Nobelio premijos paskaita

 

2016 m. Nobelio literatūros premijos laureatas amerikiečių dainininkas, dainų kūrėjas ir poetas Bobas Dylanas (g. 1941) privalomos perskaityti paskaitos įrašą Švedijos karališkajai akademijai atsiuntė šių metų birželio 4 dieną, rytojaus dieną ji buvo paskelbta oficialiai.

 

Kai man paskyrė Nobelio literatūros premiją, buvau priverstas susimąstyti, kaip mano dainos susijusios su literatūra. Reikėjo apsvarstyti ir nustatyti jų tarpusavio ryšį. Pabandysiu jums visa tai išaiškinti. Greičiausiai eidamas aplinkiniais keliais, bet viliuosi, kad pamėginti verta ir tikslinga.

Jei turėčiau grįžti į pačią pradžią, pradėti turbūt reikėtų nuo Buddy Holly. Buddy mirė dvidešimt dvejų, kai man buvo maždaug aštuoniolika. Artumą jam pajutau, vos tik jį išgirdęs. Pajutau giminystę, tarsi būtų vyresnysis brolis. Man net atrodė, kad esu panašus į jį. Buddy grojo muziką, kurią be galo mėgau: vakarietišką kantri, rokenrolą ir ritmenbliuzą. Tris skirtingas muzikos pakraipas, kurias supynė ir suliejo į vieną žanrą. Savitą muzikos rūšį. Buddy pats rašė dainas – gražių melodijų ir vaizdingų žodžių dainas. Ir dainavo jis nuostabiai – daugiau nei keliais balsais. Jis buvo archetipas. Tai, kas aš nebuvau, bet norėjau būti. Mačiau jį vos vieną vienintelį kartą, kelios dienos prieš žūtį. Turėjau sukarti šimtą mylių, kad išvysčiau jį koncertuojantį, ir nenusivyliau.

Buddy buvo išraiškingas, audrinantis, įtaigios išvaizdos. Buvau vos per šešias pėdas nuo jo. Jis kerėjo. Stebėjau jo veidą, rankas, kaip trepsi į ritmą koja, jo tamsius akinius, akis už jų, kaip laiko gitarą, kaip stovi, nepriekaištingą jo kostiumą. Rijau jį akimis. Atrodė vyresnis nei dvidešimt dvejų. Jis dvelkė kažin kokiu nemarumu ir tokio tikrumo pripildė mane. Tada – ūmai – įvyko kuo slėpiningiausias dalykas. Buddy pažvelgė man tiesiai į akis ir kažką man perdavė. Nežinau, ką. Bet mane nukrėtė šiurpas.

Tai nutiko, man regis, prieš dieną ar dvi, iki sudužo jo lėktuvas. O tada kažkoks nepažįstamas žmogus man įteikė Lead Belly plokštelę su daina „Cotton Fields“. Tas įrašas akimirksniu pakeitė mano gyvenimą. Perkėlė į nepažintą iki tol pasaulį. Lyg būtų įvykęs sprogimas. Lyg būčiau klaidžiojęs tamsoje, ir ši netikėtai būtų nušvitusi. Tarsi kas būtų ištiesęs rankas palaiminti mane. Tą plokštelę sukau turbūt šimtus kartų.

Iki tol negirdėtos įrašų kompanijos plokštelės apvalkale buvo reklaminis bukletas su kitų atlikėjų vardais: Sonny Terry ir Brownie McGhee, „The New Lost City Ramblers“, Jean Ritchie, styginių kapelų. Niekada nebuvau jų girdėjęs. Bet jeigu šių atlikėjų įrašus leidžia drauge su Lead Belly plokštelėmis, pamaniau, jų muzika turi būti gera, ir aš privalau ją išgirsti. Norėjau ją pažinti ir groti pats. Aš mėgau muziką, su kuria užaugau, bet tuo metu ją pamiršau. Ji išgaravo man iš galvos. Kuriam laikui ji buvo žuvusi visiems laikams.

