Toksai sportinis gyvenimas pagal Kmitą, arba Kopeikoliubovo Išpažintis pagal Žaką
Rimantas Kmita. Pietinia kronikas. Popromanas.
V.: Tyto alba, 2016. 368 p.
Pirma geroji naujiena, kurią šiame skyriuje skubu pranešti praalkusiam Skaitytojui: poetai pamilo ilgos distancijos bėgiko vienatvę ir ėmėsi prozininkų plunksnos. Kęstučio Navako Vyno kopija sėkmingai dauginama; kronikininko plunksną išbandė Rimantas Kmita, užrašydamas Pietinia kronikas; romaną pateikė sūnaus gimimo laimės nušviestas Gintaras Bleizgys. Kokių atsakomųjų veiksmų imtis kritikui? Rašyti recenziją eilėmis? Džiaugtis, žinoma, reikėtų ne tuo, kad poetai proziškėja, bet kad jiems sekasi ne tik malti sniego miltus, bet ir kalti ledo tiltus. Antra geroji naujiena liečia tik Kmitą: pagaliau kur lietūs lyja turi rašytoją, profesionaliai suprantantį sportą. Tarp politikų toks iki šiol nepastebėtas: štai kur LT nelaimių priežastis. Mat geras sportas – vyriškas ir sąžiningas reikalas, bet šito nesupras tie, kas nesupranta specifinės sporto poetikos (tolesnę šios minties tąsą palieku uoliems komentatoriams). Kaip nuovokusis Skaitytojas jau galėjo nuovokiai nuvokti, apie Kmitos romaną ir bus tolesnė laudacija. Tiesa, tūlas Skaitytojas gali nustebti, kad tik dabar deskribuoju savo įspūdį apie Pietinia kronikas, anaiptol ne šviežieną, bet tūlam Skaitytojui galiu pasiteisinti, kad geros knygos niekad nesensta ir kad ilgai broviausi pro kasdienybės pelenus į lygų lauką, kur galėčiau susitikti su šia seniai akiratin patekusia knyga, styrojusia lyg koks kamienas, praaugęs girioje visus medžius.
Nors šelmis kronikininkas apsimeta fiksuosiąs tik savo asmeninį laiką ir pietinio Šiaulių rajono įvykėlius, dargi užrašytus vietine protarme (iki tol nepažinusia rašto ir gal jau net mirusia), išties nelauktai pateikia visos LT anų laikų gyvenimo panoramą ir nušviečia iki šiol tylomis, lyg kokią gėdos dėmę, apeitą unikalų nepriklausomybės laikotarpį, etapinį savo esme, t. y. vertą herojinio epo, koks bent iš dalies ir yra Kronikas. Jų ėmęsis Skaitytojas pirmiausia galva bumbteli į jau minėtą keistą rašliavą, vos suvokiamą prie sunormintos kalbos pripratusiai ausiai, tačiau įsivažiavęs, jei yra nekvailas ir išties išmanus, supranta, jog tarminės vingrybės nesudėtingos, kalba visai suprantama ir, svarbiausia, natūrali, tai yra ne dirbtinė-literatūrinė, bet šnekamoji – iš esmės taip kalbėjo visa posovietinė Lietuva ir iš dalies tebekalba, tik retai kas autentiškai, kaip konkrečiu atveju, ja rašo.
