Dievo Gimdytoja ir Mergelė Marija: Marijos įvaizdis stačiatikybėje ir katalikybėje

 

Ką pirmiausia įsivaizduoja nekatalikas, išgirdęs žodį „katalikybė“? Tarp įvairių asociacijų, ypač jei tas nekatalikas – protestantas, iškils ir Marijos kulto tema. Švč. Mergelė Marija, kaip Ją įprasta vadinti katalikams, katalikybėje yra labai gerbiama – kai kuriose bažnyčiose Jos paveikslas yra pirma, ką pamatysime įžengę vidun.

Yra dar viena krikščionių konfesija, kurioje pamaldumas šiai Moteriai labai stiprus, – krikščionys ortodoksai. Prašalaičiui galėtų pasirodyti, kad tarp dviejų Bažnyčių požiūrių nėra skirtumų, tačiau geriau įsižiūrėję jų pamatysime vis daugiau. Pirmasis jų – stačiatikybėje Marija dažniau vadinama Dievo Gimdytoja, o ne Švč. Mergele.

 

Mariologinės dogmos Rytuose ir Vakaruose

 

Pradėkime nuo formaliojo klausimo aspekto. Katalikų teologijoje yra ištisas mokslas apie Mariją – mariologija. Nors kai kurie ortodoksų teologai vartoja sąvokas „mariologija“ („teotokologija“, nuo Theotokos – Dievo Gimdytoja), „mariologinės dogmos“, kiti sakytų, esą ortodoksai neturi nei sisteminės mariologijos, nei mariologinių dogmų, nes viskas, ko Ortodoksų Bažnyčia moko apie Mariją, ir visos šios Bažnyčios dogmos yra kristologinės. Teisybės dėlei galėtume tik pridurti, kad ir popiežius Benediktas XVI yra rašęs, esą „nėra mariologijos be kristologijos“.

Ortodoksai ir katalikai turi dvi bendras dogmas, t. y. visiems privalomus tikėjimo teiginius, susijusius su Švč. Mergele Marija. Pirmasis teiginys – Efezo susirinkime (431) patvirtintas tikėjimas, kad Marija yra Dievo Gimdytoja (gr. Theotokos) ir Dievo Motina (gr. Meter Theou), t. y. būdama žmogumi pagimdė Dievą ir žmogų – Kristų.

Antroji dogma buvo patvirtinta V visuotiniame susirinkime (553) – tikėjimas, kad Dievo Motina buvo Mergelė iki prasidėjimo, prasidėjimo metu ir po prasidėjimo (tam kanonizuotas dar vienas liturginis titulas – gr. Aeiparthenos, Visuomet Mergelė). Šie tikėjimo teiginiai, bendri daugeliui krikščionių, ir užbaigia bendrą oficialų katalikų ir ortodoksų mariologinį dogminį paveldą.

Kad būtum katalikas, nepakanka tikėti šiomis dogmomis. Katalikybė garsi dar dviem mariologinėmis dogmomis – Nekaltojo Prasidėjimo (1854) ir Ėmimo į dangų (1950). Nekaltojo Prasidėjimo dogma teigia, kad „Švenčiausioji Mergelė Marija nuo pirmosios savo prasidėjimo akimirkos ypatinga Visagalio Dievo malone bei apdovanojimu ir Jėzaus Kristaus, žmonijos Išganytojo, [būsimų] nuopelnų dėka buvo apsaugota nuo gimtosios nuodėmės ir liko jos nesutepta“. Ėmimo į dangų: „Nekaltoji Dievo Motina, visuomet Mergelė Marija, baigusi savo žemiškąjį gyvenimą, buvo su kūnu ir siela paimta į dangaus garbę.“ Vatikano II susirinkimo dogminė konstitucija Lumen gentium skelbia dar drąsiau: „Nekaltoji Mergelė [...] išaukštinta kaip Visatos Karalienė.“

Katalikų apologetai teigia, kad Ortodoksų Bažnyčioje esama bent panašių į tuos du paskelbtuosius mokymų. Abiejų mokymų atgarsių galima rasti senose liaudies tradicijose ir apokrifuose. Daugelis rusų ortodoksų šiandien tiki, kad Marija buvo paimta į dangų (tiesa, niekas neabejoja, kad prieš tai Ji buvo mirusi), taip pat daugelis Rytų Bažnyčios Tėvų tikėjo ypatingu Marijos šventumu iki Kristaus pradėjimo Jos įsčiose. Bet Ortodoksų Bažnyčia niekada nepripažino katalikų dogmų, o kai kurie teologai, pavyzdžiui, Vladimiras Loskis, netgi laikė katalikų dogmas klaidingomis.

