Rytoj, kai žuvėdros išskris

 

– Kokį metimą pataikė tavo brolis Rubenas! Staigiu judesiu išsisukęs nuo gynėjo, aha, rodos, tai buvo Fernandas, kaire ranka puskabliu iš dešinio kampo. Žiūrovai pašėlo. Aha. Visada sakiau, kad jis taps puikiu žaidėju. Jau tada buvo. Aha, ūgio jam stigo, bet užtat kiek aistros! Paduok, sūnau, plaktuką. Ne, tą mažesnį. Aha, šitą. Esu tikras, kad antrame kėlinyje mūsų „Jóvenes Rojas“ būtų juos patvarkę. Kiti broliai? Simonas puikiai gynėsi, Danas – meistriškai perdavinėjo kamuolį. Visi Rochos – geri žaidėjai. Bet niekas neprilygo Rubenui. Aha. Kai turi tokį žaidėją kaip Rubenas, tereikia stropiai gintis, o puolime jis jau žinos, ką daryti. Na, taip, tądien iš pradžių jam ne viskas sekėsi. Kelis kartus prametė, prarado kamuolį. Bet paskui įsibėgėjo. Aha. Jei ne jaunasis rusas, Jelenos sūnus, nuo pat pradžių būtume juos triuškinę. Bet tam rusui iš pečių augo ne rankos, o sparnai. Ir gal net ne du – keturi ar šeši. Po aikštelę nardė kaip kregždė. Nieks negalėjo uždengti. Žaidė kaip už du – už save ir neįgalų brolį.

Vargšelis luošas nuo gimimo. Visai nevaikščiojo. Našta ir motinai, ir broliui. Bet šiam nė motais, visur ant kupros brolį nešiojosi. Visada kartu. Tada, po tų nebaigtų rungtynių, abu ir dingo. Išskrido vienmotoriu pažiūrėti, iš kurgi tie paukščiai imasi, ir negrįžo. Gal, jei būtų žinojęs, kad jo mergina laukiasi ir kad po aštuonių mėnesių jiems gims gražuolė dukrytė, būtų iš viso neskridęs. Aha. Tikriausiai sudužo per audrą. Tik Jelena netiki. Sako, tikriausiai į tėvynę grįžo. Aha. Gal jai taip lengviau. Kiti kalba, kad Dievas baudžia. Durniai. Ką jie supranta! Ir Dievas neteisus. Tokia graži moteris nenusipelno taip kentėti. O gal tokia ir graži, kad kenčia? Jos anūkė – Sesilė, ar ne? Našlaitė. Aha. Sūnau, ar dėžukėj dar liko vinukų? Nebe? Reiks kažkaip iki metalo krautuvės nueit. Aha. Tėvas išskrido, paskui ir motina dingo. Sako, metė dukrą ir pabėgo su tuo amerikonu. Durniai. Dvigubi durniai. Argi gali motina palikti savo kūdikį dėl diedo! Turbūt jūra pasiėmė. Tikriausiai išplaukė mylimojo ieškoti. Labai jiedu mylėjosi. Aha. Bet va, pražuvo abu. Liko tik senelė. Mergaitė, kaip ir senelė, gražuolė, ar ne? – tėvas suokalbiškai mirkteli Pepitui, tarsi sakydamas: „Žinau tavo paslaptį, sūnau. Nebijok, neišduosiu. Mes abu vyrai, abu turim paslapčių.“

Pepitas nurausta. Kaip ir tada, išgirdęs netikėtą savo geriausios draugės Sesilės pageidavimą: „Noriu tave geriau pažinti. Noriu apžiūrėti. Nuogą.“

Neįprastas Sesilės noras Pepito labai nenustebino. Drovu, bet kad būtų labai keista… Labiau būtų nustebęs, jei mergaitė būtų užsimaniusi padaryti ką įprasta. Neprieštaravo. Prieštarauti Sesilei jis negalėjo. Nemokėjo. Ir nenorėjo. O gal pats to troško. Troško jos artumo, bendros paslapties. Pepitui kažkodėl atrodė, kad nuogumas – didelė paslaptis, turinti juos dar labiau suartinti.