Kodėl anas laikas unikalus ir etapinis, neklaus nė vienas, jame pabuvojęs ir prisiminęs, kaip drąsūs stiprūs vikrūs mūsų tautiečiai vargo vargo vakarienę vesternizuodamiesi, kitaip tariant, su Radausko peteliškės džiaugsmu nėrė į sveikatą ir nervus naikinančią monkės biznio liepsną ir bepasilenktyniaudami suvalgė visą dosniai likimo jiems skirtą mėšlo porciją. Vieniems lobių kasyklos buvo Rygoj, kitiems (siuvėjams / mezgėjams) – tolimame rusyne, tretiems – Lenkijoje, kur lituanai savo kūnais pilkais darniai nuklodavo geležinkelio stočių laukiamuosius, prieš tai pripildę lenkų spintas bent kelioms kartoms į priekį. Ir visai nesvarbu, kuriomis kryptimis per nelauktai atsiradusias sienas ir atsivėrusias erdves jie judėjo, visi išgyveno panašų, kiek sunkiau nusakomą baimės ir drebėjimo malonumo persmelktą jausmą ir po jo ateinantį išganingąjį katarsį, kelionėje praleidus tris keturias bemieges naktis. Tais atmintinais laikais, kai, anot Juozo Erlicko, labiausiai klestėjo prekyba spalvotaisiais metalais ir baltosiomis vergėmis, kai posąjūdinį solidarumą dar kurį laiką palaikė visuotinai žiūrima Vergė Izaura, o Lietuvos valstybė, jauna, laisva ir nepriklausoma (taip pat ir nuo proto), tol voliojo savo piliečius devyniuose pažeminimo ratuose, plėšė pasieniuose, per bankus ir kitais legaliais būdais, kol tie, kaip ir Kmitos herojus, išsivalė lyg skaistykloje ir vertė naują egzistencijos lapą, erdve ir laiku jau nesutampantį su aprašomuoju, kurį, tokį svarbų ir neišvengiamą, visgi dera pagerbti ir įvardyti – ne kaip nors kitaip, o tik kilniu ir skambiu Aukso karštligės vardu.
Mūsų romano autoriui, kilusiam iš garbingos, kadais pusę Žemaitijos valdžiusios giminės, ir jo autobiografiniam personažui, nusiritusiam iki bomžinio biznieriaus, tas laikas dargi sutapo su paauglyste, kuri ir taip yra nesiliaujantis stresas, vidinis ir išorinis: ar negausi į snukį svetimam rajone? Ar nesupakuos latvių mentai? Ar įstengsi susiveikti odinę striukę, firminį treningiuką, nešiojamą magiuką ir išlaužti atitinkamą pochodkę, kad visiems be žodžių būtų aišku, jog esi aukščiausios prabos bičas, pavyzdingai susitvarkęs savo gyvenimą? Ar sugebėsi sinchronizuoti parodomuosius veiksmus ir nelegalias veiklas iškart trijuose frontuose: mokykloje, treniruotėse ir versle, kad liktum gerietis tėvų akyse ir kietiakas mikrorajone? Maloniam Skaitytojui priminsiu, kad tie žiaurūs lygių galimybių laikai kėlė nepaprastai aukštus reikalavimus, ir turėjai tiesiog nertis iš kailio, kad atitiktum standartus ir išsilaikytum ore. Maža – šmutkės. O kur dar pats opiausias – panos – reikalas? Ji – galutinė visų pastangų sankcija, ir, kas blogiausia, šiuo atveju ne viskas vien nuo tavęs priklauso. Čia ir atsiveria didžiausio dramatizmo galimybė (ir ji išnaudojama). Bet pradžioje turi atlikti paruošiamuosius darbus, kad iniciacijos ritualas būtų kuo mažiau skausmingas. Pats, niekieno nepadedamas ir nevadovaujamas, prisigraibęs atsitiktinių žinių iš uždraustų leidinėlių ir vogčiomis išvystų pornokadrų. Širdies nerimas kankina kasdien: ar sugebėsi? Ar pirma laiko nesibaigs dirbtinai melžiama sperma ir ar neliksi ant ledo, atėjus lemiamam momentui? Sekso gidas sovietiniams piliečiams (Meilės vardu), nors ir revoliucinė knyga bendram kontekste, nors ne kartą cituojama kaip koks Šventas Raštas, visgi gelbsti tik iš dalies, nes viskas ten – teoriška, primityviai iliustruota, be to, esama nemažai baltų dėmių. Išeitis – pasipraktikuoti su kokia kiemo profkine, kuriai nieko nejauti: bent jau kaip užsimauti sumaniai įsigytą prezervatyvą, kad nevirpėtum išmušus valandai ir viską atliktum užtikrintais judesiais.
