Eduardas Juchnevičius

 

Laidojom Eduardą Juchnevičių Šiauliuose, jo mieste. Nedaug žmonių atėjo į laidotuves. Sigito Gedos laidotuvėse irgi nebuvo daug žmonių. Abu buvo menininkai, abu buvo poetai.

Gogolis pasakė: kuo didesnis poetas, tuo mažesnė minia jį supa.

●

Eduardas mirė prieš šešerius metus, bet žmonės jo neužmiršo. Šiais metais išleistas jo kūrybos albumas. Gražu yra, kai menininko albumą žmonės išleidžia po jo mirties. Kai dailininkas pats išleidžia savo albumą, tai sau pačiam. Kai kiti žmonės išleidžia dailininko albumą, tai irgi sau. Vadinasi, dailininko menas reikalingas ir jiems.

Vadinasi, prasmingą gyvenimą Eduardas Juchnevičius gyveno. Pėdsaką paliko.

Šiauliuose jo kūrybos albumo pristatymas buvo ir paveikslai jo ant sienų kabėjo. Daug žmonių, senų ir jaunų, susirinko Eduardo Juchnevičiaus, Lietuvos menininko, prisiminti. Daug daugiau, negu susirinko į jo laidotuves. Miręs Eduardas pasidarė reikalingesnis žmonėms negu gyvas būdamas. Prikėlė žmonės Eduardą Juchnevičių iš numirusių. Gyvas jis žmonėms reikalingas.

 ●

Naktį, kai tik tamsa, žmogus tada vienas ir tik savyje, ir ten nebūties artėjimas, ir baimė didelė, ir iš proto varanti neviltis žmoguje esanti, ir nieko daugiau, o ryte, švintant, atsiranda pasaulis, į kurį galima pasitraukti iš buvimo viduj, nes buvimas yra tik viduj ir negali žmogus būti kur nors kitur, ir žmogus, pasakė Sartre’as, yra būtis sau ir savyje, ir ryte, kai šviesu, jis gali išeiti iš savo vidaus ir nebūti, ir taip gera nebūti, tik nebūti ir viskas. Kūryba tada atsiranda iš nebūties būtį daranti. Iš buvimo naktį dienos nebūtis gražiais paveikslėliais virsta. Tas gyvenimas, kurį religijos ir filosofijos vadina kančia, yra naktį, o dieną liguistas, nejaukus džiaugsmas, šalia, ne viduj, čia aš apie save, toks mano gyvenimas, bet, manau, tai tinka ir Eduardui Juchnevičiui ir Vytautui V. Jurkūnui, nes, sprendžiant iš mūsų paveikslų, mes esam panašūs. Artimos sielos. Petras Repšys mus trimis muškietininkais vadina. Panašūs žmonės panašiai dienas ir naktis leidžia, gyvenimai jų panašūs ir paveikslai jų panašūs. Pasaulį sau nupaišo, kad turėtų kur pabėgti nuo savęs. Pabėga, kol paišo, kai paišo, gera, o kai nupaišo, tada bloga – tuštuma. Tada pilnatvė žiūrintiems į paveikslus. Norisi man tuo tikėti.

Galbūt Eduardas, Vytautas ir aš esam panašūs tik vaizdais, kuriuos nupaišom ir kuriuos akys mato, gal ta pačia kalba kalbam, bet skirtingus dalykus pasakom. Sudėtingas žmogus buvo Eduardas Juchnevičius. Ir kūriniai jo tokie. Vientisas jis. Sudėtinga barokine kalba man jo paveikslai taip kalba: pasaulyje daug blogio. Pasaulį reikia keisti, kad daugiau nebereikėtų Niurnbergo procesų.

Vytauto V. Jurkūno paveikslai man sako: juokis iš visko ir gyventi bus gera.

Kai manęs paklausia, kodėl aš taip paišau, aš sakau:

– Todėl, kad aš taip noriu.

 ●

Menininko kūryba yra savęs pateikimas kitu pavidalu. Jeigu menininkas pateiks save kitokį, negu jis yra, menininkas meluos. Visi žmonės labiausiai myli save. Tik tas, kuris nemoka galvoti, mano, kad kitus myli labiau už save. Kristus apaštalų burnomis sako: mylėk savo artimą kaip save patį. Nuo neatmenamų laikų tą patį byloja žmonijos išmintis: ką darai kitiems, daryk kaip sau – pačiam mylimiausiam. Todėl meną menininkas irgi turi daryti kaip sau. Tik sau. Tik tada jis sakys tiesą. Bet ne visada jis bus garsus menininkas. Geras menininkas ir garsus menininkas ne visada tas pats. Vieni moka gerus paveikslus daryti, kiti moka garsiai pasakyti, kad jų paveikslai geri. Arba moka paprašyti, kad kiti tai pasakytų. Kam koks talentas duotas. Eduardas paveikslus darė tokius, kokius jis norėjo, bet ne vertintojai. Todėl jis liko skausmingai vienišas, nedaugelio pastebėtas kūrėjas mūsų kultūroje.