Sutarė susitikti kitą dieną. Bet kur? Nei tėvas, nei Jelena Ivanovna, Sesilės senelė, niekada ilgam neišeina iš namų. Lauke? Juk neimsi išsirenginėti vidury lauko! Ir už uolų neužsiglausi. Ne, nuo žmonių akių pasislėpti nesunku. Ne kaži kiek jų saloje ir likę. Bet kaip išvengti paukščių? Pepitas jautė, kad nedrįstų išsirengti matant paukščiams. Neįstengtų atlaikyti jo nuogą kūną gręžiančių tūkstančių mažų piktų akių žvilgsnių. Bet Sesilė rado išeitį. Visada rasdavo. Pašto furgonas!

Kitą dieną per siestą, kai žmonės sugulė pogulio savo minkštose lovose, Pepitas slapta išsmuko iš namų ir tarp tingiai klegančių paukščių slysčiodamas ant jų mėšlo nukūrė į kitą miestelio pakraštį. Ten prie pašto pastato prišlietoje stoginėje stovėjo senas pašto furgonas. Nuo tada, kai salą užplūdo žuvėdros, furgonas nebetiko naudoti ir buvo pakištas po stogu laukti geresnių laikų.

Stoginėje, užsiglaudusi už furgono, jo lūkuriavo Sesilė. Vienoje rankoje – žvakė, kitoje – degtukai.

Netardami nė žodžio vaikai sulindo į furgoną ir užtrenkė duris. Viduje tvyrojo prietema. Pro du apdulkėjusiomis užuolaidėlėmis uždangstytus langelius į vidų pateko šiek tiek šviesos, bet joje Pepitas vos įstengė įžiūrėti mergaitės siluetą. Sesilė uždegė žvakę.

Abu sutartinai nusispyrė mėšlinus batus ir apsidairė. Ant purvinų grindų mėtėsi tušti pašto maišai, po suolu gulėjo šūsnis senų laikraščių, tolimajam kampe dunksojo metalinė skrynia, tikriausiai pinigams vežti.

– Tiks, – nusprendė Sesilė.

Atsigręžė ir kelias sekundes iš apačios tiriamai žvelgė Pepitui į akis. Buvo už jį puse galvos žemesnė, tačiau iš jos tolimos jūros smaragdinio žalumo akių švietė tokia didybė, tokia jėga ir pasitikėjimas, kad Pepitui atrodė, jog tai jis iš kalno papėdės žvelgia į akis karalienei, sėdinčiai soste pačioje viršūnėje. Savo galią draugui suvokė ir Sesilė. Šyptelėjo puse lūpų ir paliepė:

– Nusimauk kelnes.

Matydama, kad Pepitas nesiryžta, pridūrė:

– Juk susitarėm.

Tada nelaukdama, kol padarys ko prašomas, žengė prie jo, atsiklaupė priešais, suėmė jo kelnes iš abiejų šonų ir ryžtingai truktelėjo žemyn. Ir atšlijo iš netikėtumo, nes iš kelnių tiesiai jai prieš veidą iššoko Pepito lytis. Pailga, plona, glotni vaikiška lytis, bet jau paklūstanti nepaneigiamam lyčių priešybės dėsniui. Pepitas užsimerkė ir sustingo. Sesilė kurį laiką smalsiai apžiūrinėjo neregėtą kūno dalį. Tada trimis pirštais atsargiai suėmė žemėliau galvutės ir kitos rankos smiliumi palietė mažulytę skylutę pačiame galiuke. Pajutusi, kaip Pepitas krūptelėjo, atitraukė pirštą ir pakėlusi galvą klausiamai pažvelgė jam į veidą.

– Ar tau negerai? – paklausė. – Ar man liautis?

– Ne, nieko, tęsk, – pralemeno Pepitas.

