Nes mes visi iš Vasaros 5

 

Negaliu pasakoti šios istorijos nuosekliai, nes kai kuriais laikotarpiais buvau taip stipriai paveikta psichozės, kad atmenu tik istorijų nuotrupas iš paskirų gulėjimų psichiatrijos ligoninėse. Welcome to my world!

Kai prisigėriau vaistų, kurių užtektų arkliui užmigdyti, mane išvežė greitoji – draugė iškvietė (šiaip į psichiatrines visada prisistatydavau pati, su siuntimu rankoje), nuvežė į Lazdynus, ten valė kraują, bet vis viena iš to epizodo beveik nieko neprisimenu. Pamenu tik mane apėmusį didžiulį palengvėjimo jausmą, kai perdozavau vaistų ir ruošiausi mirčiai.

Galiausiai įsodino atgal į greitąją ir išvežė į psichiatrinę. „One way ticket“, kaip sakoma. Atvažiavus į ligoninę, pastebėjau, kad namai ir sienos ne Vasaryno (taip tarp mūsiškių buvo vadinama Vasaros g. 5), o Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės (tarp mūsiškių vadinamos tiesiog Naująja Vilnia). Žinojau, kad Naujojoj Vilnioj yra mišrių skyrių, kur jautiesi beveik kaip SPA, bet Justei reikėjo kažko ekstremalesnio: vėl uždarė į ūminį uždarą skyrių.

Galėčiau pasakyti, kad būtent tas skyrius, kuriame gulėjau (jau antrą kartą), galėjo būti vadinamas Mazochisto rojum: niekas su tavimi nesielgia kaip su asmenybe, nuolat priklausai nuo sesučių ir sanitarių nuotaikos, skyriaus vedėjas didžiulis egocentrikas ir savimyla, bet… na… bent tualetai tvarkingi.

Taigi, tą naktį, kai mane atvežė išgėrusią saują raminamųjų, paguldė į palatą ir leido išsimiegoti. Pamenu, kitą rytą pajutau sesutės ranką sau ant peties.

– Pusryčiai, – atsainiai pasakė ji.

Buvo ketvirtadienis – pervirtų kiaušinių diena, išsiropščiau iš lovos, pastebėjau, kad buvau perrengta išskirtinio žavesio suteikiančia psichūškės pižama. Manieji rūbai buvo padėti į saugyklą. Su savimi teturėjau ritinį tualetinio popieriaus ir tris cigaretes.

Pradėjau šliaužti link valgyklos, bet mane sustabdė seselė:

– Kur tu čia eini? Valgysi palatoj.

Tuomet supratau, kur patekau. Tai buvo vadinamoji stebimoji palata. Supratau, kad iš manęs paimtas mobilusis ir visi kiti daiktai. Pasijutau neturinti nieko, jokio savo identiteto. Buvau dar viena eilinė pižama durnyne.

Pirma diena durnyne visados būna keistesnė už kitas: cigaretės čia kaip kalėjime – valiuta, visada atsiranda bent vienas žmogus, kuris pamato naujoką ir sako:

– Ė, gal gali duot cigaretę? Nu labai prašau. Plyz.

Kadangi turėjau tik tris cigaretes, atiduoti vienos tikrai negalėjau, tad rūkiau sau stebimos palatos tualete (rūkyti patalpose šiaip draudžiama, bet į tai niekas nekreipia dėmesio, na ir gerai, nes neleidus rūkyti turbūt pusei šilkinių avelių prasidėtų psichozė), o mano judesį „ranka–burna“ pavydžiai stebėjo cigaretės prašytoja.

Staiga išgirdau savo pavardę – kviečia gydytoja, – įbrukau pusę likusios cigaretės porininkei į burną ir nuskuodžiau kabineto link.

– Laba diena, aš labai atsiprašau, padariau kvailystę, dabar aš mąstau aiškiai, būkit gera, išleiskit mane iš stebimos palatos į paprastą.

