Literatūra / Vertimai

2017 10 20

Iš austrų poezijos

EDUARD VON BAUERNFELD

(1802–1890)

Tas pats per tą patį

Ropoja vikšras, ryja, virsta lėliuke,

Ir žiū – skrajoja virš laukų peteliške,

Nektarą siurbia, mylis, deda kiaušinėlį,

Ir naujas vikšras ryja ir ropoja vėlei, –

Nuo pat pasaulio sukūrimo tai kartojas:

Vikšrai be perstojo vien ryja ir ropoja.

NIKOLAUS LENAU

(1802–1850)

Archetipinis austrų poetas romantikas. Poezijai būdinga melancholiška nuotaika, iracionalus gamtos ir pasaulio suvokimas, meilės svaigulys, kančios ir neviltis, vienatvė, nerimas, asmenybės susiskaldymas, maištingas nepasitenkinimas ano meto visuomenės sankloda.

Maldavimas

Su visais kerais lai smeigia

Žvilgsnį man tava akis –

Žvilgsnį mąslų, rimtą, švelnų

Ir bedugnį lyg naktis.

Lai pasaulis man pranyksta

Nuo tavų akių juodų,

Kad gyvenime man liktų

Tik viena valdovė – tu.

1832

Klausimas

Kas laimė tau, žmogaus širdie?

Tai gimus slėpininga,

Vos pasirodžius, dingus

Švitri akimirksnio žvaigždė!

1833 ar 1834

FERDINAND SAUTER

(1804–1854)

Ši trumpa autoepitafija yra iškalta poeto antkapyje.

Epitafija pačiam sau

Daug kuo džiaugės, daug kentėjo,

Laimė vidury plazdėjo.

Ką turėjo, to nelaikė,

Buvo linksmas, mirė taikiai.

Ir kam klausti, kiek jam metų,

Kai dabar karste jį matot.

Marška uždengtas ilga,

Jis lyg užversta knyga.

Tai skubėk, žmogau, gyventi,

Nes dūlėjimas – ne šventė.

ADALBERT STIFTER

(1805–1868)

Atsisveikinimas

Meilės dienos jau nūnai pranyko,

Kurias dovanojo mums dangus,

Atminimui tik vainikai liko

Ir laimės jausmas kerinčiai svaigus.

Ką mums mirksnis davė, staigiai

Mirksnis atėmė lakus.

Bet širdis ką širdžiai teikia,

Tvers per amžius kaip dangus.

JAKOB JULIUS DAVID

(1859–1906)

Kelyje

Ją pažinojau praeity,

Bet vardą užmiršau, deja.

Tik viena liko atminty:

Kadais tikrai mylėjau ją.

Ir naktyje girdžiu tiktai

Niūniuojant vėją iš toli:

Kaip sutikai tu ją kely,

Taip ją kely ir praradai.

RICHARD VON SCHAUKAL

(1874–1942)

Gegutė

Klausė gegutės jinai:

Kiek man dar liko?

Trys pasigirdo kukū

Ir tuoj nutyko.

Šilas dunksojo tylus.

Baugščiai ji laukė.

Virš slėnio debesys tuoj

Saulę užtraukė…

Tyla

Tyluma aplink. Tik tiksi tykiai

laikrodžio širdis,

kol iš kūno siela vieną sykį

slaptomis išskris,

kildama skaidriom dausom į viršų,

į dangaus sferas,

ir tenai plevens, seniai pamiršus,

žemiškas aistras.

Žemiška būtis

Tavasis pažinimas – tamsatis,

Tavasis turtas – sielos sumaištis,

Tava valdžia – kliautis ir bjaurastis,

Tavoji meilė – dvikova, trintis,

Tavasis lūkestis – nerimastis,

Tavoji aistra – geismo kibirkštis,

Tulžies kartėlis – tavo prigimtis.

Tokia, žmogau, yra tava būtis.

Ant slenksčio

Žvelgdamas tamson, ant slenksčio pamąstyk:

Ar nebuvo viskas dovana tau tik?

Strazdo giesmės, saulė ir skaisti diena,

Linksmas vaiko juokas, mylinti žmona?

Ar tu to nusipelnei? Tark neramus

Ir vėl nuogas ženki į Tiesos namus.

KARL KRAUS

(1874–1936)

Austrų žurnalistas, satyrikas, eseistas, aforizmų kūrėjas. Austrų rašytojas Stefanas Zweigas knygoje „Vakarykštis pasaulis: europiečio prisiminimai“ (1942) jį apibūdino kaip „nuodingos pašaipos meistrą“.

Tango

Vieni – su trofėjais,

Kitus pusto vėjas.

Darbuojas kasdieną

Šakalai ir hienos.

Vainikai, lavonai,

Mirtis tiktai fonas.