Jis tikrai nesijautė, lyg būtų „nieko“. Lig tol nepatirtos kaitros bangos ritosi nuo šaknies per visą kūną, priversdamos virpėti kelius, krūtinę tankiau kilnotis, visą kraują suvarydamos į tą vieną kūno vietą. Pepitui atrodė, kad joje susikaupė tiek svorio, jog jis tuojau pat įlūš per furgono grindis, pramuš Žemės plutą ir nugarmės į gelmes. Gal net norėjo prasmegti skradžiai žemę, nes mergaitės pirštai degte degino. Ne lytį, ne kūną – jo bręstančią sielą. Kartu Pepitas troško, kad tai niekada nesiliautų, kad Sesilė jį liestų, čiupinėtų, kad laikytų jo pulsuojantį organą ir niekada nepaleistų.

Sesilė vėl nuleido galvą ir ėmėsi tyrinėti jo papilvę. Suėmusi visu delnu stipriai suspaudė varpą. Priglaudė ausį prie galvutės kaip prie telefono ragelio ir įsiklausė.

– Nieko nesako! – linksmai konstatavo.

Tada pasilenkė ir apžiūrėjo varpą iš apačios. Suėmė į saują nedidelį, dar tebesiformuojantį kapšelį, pakilojo. Paskui per ryškiai rudą siūlę pirštu nuvedė žemyn, iki pat išangės. Vėl kilstelėjusi galvą su nuoširdžia nuostaba pasakė:

– Pepitai, tu susiūtas iš dviejų dalių!

Pepitas pritariamai sukinkavo galva. Ne kartą, užsidaręs tualete ar vakare po antklode tyrinėdamas savo kūną, vedė sau pirštu žemyn nuo pat nosies, per smakrą, kaklo ir krūtinės duobutes, bambą ir varpą iki ryškios rudos siūlės ant kapšelio. Susirietęs trilinkas tikrino, kur ta siūlė nueina – iki pat išangės. Apsukusi ratą, per griovelį tarp sėdmenų, stuburu per visą nugarą grįžta iki galvos. Jis tikrai sulipdytas iš dviejų vienodų dalių! O gal buvo mėgintas padalyti į dvi dalis, bet nesėkmingai? Metus įpusėtą darbą paliktas atgal suaugti. Štai kodėl neturi jaunesnio brolio – tėvams nepavyko jaunėlio nuo jo atskirti! Visus dešimt ankstesnių kartų tai padaryti jiems pavyko, o štai su juo, vienuoliktuoju vaiku, ne. Ir brolis liko jame.

Pepitas visada jautė savyje gyvenantį jaunesnįjį brolį. Net buvo jam davęs vardą – Bendžaminas. Kartais, tikriausiai bandydamas ištrūkti iš vyresnio brolio kūno, Bendžaminas imdavo jo viduje spurdėti, neramiai raivytis. Ištempdavo Pepitą lauk, prisidengusį neperšlampamu apsiaustu lėkdindavo nubalintais laukais tiesiai tarp piktai klykiančių paukščių, versdavo nepaisant nesiliaujančio baltojo bombardavimo ropštis ant baltų uolų, kabinantis rankomis už slidžia gličia koše išterliotų akmenų. Tik atvedęs Pepitą į pačią viršūnę, iš kurios matėsi visa sala ir bekraštė jūra, nurimdavo. Gal ta smaragdinės jūros juostelė pačiam horizonto pakrašty nuramindavo jo negimusią sielą. O gal priešingai – gal jaunėlis, matydamas tą purviną baltumą, uždengusį kone visą akiplotį, suprasdavo, kad ne vienas jis įkalintas brolio kūno kalėjime. Kad baltajame kalėjime uždaryti jie visi: jis, Pepitas, tėvas, Sesilė, jos senelė, kaimynai, namai, gatvės, krepšinio aikštelė – visa sala, visas pasaulis.

Pepitas norėjo Sesilei pasakyti apie neatskirtą nuo jo brolį, pasiteisinti dėl siūlės, bet žodžiai užstrigo gerklėje.

Pajutusi draugo sumišimą, mergaitė sukluso. Atsilošusi pažvelgė iš apačios Pepitui į akis, nusišypsojo:

– Erzinuosi, nepyk.

Nusišypsojo ir Pepitas:

– Nepykstu.

