Svetimas prieš grobuonį imigrantų krašte

 

Penktadienio vidurnaktį, organiškai įsiliejusi į milžinišką minią žmonių, lėtai slenku iš „U. S. Bank Stadium“ į žvarbų Mineapolio orą. Lengvai apdujusi ir kaip reikiant apkurtusi, jau svarstau, kaip rytoj visiems, rūpės jiems tai ar ne, taukšiu apie itin realistišką religinę ekstazę, ištikusią prasiveržus prie pat scenos ir pamačius Bono iš U2. Nes tai juk beveik tas pats, kas pamatyti Jėzų.

Ūmai visas mano fangirl emocijas nušluoja vienas įprastas, tačiau nepaprastai intensyvus vaizdas.

Inertiškai judėdama kartu su šurmuliuojančia baltųjų amerikiečių minia, atidžiai stebiu prie sienos išsirikiavusius vieną, du, penkis, penkiolika, dešimtis… Ne, ko gero, beveik šimtą lotynoamerikiečių (arba tiesiog ispanakalbių), tvirtai gniaužiančių šluotas ir kibirus. Gal patyrusio antropologo akis įžvelgtų ir vieną kitą indėną, bet esmės tai nekeičia.

 

●

 

Pirmadienį Baltuosiuose rūmuose, pridėjęs ranką prie širdies ir stipriai užsimerkęs, dabartinis JAV prezidentas (ir jo žmona, į kurią žiūrėdamas neatskirsi – užsimerkusi ji ar ne) paminėjo 16-ąsias Rugsėjo 11-osios tragedijos metines. Šios ceremonijos metu Donaldas Trumpas dar kartą pabrėžė esąs pasiryžęs kovoti su viso pasaulio blogiu, pradedant Šiaurės Korėja, baigiant į šalį patekti siekiančiais pabėgėliais ar namo iš atostogų Balyje grįžtančiais upper-middle class Amerikos musulmonais. Na, sekti oranžinio žmogaus ir jam lojalumo niekaip nedeklaruojančio JAV Aukščiausiojo Teismo kovą žiniasklaidoje jau seniai yra tapę savotiška pramoga.

Beje, susidaro įspūdis, kad pagrindinė D. Trumpo veikla perkopus gerą pusmetį prezidentavimo susidarė iš tos pačios kovos su institucijomis, pradžiamokslio „Kaip valdyti didelę valstybę“ pasklaidymo ir eksperimentavimo vykdomaisiais raštais. Mėgstamiausias motyvas – kova su įvairaus plauko migrantais.

 

●

 

Pastaruoju metu amerikiečių dėmesys nukrypo į kitą migracijos klausimus liečiantį aspektą, nes D. Trumpo administracija paskelbė per šešis mėnesius likviduosianti vadinamąją Deferred Action for Childhood Arrivals programą, geriau žinomą akronimu DACA. 2012 m. pristatyta programa yra vienas iš buvusios Baracko Obamos administracijos vaisių. Ja siekta nuo deportacijos apsaugoti imigrantus, kurie į šalį nelegaliai pateko būdami vaikai, jeigu jie: a) neturi nusikalstamos veiklos istorijos; b) dirba, mokosi arba tarnauja kariuomenėje, rašoma portalo „Dayton Daily News“ straipsnyje „Can Trump and Democrats make a deal on immigration?“

Suskaičiuota, kad 2016 m. beveik 2 mln. žmonių galėjo pretenduoti į DACA teikiamas garantijas ir beveik 800 tūkst. buvo patenkinti prašymai suteikti šį statusą. O mąstant griežtai realistiškai ir pragmatiškai, dėl DACA panaikinimo per artimiausią dešimtmetį JAV biudžetas prarastų apie 460 mlrd. dolerių (portalas „Newsweek“, publikacija „DACA by the numbers: 15 facts about the youth immigration program Trump could soon shut down“).

 

●

 

DACA globojami subjektai galėjo žengti pirmuosius visaverčio Jungtinių Valstijų gyventojo žingsnius. Pavyzdžiui, jie išsikovojo didesnį valandinį darbo užmokestį, jiems tapo lengviau prieinamas aukštasis mokslas ir pan. Viešojoje erdvėje šie žmonės vadinami svajotojais (dreamers), tačiau ne viskas yra paprasta šalyje, palaipsniui prarandančioje popkultūroje apdainuoto galimybių krašto statusą ekonominiu ar politiniu požiūriu.

 

●

 

Nepadoriai ankstyvą pirmadienio rytą išsikviečiu uberį: į Mineapolio oro uostą mane veža iš Somalio kilęs Rufai, skaičiuojantis dešimtus gyvenimo už Atlanto metus. Visose JAV gyvena apie 150 tūkst. somaliečių: didžiausia diaspora yra Minesotoje, ją Rufai vadina antraisiais namais.

Plepus vairuotojas įvardija pagrindines priežastis, dėl kurių čia buvo suregztas šitoks tankus somaliečių tinklas: pirma, Minesota beveik neturi nedarbingumo problemos, o antra – liberalūs valstijos įstatymai ir efektyvūs užsieniečių integracijos mechanizmai padeda tiek puoselėti savą kultūrą, tiek nesijausti svetimam. „Juk čia mes galime statyti mečetes ir jaustis visaverčiais gyventojais. Vakarinėje pakrantėje to niekada neturėtume: ten sunku pradėti nuo nulio ir dar neturint jokių JAV aukštojo mokslo diplomų.“

Iš tiesų, somaliečių gyvenimas Mineapolyje nė iš tolo neprimena košmariškų Londono ar Paryžiaus priemiesčių. Ryškiaspalvės moterų skraistės ir tradicinės parduotuvėlės yra organiška miesto dalis, nesuvaryta į jokius getus, o funkcionuojanti kartu su baltaisiais ir kitomis čia nuo seno gyvenančiomis etninėmis grupėmis. Somalio diaspora spėjo išpildyti savo amerikietiškąją svajonę Minesotoje.

Na, D. Trumpas po pat savo nosimi turi ne vieną tokį pavyzdį.

 

●

 

Mintimis grįžusi į penktadienio vidurnaktį, matau prie sienos klusniai išsirikiavusių lotynoamerikiečių veidus, kuriuose neišskaitysi jokių svajonių. Graudžiai spausdami šluotas ir kibirus sau prie šonų, jie kantriai laukia, kol minia tų, kuriems pasisekė gimti vienoje, o ne kitoje teritorijoje, praslinks ir klegėdama paliks alumi dvokiančias plastikines stiklines, riebaluotas dešrainių dėžutes ir tuščius „M&M’s“ pakelius, tradiciškai susiverčiamus į burną dviem mostais.

Kol Jėzaus sindromu rimtai sergantis Bono atlieka „In God’s Country“ iš albumo „The Joshua Tree“, įdėmiai stebiu scenoje demonstruojamus vaizdo klipus. Juose tobulos figūros baltoji moteris vilki Amerikos vėliavos motyvais dekoruotą bikinį, kaubojaus skrybėlę, mokosi sukti lasą ir dažais brėžia tos pačios vėliavos kontūrus ant kažkokioje dykumoje stūksančios bakūžės samanotos, kurioje turbūt ruošiasi ir gyventi. Iki galo taip ir nesupratau, kiek šiame pasirodyme tikro sarkazmo ir kiek susižavėjimo.

 

Sleep comes like a drug in God’s country

Sad eyes, crooked crosses, in God’s country

 

Pro ispanakalbius valytojus slenku nuleidusi galvą ir beviltiškai degančiais skruostais.