Gaivus dvelkia oras:

Fosgenas ir chloras.

Gyventi be galo

Norėtųs šakalams.

Be kojų, be rankų –

Protezai šoks tango.

THEODOR DÄUBLER

(1876–1934)

Austrų poetas, prozininkas, eseistas, meno kritikas. Gimė ir augo Trieste, paskui Venecijoje, nuo mažens dvikalbėje aplinkoje. Daug metų praleido klajonėse po Italiją, Balkanus, Graikiją, Palestiną, Siriją, Egiptą, Nubiją. Ryškus ankstyvojo ekspresionizmo atstovas. Vertingiausio kūrybinio paveldo dalį sudaro eilėraščiai. Daugelyje jų dominuoja Viduržemio jūros pakrančių nulemti motyvai ir temos. Vis dėlto įspūdingiausias poeto veikalas – didžiulis kosmogoniškas epas „Šiaurės pašvaistė“ (Das Nordlicht, 1898–1910, 3 t.), savotiškas mėginimas pasiekti krikščionybės ir antikos idėjų sintezę. Čia spausdinamos eilės iš rinkinio „Žvaigždėtasis kelias“ (Der sternenhelle Weg, 2-asis papildytas leidimas, 1919).

Sutema

Pirma žvaigždė matyti danguje,

Ir mini Viešpatį kūrinija,

Tylom nuslysta valtys virš bangų,

O aš namuos jau žiburį degu.

Pakyla bangos, spindinčios baltai,

Dabar atrodo viskas man šventai.

Ką savyje prasminga pajutau?

Nereikia niekados liūdėti tau.

Kelias

Aš su mėnesiu eit noriu:

Per kalvas takus gyvačių

Svajos veda, neša žingsniai

Link mėnulio per miškus.

Pro kedrus manim jis stebis,

Kad keliauju aš pas jį.

Iš alyvmedžio jis šypsos,

Kai į klonį leidžiuos aš.

Per miškus takai gyvačių

Veda prie vandens mane:

Ant bangų sūpuojas luotas,

Šventas mėnuo viršuje.

Per miškus takai gyvačių

Veda prie kalvos mane.

Viršuje mėnulis laukia,

Aš lengvai lipu aukštyn.

HERMANN BROCH

(1886–1951)

Namas pajūry

Ritas ir ritas banga po bangos

Ir nesugrįžta niekada,

Ritasi šimtmečiai be atvangos

Ir nesugrįžta niekada.

Kopos aplinkui mane sutemoj

Kaip laimė tykios visada,

O aš, namai – mes laukiam tylumoj

To laiko lašo – lengvo, apvalaus,

Pratašančio, – kuris mus tuoj nuplaus.

HUGO SONNENSCHEIN

(1889–1953)

Žydų kilmės austrų rašytojas, gimęs ir gyvenęs Čekijoje. Kūrė daugiausia pasirašydamas Hugo Sonkos slapyvardžiu. Nuo 1943 m. dėl savo kilmės ir kraštutinių kairiųjų pažiūrų vokiečių suimtas ir įkalintas Osvencimo koncentracijos stovykloje. Išlaisvintas 1945 m., gyveno Čekoslovakijoje. Po dvejų metų sovietinės valdžios apkaltintas kolaboravimu su vokiečiais ir nuteistas 20 metų sunkiųjų darbų kalėjimo. Neaiškiomis aplinkybėmis mirė 1953 m.

Leisk man apakt

Leisk man apakt,

suvaikėt ar proto netekt,

ištrink man šio pasaulio veidą,

kam išmokei mane

atpažint pasaulio ženklus:

žudymą vyro veide,

žemės, pasaulio veide,

nusikaltimą moters,

erdvės ir laiko veide,

tačiau Tu: kur esi Tu,

šio pasaulio veide,

Begali, Bevali?!

CHRISTINE BUSTA

(1915–1987)

Ruduo Vienoje

Vakaras pučia raudonas fanfaras

ir žeria lapus į auksinę krosnį,

šaltis spraga.

Šiurpas raukšlina upės odą

ir kaip žvirblių nutūpta gūžta

mano miestas gūžias

priešais laužą.

FRANZ KIESSLING

(1918–1979)

Austrų poetas lyrikas, nevengęs ir socialinių temų, kaip liudija jo programinis eilėraštis „Duonos gabalas“ (Ein Stück Brot). Kūrė nedaug, jo palikimą sudaro maždaug 200 eilėraščių. Nepelnytai primirštas.

Rudens valanda

Sūpuojas lapai

Žaros ugny;

Numirt per trapūs,

Būt – per seni.

O siela sese,

Kiek tu sveri?

Tik pūst – nusklęsi

Tuojau sūkury.

Gabalas duonos

Gabalas duonos

mano eilėraštis bus,