Įtampa atlėgo. Sesilė vėl ėmėsi tyrinėti Pepito kūną. Dabar nuo šaknies į viršų. Vienu pirštu palietė tą mažytę papilvės kertelę, iš kurios viršun stiebėsi lytis, ir lėtai nubraukė iki bambos. Apibrėžusi ratą ant įsitempusio pilvo, pirštu įsmuko į bambos duobutę. Tada staiga atitraukė ranką, atsistojo ir dviem pirštais suėmusi už kraštų kilstelėjo savo marškinėlius:

– Mano gražesnė!

Pepitui užėmė kvapą. Nuogą mergaitės pilvą matė pirmąsyk. Apskritai nuogą kito žmogaus – tėvas nesiskaito – kūną matė pirmą kartą gyvenime. Saloje nuogybės nebebuvo. Jaunuoliai nesimaudė nuogi mėnesienoje, vaikai nelakstė nuogi po kiemą ir nesipliuškeno baseinėliuose. Vyrai, dirbdami lauke, neišsirengdavo nuogi iki pusės, leisdami saulei ir gaiviam vėjui nudžiovinti prakaitą. Pradžioje, kai visa tai prasidėjo, visi dangstėsi nuo paukščių iš dangaus gausiai barstomo mėšlo. Paskui tiesiog slėpėsi. Ilgainiui nuogybė saloje, iki paukščių buvusi tokia natūrali ir įprasta, tapo ne tik vengtinu, bet ir smerkiamu dalyku. Net šeimoje. Pamatyti nuogą kūną buvo galima kone tik vonios veidrodyje.

Sesilės bamba iš tiesų buvo gražesnė. Mažutė rausva duobutė ant lygaus it jūra per štilį pilvo. Vienišas gležnas žiedelis balto lauko viduryje.

Baltos spalvos saloje buvo labai daug: baltos uolos, balti laukai, keliai, stogai. Visa, kas lauke, po atviru dangumi, – balta. Tik tas baltumas – purvinas, svetimas, atstumiantis. Salos gyventojai su juo susitaikė, kaip susitaikoma su savu luošumu. Susitaikoma ir prisitaikoma. Nes kur dėsies – gyventi tai reikia.

Sesilės odos baltumas buvo visai kitoks – tyras ir traukiantis. Tokio skaistaus baltumo Pepitui buvo tik du dalykai – Sesilės oda ir sniegas nuotraukoje: besišypsantis tėvas storais kailiniais ir aukštais kailiniais batais, stovintis ant dviejų lentų riestais galais ir su šautuvu rankoje akinamai baltos plynės fone. „Tai sniegas, sušalęs vanduo“, – trumpai paaiškino tėvas. Tik sniegas nuotraukoje svarbu. Skaisčiai baltas sniegas.

Tiesa, dar Sesilės pėdkelnės – visada baltos, be dėmelės. Pepitas nepaliovė stebėjęsis, kaip ji sugeba išlikti tokia švari. Prie jos, atrodė, net žuvėdrų mėšlas nelimpa. Ne kartą, gulėdamas lovoje ir apmąstydamas skurdžius dienos įvykius, Pepitas bandė įsivaizduoti, ką slepia baltosios pėdkelnės. Ar Sesilės kojų oda blyškiai ruda ir šiurkšti kaip jo, ar gal tokia pati balta ir glotni kaip jos pėdkelnės. O gal jos kojos tikrai apžėlusios ilgais rudais gaurais?