Gydytoja, atsiduodanti sovietiniais gydymo metodais (vaistukai, vaistukai, VAISTUKAI), manimi patikėjo, sužymėjo paskyrimų lape, kokius vaistus man teks vartoti, ir jau po dvidešimties minučių aš buvau tame pačiame skyriuje, tik paprastoje palatoje.

Čia aš supratau, koks mažas ir sutapimų kupinas yra pasaulis. Tame pačiame ūminiame skyriuje sutikau Danutę – sanitarę iš Vasaryno (tik jau pacientės amplua). Su kuo sutapsi, tuo pats patapsi, kaip sakoma. Patarlės nemeluoja. Taip pat rūkykloje išgirdau šaukiant mano vardą:

– Juste, Juste, ar prisimeni mane?

Pirmos dienos melancholijos apimta, aš dar turėjau gerai pagalvoti, su kuo čia kalbu. Tai buvo Skaistė, mergina, su kuria savo gimtajame miestelyje mokyklos laikais žaidžiau rankinį. Skaistė buvo pakilios nuotaikos, su visais bendravo ir aš ją laikiau skyriaus vierchu. Ją išleisdavo nueiti iki parduotuvės, tad ji parsinešdavo įvairiausių skanumynų. Man tokių privilegijų niekas nesuteikė.

Paskutinį kartą Skaistę mačiau gal būdama septyniolikos metų, kai miestelio šventės metu prisipažinau ją mylinti. Nekoks bandymas. Nieko gero neišėjo.

– Bet, Juste, ką man daryti? Mane baruose vien mergos kabina, – pasiguodė Skaistė.

– Nežinau, Skaiste, atrodai kaip tikra lesbietė, tetrūksta tik flanelinių marškinių. Bet nesijaudink, iš manęs kabinimų nesulauksi, – patikinau ją, – jau daug laiko nuo mano meilės tau nutekėjo.

Rūkykloje prie mūsų sėdėjo dar kelios ponios.

– Už ką tu čia? – pasiteiravo viena.

– Ai, išgėriau relaniumo, žudytis bandžiau, todėl ir paguldė.

– Eik jau tu! Už pakelį?? Aš gal du šimtus jų esu išgėrus ir va – nenumiriau, sėdžiu sau ir rūkau, – paporino viena iš ponių.

Šiaip čia buvo mano vadinamų savižudžių su stažu, kurios žudėsi po keliolika kartų, ir mano bandymas joms atrodė tiesiog juokingas, tačiau niekados negalėdavai jomis visiškai patikėti, nes jų istorijos dažniausiai būdavo hiperbolizuotos, lydimos apsimestinio, pamišėliško juoko, slepiančio sužalotą dvasią.

Šį kartą Naujojoj Vilnioj išgulėjau mėnesį.

Kaip jau minėjau, Naujojoj Vilnioj gulėjau du kartus – tame pačiame ūminiame skyriuje, tik pirmas kartas buvo dar geresnis už antrąjį.

Atėjau tvarkingai, kaip jau minėjau, su psichiatrės išrašytu siuntimu rankoje, bet juokingiausia tai, kad aš beveik nieko neprisimenu. Žinau tik tiek, kad priimamajame išrengė nuogai, patikrino daiktus (vėliau juos paėmė), pamatavo ūgį, pasvėrė ir prašom – siuntimas į Intensyviosios terapijos skyrių (na juk beveik Birštono kurortas). Ką su gydytojais kalbėjau, neprisimenu, bet sakė, kad kalbėjau greičiau ne su jais, o su savo velniais ir dievais.