 

Pamaldumo skirtumai

 

Ortodoksų priešiškumo katalikų dogmoms ištakas turėtų atskleisti dogmų kontekstas ir jų padariniai. Pirmiausia derėtų atkreipti dėmesį į faktą, kad katalikų praktikuojama nuolatinė, medatyvi malda – Rožinys, – kurioje kreipiamasi į Mergelę Mariją. O ortodoksų analogiška malda – Jėzaus malda – yra kreipimasis į Jėzų.

Katalikų pamaldumui būdinga bažnyčių, koplyčių centre virš altoriaus kabinti Marijos paveikslus, statyti specialias koplyčias su Marijos paveikslais ir statulomis. Didžiausias katalikų radijo stočių tinklas vadinasi Marijos radijas, o popiežius Jonas Paulius II Marijos širdžiai paaukojo visą pasaulį.

Ortodoksai turi Marijai dedikuotus paveikslus (ikonas), specialias maldas (akatistus), liaudies dainas, tačiau pamaldumo mastai – nepalyginami. Pakanka palyginti ortodoksų ir katalikų švenčių skaičių.

Ortodoksų kalendoriuje Marijos šventėms priklauso 4,5 iš 12 didžiausių švenčių (Jos gimimas; įvesdinimas į Šventyklą; Apreiškimas; Užmigimas ir Kristaus paaukojimas Šventykloje, kuris yra tiek Marijos, tiek Kristaus šventė). Visuotinis Romos kalendorius numato 17 iškilmių, iš kurių Marijai skirtos 4, tačiau tradiciškai Marijai taip pat skirtas visas gegužės mėnuo, o visas spalis – Rožiniui (Marijos maldai). Didelis pamaldumas Marijai liudija, kad Ji katalikams yra atskira figūra, kurios ryšys su Jėzumi tampa vis labiau paslėptas.

 

Marija Rytų ir Vakarų ikonografijoje

 

Pažvelkime į populiariuosius Marijos širdies paveikslus – Guido Reni „Ėmimą į dangų“ (1580), Giovanni Battistos Salvi da Sassoferrato „Mergelę Mariją“ (1640–1650). Palyginkime juos su bet kuriomis ortodoksų ikonomis (Axion Estin, Kykkos, Vladimirskaja, Panagia Chrysafitissa…). Dogminio turinio požiūriu negalime neatkreipti dėmesio į tai, kad katalikų paveiksluose Marija dažnai vaizduojama viena, kaip savarankiška religinė figūra, o ortodoksų ikonografijoje ji beveik visada vaizduojama su Jėzumi ant rankų, kartais net žiūrinti ar rodanti pirštu į jį. Būtinas bet kurios Marijos ikonos atributas – graikiškas užrašas ΜΡ ΘΥ (Μητηρ Θεου – Dievo Motina), liudijantis tą patį faktą, kad Marija yra svarbi kaip Dievo Motina, kaip Kristaus įsikūnijimo indas.

Ortodoksų ikonografija istoriškai kaip teologiniu pamatu rėmėsi Kristaus įsikūnijimo dogma. Įsikūnydamas Kristus tapo žmogumi ir pašventino materiją, todėl materijoje tapo įmanoma vaizduoti Dievą (tapusį žmogumi). Dievo Motinos ikonos, vienas populiariausių ikonografinių žanrų, tapo šios dogmos ir Efezo Theotokos dogmos plėtote – ortodoksų ikonografijoje mariologija ištirpsta kristologijoje.

Katalikų mene Marija dažnai vaizduojama be kūdikio ant rankų. Ortodoksams Marija visada yra Motina arba Gimdytoja, katalikams visų pirma Ji – Mergelė. Jos veidas skaistus, akys tyros. Ji gali būti karūnuota kaip Visatos Karalienė, šalia Jos galvos gali būti žvaigždės, o šalia kojų – mėnulis, simbolizuojantys, kad Ji – atskira apokaliptinė figūra.

Tiek katalikų, tiek ortodoksų liturgijoje per Marijos šventes galime išgirsti skaitinius, kaip „Išmintis pasistatė namus“ (Pat 9, 1–6), arba Išminties žodžius, kad „Viešpats turėjo mane [Išmintį] savo kelio pradžioje, prieš visus savo darbus“ (Pat 8, 22). Marijai išties skiriamas ypatingas vaidmuo kūrinijos istorijoje, tačiau, bent pagal kai kurių katalikų traktuotę, šis vaidmuo tampa dar labiau išaukštintas.