Kartą dono Pedro krautuvėlėje, kol tėvas čiupinėjo, glostė, kilnojo įrankius, derėjosi dėl kainos ir su donu Pedru aptarė naujienas iš žemyno, Pepitas nuklausė trijų moteriškių pokalbį. Kaip ir beveik visi pokalbiai saloje, šis prasidėjo tradiciškai – lyg klausimu, lyg skundu, o gal malda ar užkeikimu: „Kada jos išskris!“ Sako, seniau žmonės pokalbį pradėdavo paprastu klausimu apie sveikatą, artimuosius arba orą. Atsakymo niekas nelaukė. O kam? Saloje visi viską vienas apie kitą žinojo: kas su kuo susitiko ir ką veikė, su kuo susikivirčijo ar susitaikė, žinojo net ką valgė vakarienei ir apie ką kalbėjo prie stalo, žinojo, kam suskaudo nugarą, ir kiekvienas turėjo patarimą, kaip tą sopulį gydyti. Net ir su oru viskas buvo aišku: pusę metų musonas pučia iš vakarų ir kas kelios dienos iš vandenyno atneša audros debesį, kitą pusę – visos dienos saulėtos ir karštos, o naktys – žvaigždėtos ir šiltos. Atrodo, kam kalbėti apie visiems žinomus dalykus? Tačiau kaip tik tas dalijimasis bendru žinojimu bene labiausiai salos žmones ir jungė, suteikė bendrumo ir saugumo pojūtį. Žuvėdros viską pakeitė: ir pokalbius, ir jausmus. Netgi orą. Ne, ne patį orą. Saulė tebešvietė, jūra tebeošė, audros vasarą lygiai taip pat kas kelios dienos atūždavo iš vandenyno. Tik niekas to, rodos, nebematė. Žmonių gyvenimai sulindo po stogu, pasislėpė už mūrinių sienų, kaustytų durų ir grotuotų langų. Tai, kas žmones turėjo apsaugoti nuo paukščių akių, ilgainiui atitvėrė ir vienus nuo kitų. Plačios giminės nesusieidavo į šeimos šventes, artimi draugai mažai kalbėjosi, kaimynai retai barėsi. Tokie pokalbiai, kaip tada moterų dono Pedro krautuvėlėje, tapo tikra retenybe.

Tada laukdamas tėvo Pepitas įsitaisė kampe už ryžių maišų ir leidosi į savo įprastą kelionę – svajų takais. Svajojo, kaip užaugs, perskaitys visas knygas ir suras būdą, kaip išvaduoti salą iš žuvėdrų. Kaip tada galės su savo geriausia drauge Sesile užkopti į aukščiausią kalną, atsigulti pačioje viršūnėje ir drauge ilgai ilgai žiūrėti į žydrą dangų, nebijodami paukščių antskrydžio.

Įprastai prasidėjęs moterų pokalbis Pepito tikriausiai būtų neatitraukęs nuo svajų, bet viena moteris ištarė žodį, kurio Pepitas neišgirsti negalėjo, – Sesilės vardą. Visas kitas mintis tarsi vėjas nupūtė ir jis įsiklausė.

– Sakau tau, čia vis tos rusaitės kerai. Sesilės. Čia ji tas žuvėdras prišaukė ant mūsų galvų.

– Eik jau, eik. Taigi ji dar negimus buvo, kai tas prakeiksmas mus užgriuvo.

– Jo, negimus. Bet jau pilve tupėjo. Visi žino. O raganos, jos gi – raganos nuo pat pradėjimo. Akušerka, na, toj, Rozita, kuri ją priėmė, sakė, kad gimė su ilgom rudom garbanom. Ne kaip normalus vaikas! Sakė, ir nerėkė visai. Tik spitrijo tom savo didelėm žaliom akim ir šypsojosi. Ne ant gero toj šypsena. Visi dėl žuvėdrų susirūpinę, o jai linksma. Kurgi ne – juk pati jas ir prišaukė.

– Nu, šypsos vaikas, tai kas? Gi toks gražus kūdikis buvo. Ir į kokią gražią mergaitę suaugo! Tos jos akys. Žalios kaip smaragdai ir gilios kaip jūra. Ir oda balta kaip popierius.

– Kaip popierius, – paniekinamai metė pirmoji. – Kaip žuvėdrų šūdas. Ir tas baltumas – gal tik veido, gal akims apdumti? Gal ji visa rudais gaurais kaip ožys apžėlusi.? Raganos, žinok, tokios. Savo žaliom belmom kai nudelbs. Sakau tau – raganos akys! Visos mūsų nelaimės nuo jų.

