Ar armėnai – monofizitai?

Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos puslapyje iki šiol galime rasti Armėnų Apaštališkosios Bažnyčios aprašymą, kuriame teigiama, kad ji išpažįsta monofizitizmo doktriną. Mokslininkė, pateikusi ministerijai savo ekspertinę nuomonę, teigia: „[Armėnų bažnyčia,] priėmusi monofizitizmo doktriną, atsiskyrė nuo Romos bažnyčios [...]. Bažnyčia išpažįsta tik dieviškąją Kristaus prigimtį, teigdama, kad Kristaus žmogiškumas buvo kaip lašas, ištirpęs dieviškumo jūroje.“ Mokslininkės pateiktas vertinimas – katalikiškas apologetinis, tačiau šie teiginiai menkai pristato tai, ko moko pati Armėnų Bažnyčia. Norėčiau papolemizuoti su šiais teiginiais, veikiau – gajais mitais, stodamas genocidą išgyvenusios nedidelės armėnų bendruomenės pusėn, kad nebebūtų toks gajus mitas, esą Armėnų Bažnyčia išpažįsta Eutichijaus monofizitizmo doktriną.

Kas yra monofizitizmas?

Monofizitais yra vadinami IV visuotiniame susirinkime pasmerkto Eutichijaus mokymo sekėjai. Jo esmė gali būti apibūdinta paties Eutichijaus vartota metafora: „Kristaus žmogiškumas buvo kaip lašas, ištirpęs dieviškumo jūroje.“ Eutichijaus mokymo logiką galima rekonstruoti remiantis Bažnyčios Tėvų mokymu apie sudievinimą. Kaip rašė šv. Atanazas Didysis, „Dievas tapo žmogumi, kad žmogus taptų dievu“. Graikų Tėvams buvo įprasta vadinti malonę įgijusį žmogų „dievu“, t. y. Dievo paveikslu. Kiekvienas išganytas žmogus tampa „dievu“. Tai reiškia, kad ir įsikūnijęs Kristus kaip žmogus turėjo turėti „sudievintą“ prigimtį. Taigi, Eutichijaus nuomone, Dievas ir „dievas“, tarsi vienetas padaugintas iš vieneto matematikoje, palieka tik Dievą.

Kitaip galvojo Chalkedono (IV visuotinio) susirinkimo Tėvai, kurie pabrėžė, kad net ir sudievinta žmogaus prigimtis lieka žmogaus prigimtis. Išgelbėtas žmogus vadinamas „dievu“ tik perkeltine prasme, bet iš tiesų yra tikras Žmogus, tobulas, toks, koks Dievo ir buvo sukurtas laikų pradžioje. Jis atgauna tikrąją žmogaus prigimtį. Todėl ir Kristus buvo Tobulas Žmogus.

Susirinkimas deklaravo, kad Kristus yra tikras Žmogus ir tikras Dievas, tobulas Žmogus ir tobulas Dievas, turintis ir Dievo, ir žmogaus prigimtį, o šiuodvi prigimtys yra susijungusios viename Jo asmenyje, hipostazėje. Susijungusios tokiu būdu, kad yra neatskiriamos, tačiau kartu ir nesusimaišiusios. Iš tiesų, tai paradoksalus apibrėžimas – tai, kas amžina ir nekintama, susijungė su tuo, kas laikina, materialu, kintama, ir susijungė neatskiriamai, tačiau amžina netapo kintama, nes kartu žmogystė liko žmogyste, o dievystė – dievyste (prigimtys nesusimaišiusios). Šio mokymo šiandien laikosi Katalikų, Ortodoksų ir daugelis Protestantų Bažnyčių.

Chalkedono susirinkimo nutarimų nepriėmė Egipto, Etiopijos, Armėnijos, Vakarų Sirijos ir kai kurios kitos Bažnyčios, nors jos ir pasmerkė Eutichijaus mokymą kaip ereziją (Armėnų Bažnyčia oficialiai pasmerkė Eutichijų 506 m. Dvino susirinkime). Šios Bažnyčios teigė, kad Kristus buvo tik vienos prigimties (gr. monos – vienas), todėl Chalkedono Bažnyčių buvo apkaltintos monofizitizmu (sekimu Eutichijaus mokymu). Šiandien Koptų, Armėnų ir kt. Bažnyčios kartu sudaro vieną Bažnyčią, kurios tikintieji vadinami „nechalkedoniniais krikščionimis“ arba „orientaliniais krikščionimis“ (lietuviškoje mokslinėje literatūroje dar galima rasti keistą vertinį „rytų stačiatikiai“).