Ortodoksai šiuose skaitiniuose Išmintimi paprastai laiko Kristų, Mariją – Jo „pasistatytais namais“, o katalikų teologijoje aptinkamas požiūris, kad Marija ir yra Dievo Išmintis. Arkivyskupas Fultonas Sheenas rašo: „Štai kodėl per amžius krikščionių [katalikų] liturgija Jai taikė šiuos Patarlių knygos žodžius. Nes Ji yra tai, kuo Dievas norėjo, kad būtume visi. Ji kalba apie Save kaip apie Amžinąjį Provaizdį Dievo Prote (Eternal Blueprint in the Mind of God), apie Tą, kurią Dievas mylėjo, iki Ji tapo kūriniu. Ji vaizduojama kaip esanti su Juo ne tik kūrinijoje, bet dar iki pasaulio sukūrimo. Ji egzistavo Dievo Prote kaip Amžinoji Mintis, kol dar neegzistavo jokios motinos. Ji yra Motinų Motina – Ji yra pirmoji pasaulio meilė.“ Čia išryškėja pagrindinis katalikų mariologijos bruožas, kuris atrodo įtartinas ortodoksų teologams.

Georgijaus Florovskio teigimu, ortodoksų teologijoje gaji šv. Grigaliaus Nazianziečio (IV a.) maksima „kas prisiimta, tas išganyta“. Kristus priėmė visą žmogaus prigimtį, kūną, sielą, protą, todėl visą ir išganė. Jei kas būtų neprisiimta, nebūtų išganyta. Tačiau jeigu Marija buvo tokia ypatinga, kad dar iki pasaulio sukūrimo buvo išskirtinė, neaiški tampa Jos prigimties bendrystė žmonijos prigimties atžvilgiu. Kad išganytų žmoniją, Kristus turėjo gauti iš Marijos žmogaus prigimtį; kad Ji galėtų suteikti šią prigimtį, Ji turėjo būti kaip visi. Ortodoksų teologijoje ši priešprieša tarp Marijos bendrumo su žmonija ir Jos ypatingo šventumo lieka antinomijos, neišsprendžiamo prieštaravimo lygmens. Katalikų pamaldume iškeliamas Jos ypatingumas: Ji buvo išrinkta dar iki pasaulio sukūrimo, tobulai skaisti ir nekalta dar iki Kristaus pradėjimo, nuo savo atsiradimo šv. Onos įsčiose momento, Ji liko tobulai šventa ir po Kristaus žengimo į dangų, pati tapdama Visatos Karaliene. Ortodoksų teologijoje Ji visada lieka DIEVO Motina, t. y. Jos titulas priklauso nuo kito asmens. Katalikų teologijoje ji tampa Nekaltąja Mergele.

 

Pasyvumas ir pasija katalikų mene

 

Palyginkime vieno Dievo Motinos gyvenimo epizodo vaizdavimą katalikų ir ortodoksų mene – Apreiškimą, kai arkangelas Gabrielius apreiškė, kad Ji pradėsianti iš Šventosios Dvasios ir pagimdysianti Jėzų. Tarp graikų, rusų, gruzinų ir netgi koptų ikonų, vaizduojančių šį epizodą, atrasime ne tik stiliaus pagrindų, bet ir siužeto bendrystę – daugelis ikonų, nesvarbu, kokio ikonografo būtų nutapytos, laikysis kanoninės scenos formos (arkangelas iš kairės, Mergelė Marija – iš dešinės ir t. t.). Ikonose dominuoja atvirkštinės perspektyvos principas – objektai, kurie yra arčiau, vaizduojami mažesni nei esantys toliau; objektų didį dar lemia jų svarba.

Greta pasidėkime katalikų paveikslus – Mikelandželo, Lucos Giordano, Giovanni Battistos Piazzettos ar kitų. Į akis bemat krenta paveikslų realizmas, trimatės erdvės gyvumas, perspektyva. Vakarietiškas paveikslas bando įtraukti stebėtoją į įvykių sūkurį vaizduodamas sceną taip, tarsi žiūrovas pats ją matytų. Kai kurios scenos detalės gali būti dirbtinai išgražintos, kad sukeltų didesnę egzaltaciją, afektą (ypatingos veikėjų pozos, šviesa, papildomi „angeliukai“). Tai visiškai priešinga ortodoksų ikonografo intencijai, jo ikona stengiasi įtraukti stebėtoją į įvykį simbolių kalba – ikona tik nurodo įvykį, kalbėdama abstrakcijomis ir trafaretais, visiškai sunaikindama autoriaus individualybę. Gera ikona neturi autoriaus – jos autoritetą laiduoja senumas, tradiciškumas ir gebėjimas nurodyti tą tikrovę, kurią ji vaizduoja.