Dar nebuvau palikęs namų, bet ilgiau neįstengiau laukti. Norėjau išmokti šitos muzikos ir susipažinti su ją grojančiais žmonėmis. Galiausiai palikau namus ir išmokau groti šias dainas. Jos skyrėsi nuo dainų, kurias grojo per radiją ir kurių visąlaik klausiau. Tos dainos buvo gyvesnės ir gyvenimiškesnės. Radijo daina sėkmės galėdavo sulaukti palankiai susiklosčius aplinkybėms, bet tai negaliojo liaudies dainų pasaulyje. Čia kiekviena daina buvo populiari. Čia reikėjo būti gerai pasikausčius ir sugebėti sugroti melodiją. Vienos dainos buvo lengvos, kitos – ne. Aš grodavau nedideliems būreliams, kartais vos keturiems ar penkiems žmonėms, kambaryje ir gatvėje. Privalėjai turėti platų repertuarą ir nutuokti, kur ir kada ką groti. Vienos dainos buvo intymios, kitas turėjai išrėkti, kad būtum išgirstas.

Klausydamasis šitų ankstyvųjų liaudies dainų atlikėjų ir pats tas dainas niūniuodamas tu persiimi liaudies šneka. Paverti vidine savastimi. Liaudies šneka skamba regtaimo bliuze, žemdirbių ir žvejų darbo dainose, Apalačų baladėse, kaubojų dainose. Čia girdi subtilius niuansus ir permanai smulkmenas.

Supranti, apie ką tos dainos. Stveri pūšką ir vėl slepi kišeniun. Skiniesi kelią per spūstį, tauški tamsoj. Žinai, kad Staggeris Lee – tai nevidonas, o Frankie – laba mergužėlė. Rauki, kad Vašingtonas – buržujų lizdas, girdi gerklinį Jono Apreiškėjo ūbavimą ir regi pelkėtam užtaky burbuliuojantį „Titaniką“. Tu – svieto perėjūno airio sėbras ir nutrūktgalvio kolonisto prietelius. Klausei slopaus būgnų grumėjimo ir tykaus lumzdelių švilpesio. Savo akimis matei, kaip siutusis lordas Donaldas suvaro peilį pačiai, ir regėjai baltosna marškosna susuptus ginklo brolius.

Aš įsisavinau liaudišką šneką. Išmokau jos retorikos. Niekas neprasprūdo pro mano ausis: kalbinės priemonės ir raiškos būdai, paslaptys ir mįslės; buvau ištyrinėjęs ir tuos apleistus kelius, kuriais ji klajojo. Visa tai aprėpęs panardinau į kasdienių įvykių tėkmę. Kai pradėjau kurti savo dainas, mokėjau tik liaudišką šneką, todėl jos žodynu ir naudojausi.

Bet buvau išmokęs ir dar šio to. Turėjau pradmenis, paveiktą pasaulėžiūrą ir pasaulėjautą. Jau kurį laiką. Tai, ko buvau išmokęs mokykloje. „Don Kichotas“, „Aivenhas“, „Robinzonas Kruzas“, „Guliverio kelionės“, „Pasakojimas apie du miestus“ ir t. t. – įprastiniai pagrindinės mokyklos skaitiniai, kurie mokė požiūrio į gyvenimą, žmogiškos prigimties supratimo, visa ko vertinimo mato. Visu tuo naudojausi pradėjęs kurti. Ir šių knygų temos įsismelkė į daugelį mano dainų, sąmoningai ar netyčia. Norėjau rašyti į nieką kita nepanašias, dar negirdėtas dainas, ir šios temos buvo pamatinės.

Konkrečios knygos, kurios, perskaitytos mokykloje, man įstrigo visam laikui, – noriu pakalbėti apie tris iš jų: apie „Mobį Diką“, „Vakarų fronte nieko naujo“ ir „Odisėją“.

 

„Mobis Dikas“ yra žavinga knyga, dramatiškų scenų ir dialogų kupina knyga. Ji reikalauja pastangų. Jos siužetas nuoseklus. Paslaptingasis Ahabas, laivo pavadinimu „Pekodas“ kapitonas, ekscentriškas savimyla kauline koja, persekioja didžiulį Baltąjį Banginį Mobį Diką, kad atkeršytų už nutrauktą koją. Jis vejasi banginį per visą Atlanto vandenyną iki pat, apiplaukęs Afrikos iškyšulį, Indijos vandenyno. Jis vaikosi banginį abiejose pasaulio pusėse. Tai abstraktus jo tikslas, nekonkretus ir neapibrėžtas. Ahabas vadina Mobį Diką valdovu, laiko jį blogio įsikūnijimu. Nantakete, kurį kartkartėmis prisimena, Ahabas yra palikęs žmoną ir vaiką. Galima numanyti, kas toliau nutiks.