Apie save ir panašius į save jis taip sakė: atsiduri vėžlio atsiskyrėlio padėtyje, o tave dažniau vertina pagal nevykusius išsišokimus, negu pagal rimtas pastangas, sąžinės balsą… (Eduardas Juchnevičius, Vilnius: Kultūros barai, 2017, p. 175)

 ●

Eduardas Juchnevičius man yra mįslė. Turbūt ne darbas žmogų padarė žmogum, ne noras turėti daugiau, negu pakanka, bet mįslės, kurios mintis gimdo ir žmogų nuo gyvulio atskiria.

Gimė Eduardas menininku ir jeigu menininku jis nebūtų buvęs, nebūtų laimingas arba būtų dar nelaimingesnis, negu buvo. Taip galvoju. Didelė kūrybinė energija jam Dievo buvo duota. Dievas tiek meno į Eduardą įdėjo, kad jis netilpo jame ir veržėsi iš jo įvairiais pavidalais. Pirmieji jo darbai yra ne kelio ieškojimai, bet kelio pradžia. Atrodo, jam nereikėjo klaidžioti ieškant savęs. Jis gimė jau save suradęs. Davė Dievas jam ne tik meninę prigimtį, bet ir individualų braižą.

Jis buvo instrumentas Dievo rankose paveikslams paišyti, todėl ne Eduardą, bet Dievą reikia girti. Netikiu. Aš tikiu Dievą Kūrėją, kuriantį kūrėjus, bet ne darantį instrumentus. Instrumentų mano Dievui nereikia.

„Dievas“ man yra tik patogus žodis, kuris man reiškia visko, kas yra, atsiradimo galimybę. Negali kas nors būti, jeigu nėra galimybės kam nors būti. Netgi ten, kur nėra nei laiko, nei erdvės, tik man nesuvokiama nebūtis, turi būti man nesuvokiama amžina galimybė, kurią vadinu man nesuvokiamu Dievu.

Galbūt nėra Dievo, yra tik betikslis atsitiktinumas, pirmoji visko priežastis, o žmogus yra beprasmės evoliucijos kūdikis. Taip mano mokslininkai. Galbūt jie teisūs. Galbūt žmogus yra bevalė biomasė, kuriama gamtos. Gamtos knyga, parašyta matematikos kalba. Matematikoje laisvės nėra. Tai galbūt yra Dievas, ją žmonėms davęs, pasaulį žmogaus viduje sukūręs, ir galbūt tik ten yra laisvė, tikslas ir prasmė. Ir pats Dievas ten yra.

Aš nenoriu tikėti mokslininkais. Noriu tikėti Tomu Akviniečiu, kuris sako, kad Dievas yra pirmoji priežastis ir žmogų jis padarė savo paties priežastim – davė žmogui kūrybinę laisvę sukurti save patį.

 ●

Jeigu Dievas yra – yra laisvė.

Jeigu Dievas yra – viskas galima.

 ●

Moteris pagimdo valgantį gyvulėlį. Žmogus pats save pagimdo žmogum. Visą gyvenimą žmogus save gimdo tokį, kokį jis nori, bet ne Dievas.

Gražų save Eduardas pagimdė, nes tik gražus žmogus gali gražius paveikslus paišyti. Juk geras medis duoda gerus vaisius, o netikęs medis – blogus (Mt 7, 17).

Esmė žmogui duota – siela. Noriu tikėti, kad žmogus pats pasirenka, kur savo sielą padėti – į pilvą ar į širdį. Sielą savo, Dievo duotą, Eduardas naudojo pagal paskirtį – kūrybai. Kad pagal Dievo paveikslą ir panašumą būtų.

 ●

Aš tikiu ne tą Dievą, kuris sukuria žmogų, bet tą, kuris padeda tam, kuris kuriančią sielą turi. Mat kas turi, tam bus duota, ir jis turės su pertekliumi, o iš neturinčio bus atimta ir tai, ką jis turi (Mt 13, 12).

Davė Dievas Eduardui Gerardą Bagdonavičių. Apie jį Eduardas sakė: galingas stimulas klostytis tolesnei biografijai (p. 208).

 ●

Galbūt yra Lietuvoje dailininkų, kurių paveikslai meniškumu nenusileidžia Eduardo Juchnevičiaus paveikslams, bet unikalumu kažin ar yra jiems lygių.

Yra lietuvių dailininkų, kurių paveikslai elitinėse pasaulinėse parodose būtų tarp geriausių, bet neatidūs žiūrėtojai galbūt jų ir nepastebėtų.

Tikiu, kad Eduardo Juchnevičiaus išraižyti vaizdai, ypač balti juodame fone, būtų matomi visų laikų, visų paveikslų parodoje.

 ●

Aš nekūriau specialiai jokio stiliaus, esu toks, koks buvau jaunystėje, daugiau mažiau dariau tai, ką norėjau – esu laisvas (p. 10).

Savim buvo Eduardas Juchnevičius, sau gyveno, sau kūrė, save gražų į paveikslus sudėjo. Ten jo nemirtinga siela. Kūnas tik jo juodoj žemelėj. Vienatvę, kito gyvenimo ilgesį, skausmingą gyvulio virtimą žmogumi matau jo paveiksluose.