Buchenvaldo krosniadirbiai: Topfų šeimos istorija

Šiuo tekstu toliau tęsiamas straipsnių ciklas, kurio pradžia – 2014 m. gruodžio mėn. publikuotas „Apleistumo zona. Kiek tavyje gulago?“ ir kuriame toliau analizuojama, kaip klostosi gyvenimas po tiesioginio santykio su siaubingu blogiu.

Anne Marie Roviello, interpretuodama Hannos Arendt totalitarizmo teoriją, teigia, kad blogis, kuris ištinka žmones, paveikia tiek budelį, tiek auką. Abu, norėdami išlaikyti kasdieninio gyvenimo normalumo iliuziją, yra priversti suspenduoti blogio paveiktą asmenybės dalį taip, kad nebegautų jokio signalo apie tą blogį, kuris juos ištiko ir kuriame jie priversti dalyvauti. Apie blogį nekalbama ir negalvojama, neįvardijamas blogis tampa nematomas ir neiškomunikuojamas, o asmuo pats dalyvauja jame su protestantišku uolumu, negalėdamas atpažinti ir įvardinti jo kaip blogio.

Kaip šios paslaptys, šis kontūrus praradęs, sąmonę persmelkiantis blogis paveikia  kelių kartų likimus? Kaip Holokausto siaube susipina šeimos vertybės, krikščioniška pasaulėžiūra, biurgeriškas uolumas, sunkaus darbo kaip atpirkimo ir išganymo imperatyvai ir nežmoniškas blogis? Apie tai – vokiečių fabrikantų Topfų, dar žinomų kaip „Buchenvaldo krosniadirbiai“, šeimos istorija.

Erfurto kompanijos „J. A. Topf & Söhne“ pradžia datuojama 1878 m. liepos 1 d., kai meistras Johannas Andreasas Topfas, būdamas 62 metų, pradėjo savo verslą – kremavimo įrenginių gamybą. Verslo pradžia buvo sudėtinga, ekonominė sėkmė aplankė tik antrąją kartą, kai verslą perėmė sūnūs Ludwigas ir Julius. Ludwigui Topfui vadovaujant, verslas išaugo nuo amatininko dirbtuvių iki modernios industrinės įmonės, kompanija tapo rinkos lydere Vokietijoje ir eksportavo į rinkas visuose kontinentuose. „Topf & Söhne“ biurai veikė Berlyne, Breslau, Briuselyje, Gdanske, Diuseldorfe, Frankfurte prie Maino, Kelne, Magdeburge, Manheime, Miunchene, Niurnberge, Štutgarte ir Vienoje, o prekės ženklas, užregistruotas 1899 m., tapo žinomas visoje Europoje.

1914 m. Ludwigui Topfui mirus, verslą perėmė jo našlė Elsa, o 1929 ir 1931 m. prisijungė jųdviejų sūnūs Ernstas Wolfgangas ir Ludwigas. Prasidėjus 1930–1933 m. pasaulinei finansų krizei, kompanijos apyvarta krito, valdybos viduje prasidėjo nesutarimai, abu Topfų sūnūs buvo atleisti iš pareigų. Tuo metu Hitleris atėjo į valdžią ir kompanijos direktorius Edmundas Spinderis pareiškė, kad broliai Topfai prarado pareigas ir savąją verslo dalį dėl politinių pažiūrų, t. y. dėl simpatijų žydams. Broliai, norėdami paneigti šiuos kaltinimus, 1933 m. įstojo į Vokietijos nacionalsocialistinę darbininkų partiją – taip, parodę lojalumą partijai, atgavo pareigas ir atkūrė nuosavybės teises – abu pasiekė statusą, kuris anuomet buvo nusakomas kaip „fabrikantas“.