Atsikvošėjau po dienos. Palatoje gulėjome dviese, ant lovų iškart buvo pritvirtinti tramdomieji diržai (just in case), durys buvo be rankenų, tad iš palatos niekur išeiti nebuvo įmanoma. Jei norėdavai užsirūkyti (ko aš norėdavau beveik kas pusvalandį), reikėdavo pabelsti į palatos duris, tuomet ateidavo sanitaras, nuvesdavo į šalimais esantį tualetą ir, pridegęs cigaretę, laukdavo, kol parūkysi. (Bet tik jis spręsdavo, kada rūkymo laikas baigėsi. Liko dar pusė cigaretės? Koks skirtumas. Jam nuobodu. Mauk į tą kubą, vadinamą palata.)

Norėjai nusiprausti? Vėl prisistato sanitaras, nuveda tave į dušo patalpą, o jus skiria tik toji dušo širma. Prižiūri, atseit. Jokio privatumo, tačiau čia palaikė tik tris dienas, nes buvau nustojusi vartoti vaistus. Vėliau perkėlė į mano jau minėtą uždarą ūminį skyrių. Na, o ten tvarką jau žinote, tik dar gavau dovanų paketą – dešimt elektroimpulsinės terapijos (liaudyje dar vadinamos elektrošoku) sesijų. Skamba gan baugiai ir archajiškai, tačiau tikrai padeda.

Tąkart Naujojoj Vilnioj praleidau gal du mėnesius (tiksliai neprisimenu). Tik žinau, kad visko bijojau, neturėjau draugų ir su niekuo nebendravau.

Bet, Juste, apie ką tu kalbi? Geriau papasakok apie Vasaryną, kur tu praleidai daugiausiai laiko! Tikra tiesa, Vasarynas is THE place. Esu gulėjusi mišriame skyriuje (kur moterys ir vyrai guli bendrose patalpose, tik atskirose palatose), kur žmonės atrodo visai nieko. Kaip sakė vienos pažįstamos iš mišraus skyriaus draugas: „Gera kompanija, trūksta tik šašlykų.“ Ir išties, ten būdavo ramu ir linksma. Svarbiausia, kad ramu, nes aš negaliu pakęsti žmonių masės klegesio, jis man atrodo toks šaižus, viską persmelkiantis.

Bet ilgiausiai – aštuonis mėnesius su vieno mėnesio pertrauka tarp gulėjimų – esu išbuvusi Vasaros gatvėje Ant kalniuko – taip vadinamas senas, ant kalno stūksantis dvaras, kuriame įsikūrę atskiri vyrų ir moterų ūminiai skyriai.

Niekada nebuvau iš tų pacienčių, kurios keltų problemų: visada noriai gerdavau vaistus, nes manydavau, kad dalyvauju eksperimente ir man duoda placebą arba vitaminus (čia, matyt, nuo nuotaikos priklausydavo), nereikėjo kišti į tramdomuosius marškinius ar rišti prie lovos.

Labai aiškiai prisimenu Daivutę – stebimos palatos karalienę, ji mane išmokė tą pamoką, kad pasimetimas situacijoje gali kainuoti mėlynę po akimi. Ji žiauriai mušdavosi, bet kartu buvo labai religinga (visai nieko užvožt kam nors su biblija per galvą – TIKĖK) ir manė, kad tik jai vienai čia yra sunku. Jos nemėgo nei personalas, nei aš, nei visi kiti (esu gavusi nuo jos smūgį į saulės rezginį – tas pats pasimetimas, neišsisukau).

Po pykčio priepuolio Daivutė (ji buvo mano metų, tik smulkesnio sudėjimo) lipdydavo iš plastilino figūrėles ir dovanodavo jas kaip atsiprašymo ženklą. Ji norėjo daryti gerus darbus, bet jai tai nelabai sekėsi.

Kartą prausiausi duše (pasisekė, kad buvau viena, nes šiaip dušai yra bendri) ir staiga pajutau kažkieno ranką sau ant nugaros. Krūptelėjusi atsisukau. Tai buvo Daivutė.

