Poezijos vertimai
KONSTANTINAS KAVAFIS
(1863–1933)
Mūrai
Be gailesčio, be atodairos, be gėdos jokios
Aplink mane pastatė aukštus ir drūtus mūrus.
Ir sėdžiu vienas, prislėgtas nevilties tykios,
Tik graužia protą mintis: už ką lemties toks dūris, –
Nes daug nebaigtų darbų man pasauly lieka.
Ak, kaip nepamačiau, kokie mūrai čia iškilę!
Bet negirdėjau aš statant jokio triukšmo – nieko.
Tie mūrai nuo pasaulio mane atskyrė tyliai.
1896
Che fece… il gran rifiuto*
Viena diena gyvenime kai kam ateina,
Kai reikia didį Taip ar didį Ne ištarti.
Tuomet ir atsiskleidžia mums iš karto,
Kas Taip nokino savyje. Po Taip ilgainiui
Jis link garbės ar įsitikinimo žengia.
O sakęs Ne – neatgailauja ir paklaustas drąsiai
Vėl tartų Ne. Tačiau tas Ne – tikrasis –
Visam gyvenimui palaužia jį, sulenkia.
1904
Barbarų belaukiant
Ko laukiam, susirinkę miesto aikštėje?
Šiandieną turi barbarai atvykti.
Kodėl Senatas šitoks neveiklus?
Kodėl senatoriai tik sėdi ir įstatymų neleidžia?
Nes barbarai atvyksta šiandien.
Kam vargti su įstatymais senatoriams?
Atėję barbarai išleis įstatymus kitus.
Kodėl gi mūsų imperatorius, anksti pabudęs,
Šalia didžiausių miesto vartų sėdi soste,
Toks iškilmingas ir karūną užsidėjęs?
Nes barbarai atvyksta šiandien,
Ir imperatorius sulaukti nori
Jų vado. Jis išties įteikti pasirengęs
Tam vadui pergamentą, kur surašyta
Daug titulų ir daug garbės vardų.
Kodėl du konsulai ir pretoriai išėjo
Šiandieną su raudonom siuvinėtom togom?
Kodėl apyrankes jie dėvi, aptaisytas ametistais,
Ir mūvi žiedus su žvilgiais ir žėrinčiais smaragdais?
Kodėl šiandieną nešasi puošnius skeptrus,
Taip prašmatniai ir sidabru, ir auksu išraižytus?
Nes barbarai atvyksta šiandien,
O nuo tokių dalykų barbarai apstulbsta.
Kodėl gi mūs oratoriai garbieji neišeina,
Kaip visada, sakyt kalbų ir ištarmių paskelbt?
Nes barbarai atvyksta šiandien,
Ir bodisi jie iškalba ir vivingrybėm.
Kodėl staiga toks kilo nerimas
Ir sąmyšis? (Kokie visų rimti veidai.)
Kodėl tuštėja greit keliai ir gatvės,
O žmonės, mintyse paskendę, grįžta į namus?
Nes jau naktis, o barbarai nepasirodė.
Ir keletas žmonių, kurie atvyko iš pasienio,
Pasakė, kad tų barbarų daugiau nėra.
Ką mums dabar, be barbarų, daryti?
Tie žmonės, šiaip ar taip, mums buvo išeitis.
1904
Jasono, Kleandro sūnaus, Komagenos poeto, liūdesys, AD 595
Mano senstantis kūnas ir nykstantis grožis
pjauna mane lyg negailestingas peilis.
Visai nebegaliu kentėt.
Į tave kreipiuos, Poezija,
nes tu nusimanai apie vaistus,
kurie įstengtų skausmą numalšint per Vaizduotę, per Žodį.
Pjauna mane lyg negailestingas peilis.
Atnešk vaistų, Poezija,
kad nors valandėlei skausmo nejausčiau.
1921
* „Kuris [iš bailumo] pasirinko didįjį Ne.“ (Colui che fece per viltade il gran rifiuto.) K. Kavafis sąmoningai sutrumpino citatą iš Dantės „Dieviškosios komedijos“ („Pragaras“, III giesmė, 60 eilutė), praleisdamas žodį viltade („bailumas“). Poetinis A. Churgino vertimas skamba taip: „Kuris, bailumo paveiktas besaikio, prasilenkė su priederme šventa.“ (Vert. past.)
Vertė Lanis Breilis