Kompanija klestėjo – Ludwigas Topfas prašmatnią užmiesčio vilą papuošė firmos logotipu ir naudojo reprezentaciniams tikslams, įmonė įsigijo prabangių automobilių, įskaitant tris limuzinus. Įmonė funkcionavo kaip „darbo bendruomenė“ (Gefolgschaft) ir kaip didesnės nacionalsocialistinės „žmonių bendruomenės“ (Volksgemeinschaft) dalis. Kompanijos vadovybė ir darbuotojai dalyvaudavo nacionalsocialistų darbo dienos paraduose, o biurų pastatai, darbuotojų valgyklos ir poilsio kambariai buvo puošiami nacionalsocialistine simbolika. Nors oficialiai broliai Topfai laikėsi politinio režimo reikalavimų ir naudojosi nemokamu karo belaisvių darbu, yra žinoma, kad kompanijos viduje ribojo partijos įtaką – įdarbindavo persekiojamus komunistinių pažiūrų asmenis ar vadinamuosius „pusiau žydus“.

1937 m. birželio mėn. ant Etersbergo kalvų netoli Veimaro pradėjo veikti viena pirmųjų Vokietijoje Buchenvaldo koncentracijos stovykla. Iki 1940 m. Buchenvalde nužudytųjų ir žuvusiųjų kūnams deginti buvo naudojamasi Veimaro miesto krematoriumu. Čia už vieno kūno kremavimą reikėjo mokėti 20 reichsmarkių, todėl SS nusprendė įsirengti nuosavą krematoriumą ir kreipėsi į „Topf & Söhne“ su komerciniu užsakymu. Nacių režimas naudojosi kompanijos „Topf & Söhne“ paslaugomis, tačiau paraleliai palaikė ryšius ir su kita Berlyne įsikūrusia Heinricho Kori kompanija. Kori ir Topfai konkuruodavo dėl užsakymų, ir kai SS pateikė užsakymą įrengti kremavimo krosnis keliose koncentracijos stovyklose, Topfai įrengė krematoriumus Buchenvalde, o Kori – Flosenbiurge.

Kremavimo krosnių įrengimas Buchenvalde buvo SS ir Topfų tolesnio bendradarbiavimo pradžia. Topfai tiekė įrangą į Buchenvaldo, Dachau, Mauthauzeno, Guzeno ir Aušvico koncentracijos stovyklas. „Topf & Söhne“ tiekė ne tik kremavimo įrangą, bet ir ventiliacijos sistemas dujų kameroms – Ventiliacinių sistemų departamento inžinieriai patys lankėsi Birkenau koncentracijos stovykloje ir, kaip manoma, žinojo apie savo konstruojamų įrengimų paskirtį, vėliau Birkenau mažiausiai 9 mėnesius dirbo 4 įmonės „Topf & Söhne“ montuotojai.

1945 m. balandžio 27 d., karui baigiantis, „Topf & Söhne“ valdybos susirinkime buvo parengtas dokumentas  – susitarta dėl oficialios įmonės veiklos ir jos atsakomybės interpretavimo versijos. Po kelių savaičių, gegužės 31 d., paskelbus apie galimą kompanijos vadovybės areštą, Ludwigas Topfas nusižudė. Toliau pateikiamas jo priešmirtinio laiško sutrumpintas laisvas vertimas:

Šį sprendimą priėmiau siekdamas išvengti arešto. [...] Aš praradau tikėjimą bet kokiais įstatymais šiame pasaulyje. [...] Niekada sąmoningai ir tikslingai nedariau nieko blogo kitų atžvilgiu, bet, priešingai, pats patyriau ir iškenčiau daug blogio.[...] Dabar negaliu savavališkai atsiduoti į negailestingų užsienio šalies teisėjų rankas. Aš išmokau tą karčią pamoką – tai, kad pasaulyje neliko nei įstatymų, nei padorumo. Todėl, būdamas padorus žmogus, pasinaudosiu galimybe nutraukti savo gyvenimą ir pasitraukti iš pasaulio, kuris pasidarė nepakenčiamas, o mano atžvilgiu – ypač neteisingas. Jei manyčiau, kad mano nekaltumas gali būti įrodytas, kovočiau taip, kaip kovodavau anksčiau, – bet manau, kad žmonėms reikia atpirkimo ožio, simbolinės aukos – pabūsiu ta auka… Visada buvau padorus žmogus. [...] Dabar aš esu toks vienišas, kad net neturiu kam pasakyti „atleisk“ dėl savo savižudybės.