„Pekodo“ įgulą sudaro įvairių rasių vyrai, jiems pažadėta po auksinę monetą už pastebėtą banginį. Daugybė Zodiako simbolių, religinių alegorijų, stereotipų. Ahabo kelyje pasitaiko kitų banginių medžiotojų laivų, jis kvočia jų kapitonus apie Mobį Diką. Ar matė jį? Vienu iš tokių laivų keliaujantis kažkoks pamišęs pranašas Gabrielius išpranašauja Ahabo lemtį. Pranašas tikina, kad Mobis Dikas yra šeikerių [sektos] dievo įsikūnijimas ir kad bet kokie susidūrimai su juo prives prie katastrofos. Kito laivo kapitonui – Bumeriui – Mobis Dikas yra nutraukęs ranką, bet jis su tuo susitaikė ir džiaugiasi likęs gyvas. Bumeris nepritaria Ahabo keršto aistrai.

Šioje knygoje pasakojama, kaip skirtingi žmonės skirtingai reaguoja į panašią patirtį. Begalė Senojo Testamento, biblinių alegorijų: Gabrielius, Rachelė, Bilha, Jeroboamas, Elijas. Taip pat pagoniški vardai ir pavadinimai: Teštiga, Flaskas, Degu, Kūčkailis, Starbakas, Stabas, Martas Vinjardas. Pagonys yra stabų garbintojai. Vieni garbina vaškines, kiti medines skulptūras. Dar kiti – ugnį. „Pekodo“ laivas pavadintas vienos indėnų genties vardu.

„Mobis Dikas“ – tai pasakojimas apie kelionę jūra. Vienas iš veikėjų, pasakotojas, sako: „Aš vardu Izmaelis.“* Kai jo paklausia, iš kur jis, atsako: „Žemėlapyje ši vieta [gimtinė] nepažymėta; tikrosios vietos niekada nepažymimos žemėlapiuose.“ Jūreivis Stabas niekam neteikia didelės reikšmės, jis sako, kad viskas iš anksto nulemta. Izmaelis jūriniuose laivuose praleido visą gyvenimą. Vadina juos savo Harvardu ir Jeiliu. Jis laikosi atokiau nuo žmonių.

„Pekodą“ užklumpa taifūnas. Kapitonas Ahabas tai palaiko geru ženklu. Starbakui tai bloga lemiantis ženklas, jis svarsto, ar nenužudžius Ahabo. Audrai nurimus, vienas iš įgulos narių nukrenta nuo laivo stiebo į jūrą ir prigeria, šitaip išpranašaudamas, kas visų laukia. Taikdariu besidedantis kunigas kvakeris, kuris iš tikrųjų yra kraugeriškas vertelga, sako Flaskui: „Vienų susižeidusių vyrų kelias veda Dievop, kitų – kartėlin.“**

Viskas susipynę. Visi mitai: judėjiška krikščionių biblija, hinduizmo mitai, britų legendos, šventasis Jurgis, Persėjas, Heraklis (visi jie banginių medžiotojai), graikų mitologija, kruvinas banginių medžioklės verslas. Šioje knygoje gausu faktų, geografinių žinių, banginio taukų (tinkančių karaliams patepti), banginių medžiokle besivertusių kilmingų šeimų. Banginių taukai naudojami per karūnacijas. Banginių istorija, frenologija, klasikinė filosofija, pseudomokslinės teorijos, diskriminacijos pateisinimas – visa tai suplakta į krūvą ir nepasižymi racionalumu. Išprusėliai, prastuoliai, iliuzijų ir mirties vaikymasis, didysis Baltasis Banginis, baltas kaip baltasis lokys, baltas kaip baltasis žmogus, valdovas, keršytojas, blogio įsikūnijimas. Pakvaišęs kapitonas, prieš daugelį metų netekęs kojos, kai bandė peiliu užpulti Mobį Diką.

Mes regime tik daiktų paviršių. Tai, kas slypi giliau, galime interpretuoti kaip norime. Jūreiviai denyje klausosi sirenų, o rykliai ir grifai seka laivui iš paskos. Kaukolės ir veidai skaitomi kaip knygos. Štai veidas. Priešais jus. Perskaityk, jei gebi.

