žvyrduobių paveldėtojais, nors kartais nemigos naktimis, gal tai esti jauno mėnulio sekmadieniais, prabunda noras atkurti žvyrduobes, išgirsti vėl paukščių chorus, undinių garbanų smuikavimą vėjuje, bet nebesurinksi pabirusių vaisingumo akmens šukių, nebeatslinks viską griaudami šiaurės ledynai su spindkarkliais, nebesimuš burbulu iš žemės šaltinis, žiemą vasarą kaip kokia bažnytėlė teikęs palaimą.
Kol dar gyveno Alžbutė, praeidama bažnyčion į sumą, pasimelsdavo buvusioms žvyrduobėms ar kryžiui, prašydama už mus atlaidos mūsų laikams…
Žvirgždė
1983