Ludwigo brolis Ernstas Wolfgangas Topfas pasitraukė į Vakarus, o šeimos įmonė buvo perduota Sovietų Sąjungos karinėms pajėgoms ir vėliau tęsė veiklą pavadinimu „Topfwerke Erfurt VEB“. Ernstas Wolfgangas Topfas Vakarų Vokietijoje bandė toliau tęsti šeimos verslą, bet nesėkmingai – jo reputaciją temdė praeitis ir su tuo susiję kaltinimai, ir 1963 m. įmonė bankrutavo.

1990 m., žlugus sovietinei sistemai, Topfų šeimos palikuonys kreipėsi dėl nusavintos nuosavybės susigrąžinimo, tačiau sulaukė griežto tarptautinės bendruomenės pasmerkimo. Pasaulio žydų kongresas tokį žingsnį pavadino „monstrišku“. Hartmutas Topfas, Erfurte gyvenantis kompanijos įkūrėjo proanūkis, buvo kone vienintelis šeimos narys, viešai pripažinęs savo šeimos kaltę ir davęs ne vieną interviu. 2011 m. gegužės 17 d. dienraščio „Süddeutsche Zeitung“ straipsnyje „Sudeginta žemė“ rašoma:

(Kartais žmonės išgirdę) Hartmuto Topfo pavardę žvelgia jam į veidą, tarsi norėdami įžvelgti blogio pėdsakus. Topfas nesistengia nuslėpti savo pavardės, nes jo pavardė – tai jo istorija. Jis turi šią pavardę, o galbūt pavardė turi jį. [...] Hartmutui buvo gal vienuolika ar trylika metų, kai jis nuėjo į kiną ir kino kronikoje pirmąkart pamatė tamsiąją savo šeimos istorijos pusę – jis lig šiol prisimena tą siaubą, kai ten, kino salėje, pamatė bado iškamuotus žmones, lavonų krūvas, sunkias kremavimo įrenginių dureles, ir ant durelių – savo šeimos verslo logotipą. Hartmutas suvokė, kad jis yra kažkaip ypatingai su tuo susijęs. Nuo to laiko jo nepaliko mintis – kodėl? Topfai ne itin simpatizavo nacių politikai, SS jų atžvilgiu nevykdė jokios prievartos ar spaudimo, o įmonė iš bendradarbiavimo su SS neuždirbo ypatingų pinigų – SS užsakymai tesudarė vos 2 procentus įmonės apyvartos, tuo labiau kad SS buvo blogi klientai, nuolat atidėliojantys mokėjimo terminus.

Heinricho Kori įsteigta įmonė, viena pagrindinių Topfų konkurenčių Antrojo pasaulinio karo metais, egzistavo Berlyne iki 2000 m. Heinricho Kori palikuonys bendradarbiauti su tyrėjais atsisakė.

Įdomiai susiklostė Heinricho Messingo, Birkenau koncentracijos stovykloje instaliavusio ventiliacijos sistemas, likimas. Messingas 1933 m. priklausė Vokietijos komunistų partijai, už tai buvo įkalintas 3 mėnesiams, vėliau sulaukė brolių Topfų malonės ir buvo įdarbintas jų kompanijoje. Po karo Messingas priminė visuomenei, kad jis nacių valdžios metais buvo kalinamas dėl savo komunistinių pažiūrų, ir pats buvo pagerbtas kaip nacizmo auka. Heinrichas Messingas mirė Erfurte 1985 m., būdamas 83 metų.

***

Tekstas parengtas remiantis „Top & Söhne“ muziejaus (www.topfundsoehne.de) informacija.