Teštiga sakosi, kad buvo miręs ir atgimė. Jam dovanota papildomų dienų. Bet jį išgelbėjo ne Kristus, o įgulos bendras, kuris ne krikščionis. Teštiga šaiposi iš mirusiųjų prisikėlimo.

Kai Starbakas Ahabui pataria pamiršti praeitį, šis įpykęs atkerta: „Nekalbėk man apie šventvagystę, Starbakai, aš smogsiu saulei, jeigu ji įžeis mane.“ Ahabas – taip pat ir iškalbus poetas. „Į mano tikslą nutiestas geležinių bėgių takas ir tais bėgiais skuba mano sielos ratai“, – sako jis. Arba: „Visi regimi daiktai, žmogau, tiktai kartotinės kaukės.“ Cituotini poetiški žodžiai, kuriems nėra lygių.

Galiausiai Ahabas pastebi Mobį Diką, ištraukiami harpūnai. Į vandenį nuleidžiamos valtys. Ahabo harpūnas pašventintas krauju. Banginis metasi į kapitono valtį ir sudaužo ją. Kitą dieną Ahabas vėl pastebi banginį. Vėl nuleidžiamos valtys. Mobis Dikas dar kartą sutriuškina Ahabo valtį. Trečią dieną išplaukia trečia valtis. Dar daugiau religinių alegorijų. Mobis Dikas ir vėl puola, taranuoja ir paskandina „Pekodą“. Ahabą, susipainiojusį harpūno virvėse, ištraukia iš valties ir palaidoja jūros gelmėse.

Izmaelis išsigelbėja. Plūduriuodamas jūroje ant karsto. Štai ir viskas. Visa istorija. Ši tema ir jos sugestijos prasiskverbs į daugiau nei kelias mano dainas.

 

„Vakarų fronte nieko naujo“ – tai dar viena man įstrigusi knyga. „Vakarų fronte nieko naujo“ yra siaubo istorija. Tai knyga, su kuria prarandi vaikystę, tikėjimą pasaulio prasmingumu ir nustoji rūpinimosi žmonėmis. Įklimpsti košmare. Tave įsiurbia slėpiningas mirties ir skausmo verpetas. Stengiesi išvengti sunaikinimo. Nutrynimo nuo žemėlapio paviršiaus. Kadaise buvai tyras jaunuolis, puoselėjęs svajas tapti pianistu ir koncertuoti. Kadaise mylėjai gyvenimą ir pasaulį, o dabar taškai jį į gabalus.

Diena iš dienos tave gelia širšės ir siurbia kraują kirmėlės. Tu – užspeistas žvėris. Niekaip neprisitaikantis. Monotoniškas kiaurai merkiantis lietus. Nesibaigiantys išpuoliai, nuodingos, paralyžiuojančios dujos, morfinas, liepsnojančio benzino čiurkšlės, maisto šniukštinėjimas ir kaulijimas, gripas, šiltinė, dizenterija. Gyvenimas dūžta aplinkui ir švilpia sviediniai. Tai pragaro dugnas. Purvas, dygliuotos vielos, žiurkių knibždančios tranšėjos, kritusiųjų žarnas griaužiančios žiurkės, srutų ir išmatų sklidini apkasai. Kažkieno riksmas: „Ei, stokis ir kaukis!“

Kas žino, kiek visa tai tęsis? Karas neturi ribų. Tave triuškina, ir koja plūsta kraujais. Vakar nužudei žmogų ir kalbėjaisi su jo lavonu. Prisižadėjai karui pasibaigus visą gyvenimą rūpintis jo artimaisiais. Kam naudingas karas? Vadai ir generolai pelno šlovę, kiti kraunasi iš jo kapitalą. O visas juodas darbas tenka tau. „Pala, kur tu susiruošei?“ – stebisi bendražygis, o tu atkerti: „Atstok, tuojau grįšiu.“ Ir leidies į mirties giraitę medžioti dešros gabaliuko. Tavo galva neneša, kaip įprastame gyvenime galima turėti kažkokių siekių. Negali suprasti nei jų rūpesčių, nei troškimų.