Armėnų ir koptų mokymas apie vieną Kristaus prigimtį

Kad nei armėnai, nei koptai (dvi didžiausios Orientalinių Ortodoksų Bažnyčios bendruomenės) nesilaiko Eutichijaus mokymo, lengva suprasti paskaičius jų liturginius tekstus. Armėnų mišiose skaitomoje Nikėjos-Konstantinopolio tikėjimo išpažinimo redakcijoje yra žodžiai: „[Tikime Jėzų Kristų,] dėl mūsų žmonių ir dėl mūsų išganymo nužengusį iš dangaus ir įsikūnijusį, tapusį žmogumi ir tobulai gimusį iš Švenčiausiosios Mergelės Marijos per Šventąją Dvasią. Jis iš jos priėmė kūną, sielą, protą ir viską, kas yra žmoguje, – tapo žmogumi tikrai, neabejotinai.“

Koptų Bazilijaus Didžiojo Liturgijoje prieš dalydamas Komuniją kunigas garsiai skaito išpažinimą: „Amen, amen, amen. Tikiu, tikiu, tikiu ir iki paskutinio atodūsio išpažįstu, kad tai Gyvybę Teikiantis Tavo Viengimio Sūnaus Kūnas [...]. Jis sujungė Jį į vieną su Savo dievyste nesumaišydamas, nesuliedamas, nepakeisdamas. [...] Tikrai tikiu, kad Jo dievystė nesiskyrė su žmogyste nė akimirkos. [...] Tikiu, tikiu, tikiu, kad tai tiesa. Amen.“ Iš frazės „tikiu, kad Jo dievystė nesiskyrė su žmogyste nė akimirkos“ matome, kad koptų mokymas pirmiausia polemizuoja su doketizmu (tikėjimu, kad Kristus tik menamai buvo žmogumi) ir nestorianizmu (tikėjimu, kad Marija pagimdė žmogų, bet ne Dievą), o ne su Chalkedono susirinkimu.

Kokia gi yra koptų ir armėnų pozicija? Koptų popiežius Dioskoras (V a.) yra suformulavęs tokią metaforą šios Bažnyčios mokymui apibūdinti: kaip iki baltumo įkaitintoje geležyje metalas ir kaitra sudaro nedalią vienovę, tačiau smogus kūju per geležį smūgį patiria tik metalas, o ne balta kaitra, taip ir Kristuje dievystė ir žmogystė sudaro tokią vienovę. Užuot sakę, kad Kristaus žmogystė ir dievystė susijungia asmenyje (hipostazėje), koptai ir armėnai teigia, kad susijungimas vyksta vienoje prigimtyje.

Armėnų maldynuose galima rasti tokį jų šventojo Grigoro Tatevaci (1346–1409) sudarytą Tikėjimo išpažinimą: „Kristus yra tobulas Dievas ir tobulas Žmogus. [Jo] dievystė ir žmogystė sujungtos tobulai vienoje prigimtyje, be pokyčio, susiliejimo ir neatskiriamai. Šis susijungimas yra esminis ir prigimtinis, tačiau taip pat neapsakomas ir protui nepasiekiamas.“ Taigi, tiek lex orandi, tiek credo lygmeniu armėnai ir koptai neišpažįsta Eutichijaus mokymo.

Armėnus ir koptus žeidžia jų vadinimas „monofizitais“, jie savo doktriną vadina „miafizitizmu“, nes sieja su šv. Kirilu Aleksandriečiu. Jam priklauso žodžiai mia physis tou Theou Logou sesarkomene – „vieninga įsikūnijusio Dievo Žodžio prigimtis“. Armėnai teigia, kad jų tradicinėse metafizikos teorijose tiesiog nėra tokios galimybės, kad vienas buvinys turėtų dvi prigimtis, t. y. pati prigimties samprata glaudžiai susieta su hipostazės samprata (vienas buvinys gali turėti tik vieną prigimtį). Kadangi šv. Kirilas taip pat moko apie vieną prigimtį, jie laikosi pozicijos, kad jų mokymas kyla iš Bažnyčios Tėvų doktrinos.