Skirtumas tarp ikonos ir katalikų švento paveikslo panašus į skirtumą tarp katalikų ir ortodoksų liturginės muzikos. Jei paklausytume tradicinės graikų Theotoke Parthene ir Franzo Schuberto Ave Maria (paprastai atliekamos pagal Ferenzo Liszto harmonizaciją), bemat išgirstume, kokia savotiškai tolima žmogaus emocijoms yra Theotoke Parthene ir kokia emocijas stimuliuojanti yra Ave Maria. Tradicinėje ortodoksų muzikoje pasitelkiamas tik vokalas, katalikiškoji muzika afektui padidinti naudoja muzikos instrumentus. Ji siekia padėti žmogui išgyventi, sukeldama jam tas emocijas ir potyrius, kurie turėjo būti vaizduojamoje situacijoje. Ortodoksų liturginė muzika naudojasi ikoniškumu kaip priemone – bizantinė muzika taip pat piešia paveikslą (žemesniems būties lygiams naudojamas žemesnis garsų registras, aukštesniems – aukštesnis), tekste vartojama simbolinė, poetinė kalba, melodija orientuota ne į žmogaus emocinį atsaką, o į teksto turinį – todėl giesmės gana nemelodiškos.

Ortodoksų mene dominuoja beaistriškumo (gr. apatheia) idealas. Dievo Motina yra virš žemiškųjų aistrų, geidulių. Ji vykdo Dievo valią, yra išganymo plano dalis per Kristaus gimdymą ir dalyvavimą jo gyvenime.

Katalikų mene dominuoja pozityvi aistra, pasija ir Marijos pasyvi kančia. Nekaltoji Mergelė vykdo Dievo valią ir, vykdydama ją, kaip ir Kristus, tampa kankine – Jos sielą perveria kalavijas (Lk 2, 35). Kristus kenčia aktyviai, Jis kankinamas ant Kryžiaus, o Marija kenčia pasyviai, stebėdama nukryžiuojamą Jėzų; Ji kenčia atjausdama, patirdama com-passio, kentėjimą-kartu (o kai kurie katalikų teologai drįstų Ją pavadinti ir Kartu-Išpirkusiąja, Coredemptrix). Katalikiškas paveikslas siekia sukelti pasiją ir jo žiūrovui, kad ir šis prisidėtų prie pasyvios kančios. Besimeldžiantysis Rožinį taip pat bando išgyventi šią pasiją, dažnai kaip pamaldumo techniką pasitelkdamas Kristaus gyvenimo scenų įsivaizdavimą, tarsi matydamas viską pasyvios stebėtojos-kankinės Marijos akimis.

 

Apibendrinimas

 

Mūsų trumpas palyginimas tam tikra prasme taip pat apeliuoja į skaitytojo jausmą. Neįmanoma apibrėžti ortodoksų ir katalikų mariologijos skirtumų remiantis vien racionaliomis kategorijomis – jie apima ir estetikos, ir skonio, ir religinio išgyvenimo sritį. Kita vertus, pasitelkus kontrastą iškelti skirtumai bent iš dalies nunyktų, jei lygintume gretimas, pavyzdžiui, lenkų katalikų ir Vakarų Rusios ortodoksų tradicijas. Straipsnyje katalikų ir ortodoksų Marijos įvaizdžių skirtumai buvo susieti su pamatiniais dvasingumo orientacijos skirtumais, o analizė atskleidė šiuos pagrindinius įvaizdžio skirtumus:

1. Maldos praktikoje. Ortodoksų Bažnyčios nenutrūkstama malda, naudojantis specialiomis technikomis, nukreipta į Jėzų, o katalikų – į Mariją. Maldoje katalikas gali žvelgti tarsi „Marijos akimis“, Jai meldžiamasi kaip kone savarankiškai religinei figūrai.

2. Dogminiame mokyme. Nekaltojo Prasidėjimo ir Ėmimo į dangų dogmų nėra stačiatikybėje. Nors pats Marijos Ėmimas į dangų yra pripažįstamas Rytuose, tikima, kad ji pirmiausia mirė (užmigo). Katalikai akcentuoja ne mirties, o paėmimo įvykį. Su Nekaltuoju Prasidėjimu susijusios Marijos savybės pabrėžiamos katalikų pamaldumo tradicijose, o su Ėmimu į dangų galima sieti Jos anapusinį, kitonišką pobūdį.

3. Dvasingume. Katalikybėje Marija lydi Kristų ir Jo kančią išgyvena kartu, pasyviai. Tai itin svarbu pamaldumui, kai tikintysis tapatinasi su Jos išgyvenimais.

4. Metafiziniame Marijos portrete. Katalikybėje Marijai suteikiamas didelis mistinis vaidmuo. Stačiatikybėje Dievo Išmintis – tai Kristus, o katalikybėje Išmintimi ir Visatos Karaliene vadinama Marija.

Pažymėtina, kad Ortodoksų Bažnyčioje Marijos titulai pabrėžia Jos motinystę, o katalikų – nekaltumą. Galbūt dėl Marijos figūros savarankiškumo katalikybėje iškilo ir šv. Juozapo asmuo, daugeliu atžvilgių pamirštas Rytuose.