– Aš noriu padaryti gerą darbą, Juste, gal galiu tau nutrinti nugarytę? – meiliai bauginančiu balsu pasiteiravo ji.

– Uoj ne, ne, ačiū, pati nusiprausiu, – sumečiau aš ir apsidairiau, ar aplink nėra nieko, su kuo ji galėtų trenkti man per galvą.

Daivutė dažnai būdavo kišama į tramdomuosius. Pamenu, kaip kartą gulėjau su ja stebimoje palatoje, o palatos sesutė nusprendė įjungti „Liuks TV“ specialiai Daivutei, kuri neramiai muistėsi pririšta prie lovos. Juk muzika ramina, tik tiesa ta, kad per minėtą pigios muzikos kanalą mes išgirdome ne kokį Kučinską, o Marilyn Mansoną – „Tainted Love“. Daivutei tai nepadėjo, bet buvo juokinga.

Bet, Juste, tu dar nekalbėjai apie ligoninės maistą! Tikra tiesa. Naujojoj Vilnioj maistas atrodo, it būtų du kartus sukramtytas ir patiektas šaltas. Vasaryne kiek geriau – yra viso komplekso virtuvė, kur gamina šviežią maistą, galima pasirinkti vegetarišką meniu. Tačiau maistas vis vien toks šlykštus, kad iki šiol nevalgau duonos, bulvių ir visų rūšių kruopų. Trauma visam gyvenimui.

Tiesa, pamenu tokią seną rusakalbę maisto išdavėją, kuriai visada padėdavau atnešti valgį iš virtuvės. Tėtis man (be privalomų cigarečių) atveždavo ir maisto, būtent raugintų agurkėlių, kuriuos aš taip mėgau. Porą kartų pavaišinau tą senyvą maisto išdavėją gautais agurkais, ji man nuoširdžiai šypsodavosi.

Sekmadieniais Vasaryne pusryčiams duodavo pervirtus kiaušinius (čia turbūt psichūškių credo: jei kiaušiniai virti kietai, tai kietai kaip akmuo), bet tai nebuvo svarbu. Išgirdau prie maisto išdavimo durų tą senyvą moterį man šaukiant:

– Podoždite, podoždite!

Aš sustojau ir grįžau prie jos, tuomet ji iš kažkur išsitraukė didelį raugintą agurką, supjaustė jį ir įdėjo mano lėkštėn.

– Prijatnogo apetita, – su šypsena pasakė ji.

Buvau priblokšta. Po šitiekos laiko hospitalizacijos ligoninėje žmogus atbunka emociškai, jei to nepadarytų – išprotėtų darkart. Tas agurkas tuomet man reiškė visą pasaulį: kažkas manęs klausėsi kaip žmogaus, atkreipė į mane dėmesį – visuomet liksiu dėkinga tai moteriai už paprastą raugintą agurką. Tąkart visą dieną vaikščiojau išsišiepusi iki ausų.

Būta tam ūminiam skyriuj visokių atsitikimų: kartą viena moteriškė visą naktį giedojo Lietuvos himną (manija mat buvo), kita manė, kad yra psichiatrė, koridorius skyriuje buvo pramintas Gedimino prospektu (kad būtų linksmiau vaikščioti pirmyn atgal). Gulėjau antroje palatoje, kur, be manęs, buvo įsikūrusios dar penkios pacientės, juokais pakalbėdavome, kad vienintelis mus siejantis klausimas: „Ar aš viena tai girdėjau?“ Jei ne – viskas gerai. Jei taip – haliunkė. Bet kartu mums buvo gera. Iki šiol su jomis bendrauju.

Tiesa, vieną kartą ūminiame skyriuje Vasaryne prisidirbau kaip reikalas: žiebtuvėliu smarkiai apsideginau sau kojas, nes balsai taip liepė, tuomet patekau į stebimą palatą, pas Daivutę. Nežinau, ar taip buvo pasielgta dėl mano pačios saugumo, ar tai atlikta kaip savotiška bausmė, bet tuomet mane aplankė gydytojas.