Schizma ir susitaikymas

Šiandien daugelis miafizitų mano, kad jie buvo nesuprasti, bet iš tiesų apie Kristaus asmenį mokė ir moko to paties, ko šiandien moko Chalkedoninės Bažnyčios (katalikai, ortodoksai, protestantai). Vis dėlto Chalkedono susirinkimo jos vis dar nepripažįsta, o armėnų kunigų šventimo apeigose netgi yra išsaugotos anatemos prieš Chalkedono susirinkimą.

Schizma Kristaus dievystės ir žmogystės santykio klausimu tikrai primena nesusikalbėjimą, tačiau istoriškai šis nesusikalbėjimas vargu ar buvo netyčinis. Visos Chalkedono Bažnyčios priklausė Bizantijos imperijai, o pasipriešinusios – arba anapus Bizantijos imperijos, arba priklausančios nacionalinėms mažumoms (koptai). Jų atstovai nedalyvavo imperijos centre vykusiame susirinkime ir nutarimai jiems buvo atsiųsti post factum. Nutarimų atmetimas buvo puiki priemonė pademonstruoti savo nepriklausomybę (o jų primetimas – savo valdžią). Todėl akivaizdu, kad schizmoje buvo labai svarbus politinis imperijos ir provincijos tarpusavio kovos elementas.

Bizantijos bandymai suvienyti Chalkedono ir nechalkedoninę frakcijas – tai ekumeninio sąjūdžio istorija iki ekumeninio sąjūdžio. Imperatoriai, vyskupai, teologai bandė palaikyti dialogą, ieškoti atramos taškų, sudaryti uniją, tačiau pastangos buvo bergždžios (išskyrus Gruzijos Ortodoksų Bažnyčią, kuri pripažino Chalkedoną). Žinoma, ne visi bandymai suvienyti Bažnyčias buvo taikūs – tik Bizantija, tiek kryžiuočiai prieš armėnus vykdė karines kampanijas, nelaikydami jų krikščionimis, be to, Vakarų krikščionys dažnai palikdavo armėnus musulmonų malonei – 1915–1917 m. šie įvykdė armėnų genocidą.

Didieji laimėjimai buvo pasiekti tik žlugus Bizantijos imperijai ir dingus senosioms politinėms ambicijoms. XX a. tiek ortodoksai, tiek katalikai su armėnais ir koptais yra pasirašę kristologinius susitarimus, sutariančius dėl bendros pozicijos Kristaus žmogystės ir dievystės klausimu. Ortodoksų Bažnyčia pasirašė susitarimus su koptais 1990 m. (dėl kristologijos) ir 2001 m. (dėl bendro krikšto), katalikai – 1988 m. (dėl kristologijos) ir 2017 m. (dėl krikšto). Tai, kad koptai, kurie sudaro vieną Bažnyčią su armėnais, nėra monofizitai, jau tapo tokiu pripažintu teiginiu, jog 2006 m. Aleksandrijos ortodoksų patriarchas rašė viešą atsiprašymo laišką koptų popiežiui, kad netyčia juos pavadino monofizitais.

Apibendrinimas

Armėnų Apaštališkoji Bažnyčia, nors ir nepripažįsta Chalkedono susirinkimo nutarimų, negali būti vadinama „monofizitine“, nes nepripažįsta ir Eutichijaus doktrinos. Nesvarbu, ar laikome armėnų mokymą ortodoksišku ar eretišku, turime pripažinti, kad jie, kaip ir katalikai bei ortodoksai, tiki, jog Kristus buvo tobulas Žmogus ir tobulas Dievas, tik nesutaria dėl aiškinimo, kaip žmogystė ir dievystė susijungia Kristaus asmenyje. Chalkedono susirinkimas moko apie hipostatinę vienybę, o Armėnų Bažnyčia – apie prigimtinę.