Tokių ir panašių pasijų / fobijų ir įgyvendinimo sėkmių / nesėkmių sąžiningai suregistruotas katalogas užpildo sąmonės tėkmę, pažįstamą daugeliui vyriškosios lyties neofitų, nors mažai liestą ankstesnių literatų plunksnos, – dėl to mūsų Kmita yra šiek tiek Henry Milleris. Bendrinės kalbos monolitą tuo laiku pralaužti mokytasi iš grupės Pompa, dar keletas kertinių tapusių knygų iš užklasinio skaitymo sąrašo ar atsitiktinai aptiktų Pasaulinės literatūros bibliotekos tomuose paminima tarp lektūros, pusiau slapta perskaitytos tarp nesibaigiančių vasaros darbų kaime. Visa tai dėjo pagrindus būsimam literatui, ilgą laiką kliedėjusiam tik regbiu, ne literatūra. Bet regbis – „švarus ir didelis“ (p. 192) – subrandina ir geros literatūros poreikį, kartu išugdydamas romano ašį – virsmą nuo turėti į būti.
Visgi tu esi niekas, kol tavęs neaplankė meilė. Deja, meilės linija neveža. Trūksta visą naracijos lygį atitinkančios kulminacijos. Skaitytojui (drįstu kalbėti visų vardu) pamilti Monikos nepavyksta. Jos poelgių nenuspėjamumas nevirsta moteriškumo paslaptimi, ir tai yra romano krytis. Bet final cut, paskutinis skyrelis, – veik Kilimandžaro sniegynai: stiprus, sudedantis taškus, netgi pridengiantis minėtą spragą. Ne tau, Martynai, mėlynas dangus savijauta yra archetipinė. Pirmosios meilės trauma ir jos visam gyvenimui palikta žaizda įsilieja į bendrą patirtį, kuri dažnai yra ne kas kita kaip nesėkmių grandinė, ir sutaurina herojų. Jis, pralaimėjęs, bet nenugalėtas kaip koks senis ir jūra, baigiamuosiuose kadruose maironiškai žvelgia į Baltiją, joje skandindamas drumzliną ir skausmingą praeitį, išsivalo nuo kankinusių prietarų ir baimių, atsivienija nuo Šiaulių proletariato, išskaidrina sielą naujam šuoliui į ateitį ir, klausydamas, kaip vinguriuodamos bangos-gyvatukės šnabžda Sveikas, liūdesy, pamažu virsta studentu Anzelmu, žengia į literatūros serafimų karalystę, kur jo, kaip mes žinome, laukia Aukso puodas.
Summa summarum, mūsų kukliai autoritetinga nuomone, Kmitos romanas vertas bent kelių prizų. Už tyriausią slengo kalbą ir keiksmažodžių giluminių klodų atskleidimą derėtų skirti Aldono Pupkio premiją ir porą parų penkių žvaigždučių Lukiškių vienutėje; už sąmonės srauto techniką – įteikti Adomo obuolį; Arnoldo Piročkino premiją – už stiliaus vienovę; Alekso Girdenio – už gimtojo dialekto transkribavimą; už istorinio laiko įgramatinimą – Zigmo Zinkevičiaus premiją; už biurgeriškojo mąstymo apologetiką ir draivo stabilumą – Jaroslavo Hašeko premiją; už regbio populiarinimą – išsvajotosios tačkės Vairą. Jeigu iš čia išvardytų premijų ar prizų kai kurių iki šiol nesusiprasta įsteigti, tam atsiranda puikus pretekstas, nes laureatas jau yra. Šiuo klausimu tikimės visų Skaitytojų ir Rašytojų sąjungos narių, ypač nepriklausomų, karšto palaikymo.