– Justina, ką galėčiau padaryti, kad jūs čia pasijustumėte komfortabiliau? – paklausė jis.

– Leiskite man rūkyti stebimos palatos tualete, – sumečiau aš.

Gydytojas sutiko. Šiaip stebima palata čia buvo panaši į esančią Naujojoj Vilnioj ūminiame skyriuje: durys be rankenų, bet koks privalumas – atskiras tualetas palatai. Tačiau tą akimirką, kai gydytojas man uždavė klausimą ir aš atsakiau tenorinti cigarečių, suvokiau, kad pasiekiau gyvulišką lygį: neprašiau telefono, kad galėčiau paskambinti tėvams. Aš tapau sunkiu atveju, nejaučiančiu nieko.

Tualete mane saugodavo, kai aš rūkydavau (juk visi filmuose yra matę tuos stiklinius langelius duryse), matydavau, kaip sesutė žiūrėdavo pro tą langelį, ar nesideginu cigarete.

Vėliau iškėlė iš stebimos palatos į VIP ložę (taip vadinama trečia palata, kur yra tik keturios lovos ir labai ramu), gaila buvo tik todėl, kad vėl teko naudotis bendru tualetu-rūkykla.

Kartą užėjau į tualetą. Klozetai buvo išrikiuoti vienas šalia kito, su pertvaromis, tesiekiančiomis liemenį. Tualetų durelės varstomos kaip kokiame vesterno bare. Įėjus pasirodė, kad jei šalimais turėčiau žirgą, atrodyčiau kaip tikra kaubojė.

Tualeto kampe sėdėjo Gabija (kaip visada rinko kancarus iš nuorūkų kibiro ir beviltiškai traukė kažkieno aplaižytus cigarečių filtrus). Šiaip Gabija garsėjo trimis dalykais: nuolatine tyla, utėlėta galva ir naktinėmis cigarečių vagystėmis iš palatos kaimynių.

Kai atsisėdau ant klozeto atlikti savo reikalų, mudviejų su Gabija žvilgsniai susitiko. Galėjai pamanyti, kad tai romantinio filmo kulminacija belaukiant aistringo bučinio, jei ne tie apdergti tualetai ir pigių cigarečių dūmų kvapas. Bet, svarbiausia, Gabija, pažvelgusi man į akis, galiausiai prabilo.

– Tai šiksi? – susidomėjo ji.

Aš nepasimečiau ir greitai sumojau:

– Nežinau, ar šiksiu, ar ne – viduriai labai laisvi, nežinau, kas bus.

Gabija nusijuokė. Pirmą kartą joje pamačiau kažką žmogiško – emociją. Bet grįžus į palatą pasidarė liūdna. Kadaise dirigente buvusi Gabija dabar dienas leisdavo apdergtame tualete, savo pajuodusiais pirštais rinkdama nuorūkas, paskendusi beprotybėje. Tai štai kur žmogiškumo nuopuolis. Gabiją valdė jos liga ir instinktai.

Paskutinį kartą psichiatrijos ligoninėje gulėjau šių metų kovo mėnesį. Dabar – rugsėjis, vadinasi, ištvėriau ilgai. Šiaip nuo 2014 metų buvau hospitalizuota devynis kartus.

Nepapasakojau visko, nes, kaip minėjau, ne viską ir prisimenu. Tačiau dabar padariau viena – visiems laikams atsižadėjau psichiatrijos ligoninių, nes jei guli ūminiame skyriuje, tu ne sveiksti, tu tiesiog emociškai atbunki: juokiesi su visais kartu, verki su visais kartu, vaikštai Gedimino prospektu su visais kartu, bet viduje nieko nejauti. Štai ką aš išsinešiau iš ligoninės: vienatvę ir emocinį bukumą. Tokia turbūt liksiu visados.