Dar daugiau kulkosvaidžių tratėjimo, dar daugiau ant vielų besisupančių kūno dalių, rankų, kojų atplaišų ir kaukolių su nutūpusiom ant dantų plaštakėm, dar daugiau šiurpių žaizdų, pro poras besisunkiančių pūlių, skylių plaučiuose, už patį kūną didesnių žaizdų, nuo dujų išsipūtusių ir liaukčiojančių lavonų. Visur viešpatauja mirtis. Jokių prošvaisčių. Kažkas nužudys tave, o kūnas taps taikiniu rankai ir akiai pamiklinti. Batai irgi. Kol kas jie – tavo trofėjus. Bet netrukus atsidurs ant kito kojų.

Štai iš už medžių išlenda varlėdai. Beširdžiai pašmelėkai. Tavo sviediniai tuoj išsibaigs. „Nesąžininga taip greitai vėl pulti mus“, – pasipiktini. Vienas iš tavo bendrų tįso purve, ir tu nori nutempti jį į ligoninę. „Nesivargink“, – sako kažkas. „Ką turi omeny?“ – „Apversk jį ant nugaros ir pats pamatysi.“

Tu lauki žinių. Nesupranti, kodėl karas nesibaigia. Kariuomenei taip reikia naujų pajėgų, kad į tarnybą šaukiami jaunuoliai, iš kurių kare beveik jokios naudos, bet jie vis tiek imami, nes trūksta vyrų. Ligos ir pažeminimas tave palaužė. Tave išdavė tėvai, mokytojai, dvasininkai, net šalies vyriausybė.

Lėtai cigarą papsintis generolas taip pat tave išdavė – pavertė banditu ir galvažudžiu. Jei tik galėtum, peršautum jam galvą. Būrio vadui irgi. Fantazuoji, kad jeigu turėtumei pinigų, skirtumei premiją tam, kas atims vado gyvybę. Ir jeigu vykdydamas šią užduotį žūtų, premijos pinigus atiduotum jo artimiesiems. Pulkininkas su savo ikrais ir kava būtų trečias eilėje. Nuolat lindintis karininkų viešnamyje. Norėtum jį pamatyti atšalusį. Dar daugiau anglėkų ir jankių su savo viskiu bokaluose. Nudėsi dvidešimt, ir kaipmat tiek pat stryktels į šių vietą. Nuo jų riečia nosį.

Pradėjai neapkęsti vyresniųjų kartos, pasiuntusios tave į šią beprotybę, į šią kankinimų kamerą. Miršta visa aplinkui, visi ginklo draugai. Miršta nuo sužeidimų į pilvą, dvigubų amputacijų, suknežintų klubikaulių, ir tu galvoji: „Man vos 20 metų, bet galėčiau nužudyti bet ką. Net tėvą, jei mane užsipultų.“

Vakar bandei gelbėti sužeistą žinianešį šunį, bet kažkas riktelėjo liautis kvailioti. Prancūzpalaikis gurguliuoja po tavo kojomis. Suvarei durklą jam į pilvą, bet tas dar galuojas. Žinai, kad turi jį pribaigti, bet nepajėgi. Tu kybai ant kuo tikriausio geležinio kryžiaus, ir romėnų kareivis kiša tau prie lūpų acte išmirkytą kempinę.

Mėnesiai slenka. Tave išleidžia namo atostogų. Su tėvu nepajėgi bendrauti. Tai jis pasakė: „Būsi bailys, jei neužsirašysi į armiją.“ Motina, ir ta išeinančiam pro duris mesteli: „Žiūrėk, neprasidėk su prancūzaitėm.“ Dar daugiau beprotybės. Kauniesi savaitę ar mėnesį, pasistūmėji per dešimt jardų. Po mėnesio juos vėl iš tavęs atkovoja.

Visa ta tūkstantmetė kultūra, ta filosofija, išmintis – Platono, Aristotelio, Sokrato – kas jai nutiko? Ji turėjo apsaugoti nuo tokių įvykių. Mintimis sugrįžti namo. Štai tu mokinys, vėl žingsniuoji pro aukštas tuopas. Malonu prisiminti. Ant galvų vėl pasipila bombos iš dirižablių. Dabar reikia kažkaip drauge ištverti. Bijai į kitus net pažvelgti, kad neįvyktų koks neapskaičiuotas dalykas. Bendras kapas. Daugiau jokių išeičių.

Tada pastebi žydinčias vyšnias ir supranti, kad gamtos visa tai neliečia. Tuopos, raudoni drugeliai, trapus gėlių grožis, saulė – pamatai, kad gamta abejinga aplinkiniam vyksmui. Visai tai prievartai ir žmonijos skausmui. Gamta to net nepastebi.

Tu toks vienišas. O paskui šrapnelio skeveldra pataiko tau į smilkinį, ir tu miršti. Buvai pašalintas, išbrauktas. Buvai sunaikintas. Aš užverčiau šią knygą ir padėjau. Daugiau niekada nepanorau skaityti romanų apie karą ir niekada neskaičiau.

Charlie Poole’as iš Šiaurės Karolinos buvo sukūręs dainą, kuri su tuo susijusi. Daina pavadinimu „Ką gi tu sakai“ („You Ain’t Talkin’ to Me“), o jos žodžiai tokie:

 

Vaikštinėdamas mieste vitrinoje skelbimą užmačiau:

Nori po pasaulį pakeliauti? Stok į armiją greičiau!

Su linksma kompanija vietų aplankysi daug žavių,

Įdomių žmonių sutiksi, pyškinti galėsi juos – šautuvu.

Ak, ką gi tu sakai? Ką gi tu sakai?

Nors ir prietranka, bet su protu nesusipykęs dar visai.

Ką gi tu sakai, ką gi tu sakai?

Žudymas laisva eiga – man ne pramoga.

Ką gi tu sakai?

 

„Odisėja“ yra nuostabi knyga, jos temos prasiskverbė į daugybės dainų kūrėjų balades, pavyzdžiui, „Homeward Bound“, „Green, Green Grass of Home“, „Home on the Range“; į mano irgi.

„Odisėja“ – tai keistas, nuotykingas pasakojimas apie suaugusį vyrą, po karo žygio besistengiantį parsirasti namo. Kelionė namo ilga, pilna spąstų ir žabangų. Odisėjas pasmerktas klajoti. Jį vis nuneša toli į atvirą jūrą, jis vis susiduria su pavojais. Didžiuliai uolų gabalai siūbuoja jo laivus. Jis užrūstina žmones, kurių nederėtų pykdyti. Tarp įgulos narių yra neklaužadų. Išdavystės. Odisėjo vyrai paverčiami kiaulėmis, o paskui atvirsta į jaunesnius, gražesnius vyrus. Jis visada bando ką nors išgelbėti. Odisėjas – keliautojas, bet nuolatos stabčiojantis.

Jis išmetamas į dyką salą. Užeina apleistus urvus ir juose pasislepia. Tada susiduria su milžinais, kurie sako: „Tave suėsim paskutinį.“ Bet Odisėjas nuo jų pasprunka. Jis stengiasi pasiekti namus, bet yra vėtomas ir mėtomas vėjų, nerimstančių, nuožmių, priešiškų vėjų. Nusikapsto toli, o tada vėl parbloškiamas atgal.

Odisėjas visąlaik perspėjamas dėl to, kas bus. Bet jis liečia daiktus, kurių buvo prisakyta neliesti. Gali leistis vienu iš dviejų kelių, bet abudu nežada nieko gero. Abu pavojingi. Pasirinkęs vieną gali nuskęsti, pasirinkęs kitą – kęsti badą. Odisėjas įplaukia į siaurą sąsiaurį, kuriame putojantys sūkuriai taikos jį praryti. Susiduria su šešiagalvėm pabaisom aštriomis iltimis. Į jį trenkia žaibas. Kybančios šakos, kurias šokdamas bando pasiekti, gelbėdamasis iš siautulingos upės. Vieni dievai ir deivės jį saugo, kiti nori pražudyti. Odisėjas keičia tapatybes. Išsekęs užmiega, bet jį pažadina garsus juokas. Jis pasakoja savo istoriją nepažįstamiems žmonėms. Dvidešimt metų nebūta namie. Jį kažin kur nubloškė, o dabar jis čia. Į Odisėjo vyną įberiama žolelių. Kelionė tikras vargas.

Įvairiais būdais tokių pat dalykų yra nutikę ir tau pačiam. Tau irgi bėrė į vyną žolelių. Taip pat dalinaisi guoliu su netinkama moterim. Taip pat buvai pakerėtas stebuklingų balsų, keistom melodijom atmieštų lipšnių balsų. Taip pat toli nukakęs, bet paskui parblokštas atgal. Ir su pavojais susidūręs. Supykdęs žmones, kurių nedera rūstinti. Ir tu irgi skersai išilgai išmaišei šią šalį. Ir taip pat jutai nelemtą, nieko gero nežadantį vėją. Bet tai dar ne viskas.

Namuose, į kuriuos pargrįžta Odisėjas, ne geriau. Visokie nenaudėliai, įsikėlę į tavo namus, piktnaudžiauja tavo žmonos svetingumu. Ir jų visa šutvė. Ir nors Odisėjas geresnis už juos visus visais atžvilgiais – geresnis dailidė, medžiotojas, gyvulių žinovas, jūrininkas, – jį gelbsti ne drąsa, o gudrumas.

Visi šitie perėjūnai turės sumokėti už jo namų išniekinimą. Odisėjas apsimeta vargingu elgeta, bet pats menkiausias iš tarnų, kupinas kvailybės ir pasipūtimo, nuritina jį nuo laiptų. Tarno įžūlumas sukelia jo rūstį, bet jis susitvardo. Odisėjas vienas prieš šimtą, tačiau šie visi krenta, net pats stipriausias iš jų. Jis buvo niekas. O kai viskas pasakyta ir atlikta, kai pagaliau Odisėjas vėl namie, jis susėda su žmona ir pasakoja jai savo nutikimus.

 

Taigi ką visa tai reiškia? Man ir daugybei kitų dainų kūrėjų įtaką padarė būtent šios temos. Kurios gali reikšti pačius įvairiausius dalykus. Tačiau svarbiausia: ar daina tave jaudina. Man nebūtina žinoti, ką daina reiškia. Dainose apdainavau daugybę dalykų ir nesiruošiu sukti galvos, ką gi visa tai reiškia. Kai Melville’is į savo pasakojimą pripynė Senojo Testamento, biblinių nuorodų, mokslinių teorijų, protestantų doktrinų ir žinių apie jūrą, laivus ir banginius, vargu ar jis suko galvą, ką visa tai reiškia.

Kaip ir Johnas Donne’as, poetas kunigas, gyvenęs Šekspyro laikais, parašęs šiuos žodžius: „O krūtys josios – Sestas ir Abidas, / Tvirtovės meilės, ne goslaus pavydo.“ Aš nežinau, ką tai reiškia. Bet skamba gerai. Todėl norisi, kad ir tavo dainos skambėtų gerai.

Kai Odisėjas požeminiame pasaulyje aplanko šlovingąjį karį Achilą, šis, išmainęs ilgą, ramų ir pasitenkinimo kupiną gyvenimą į garbingą ir šlovingą, bet trumpą gyvenimą, prisipažįsta, jog tai buvusi klaida. „Aš numiriau, štai ir viskas.“ Nei garbės, nei nemirtingumo. Ir jeigu tik galėtų, jis sugrįžtų ir verčiau jau būtų menkiausias kokio žemvaldžio vergas Žemėje nei šios, mirusiųjų, šalies valdovas, nes net didžiausi gyvenimo vargai mielesni už egzistenciją mirusiųjų buveinėje.

Apie tai ir dainos. Mūsų dainos gyvos gyvųjų žemėje. Bet dainos nėra literatūra. Jos skirtos dainuoti, ne skaityti. Šekspyro pjesių žodžiai buvo skirti sakyti scenoje. Kaip kad dainų žodžiai skirti dainuoti, o ne skaityti popieriaus lape. Todėl viliuosi, jog kai kurie iš jūsų turės progos išgirsti šiuos dainų žodžius taip, kaip jie turėtų būti klausomi: koncerte, iš plokštelės ar kokio kitokio įrašo, kurie šiais laikais klausomi. Dar kartą gręžiuosi į Homerą, kuris sako: „Per mane giedoki, o Mūza, kas nutiko, leisk apdainuoti.“

 

www.nobelprize.org

Vertė Andrius Patiomkinas

 

* Šio romano citatų vertimai (ir vardų adaptacija), jei nepažymėta kitaip, imami iš: Hermanas Melvilis, Mobi Dikas, arba Banginis, V.: Vaga, 1987; vertė Irena Balčiūnienė.

** Tokių žodžių romane nėra. Dylanas tiek čia, tiek toliau ne visada tiksliai perpasakoja knygų turinį. Beje, pasaulio spaudoje net buvo pasirodę kaltinimų Dylaną nuplagijavus „Mobio Diko“ atpasakojimą nuo vieno specializuoto portalo, kuriame pateikiamos klasikinių kūrinių santraukos.