Pepitas negalėjo patikėti savo ausimis: Sesilė – ragana? Prišaukė žuvėdras dar prieš gimdama? Tačiau labiausiai jam į širdį krito tie rudi gaurai. Jis niekaip negalėjo tuo patikėti. Vis dėlto turėjo pripažinti, kad Sesilės nieko daugiau, kaip tik veido ir rankų, niekada nematė. Jo galvoje grūmėsi du vaizdiniai: rudi kaip ožio gaurai ir balta skaisti kaip popierius oda.

Sesilė dar kartą tarsi perskaitė bičiulio mintis. Gal tikrai ragana? Per galvą nusitraukė marškinėlius, vogčiomis žvilgtelėjo į Pepitą pasitikrindama, ar jis į ją žiūri, tada ryžtingai nusismaukė pėdkelnes ir numetė jas ant purvinų grindų. Liko visai nuoga. Balta oda švytėjo kaip sniegas.

– Dabar tavo eilė, – paragino Sesilė.

Baltų pėdkelnių laikai pasibaigė. Prasidėjo nuogų kūnų metas.

 

●

 

Pepitas neatsimena tų rungtynių. Neatsimena žaidimo, saulės ir aistros įkaitintų dešimties pusnuogių kūnų, juodoje aikštelėje gainiojančių kamuolį. Tėvo pasakojime jis ryškios oranžinės spalvos. Pepitas oranžinės spalvos neatsimena. Tačiau žino viską, tarsi pats būtų tada aikštelėje bėgęs į puolimą, vikriai varęs kamuolį ir taikliai mėtęs. Tarsi pats po dar vieno taiklaus metimo būtų smagiai sumušęs delnais su broliais, atitardamas gausiai susirinkusių žiūrovų plojimams. Tarsi pats būtų patyręs pralaimėjimo baugulį ir paskutinę akimirką išplėštos pergalės kvaitulį. Ne, jis nebūtų gynėjas kaip Simonas. Ir ne kamuolio varinėtojas kaip Danas. Būtų puolėjas kaip jo vyriausias brolis Rubenas. Arba, dar geriau, kaip tas rusas, Sesilės tėvas. Skrajotų po aikštelę modamas savo šešiais tvirtais sparnais ir žavėtų žiūrovus neįtikėtinais prasiveržimais, akrobatiškais šuoliais ir taikliais metimais.

Aikštelė čia pat, vos už kelių metrų nuo namo. Turbūt ir kamuolys kur nors čia. Ana va ten, štai tas nedidelis gūbrys dešinėje, po krepšinio stovu su tuščiu paukščių lizdu ant lanko. Paukščių lizde nebėra. Bet yra kitur. Visur. Gali atsitverti nuo jų namų sienomis ir langų grotomis, bet niekur nepabėgsi nuo jų šaižaus klyksmo ir gaižaus mėšlo dvoko, įsigėrusio į visus daiktus, drabužius, odą.

Pepitas neprisimena pasaulio be žuvėdrų. Jis gimė vėliau. Žuvėdros jo gyvenime buvo visada. Pirmus savo žingsnius lauke žengė budriai saugomas tėvo, įsikibęs į jo plačias kelnes, iš po jo apsiausto baugščiai dirsčiodamas į viską aplinkui nutūpusius piktai klegančius baltagalvius paukščius.

Neprisimena ir savo motinos. Ji mirė kiek daugiau kaip po dvejų metų, kai pagimdė Pepitą, vienuoliktą savo sūnų. Pagranduką. Visi vyresnieji broliai jau išsilakstė kas kur po pasaulį. Tėvas nenoriai, bet išleido. Vieną po kito. „Ką jaunam žmogui veikti Žuvėdrų saloje! Grįš, kai žuvėdros išskris“, – guodėsi. Ir dirbo inkilus. Po vieną per dieną. Saloje, kurioje nebuvo jokių kitų paukščių, tik žuvėdros.

Tėvo sumeistrautų inkilų prikrauta visa avidė, kurioje jau seniai nebebliauna avys, užversta visa palėpė, prigrūsti visi laisvi gyvenamojo namo kambariai. Didelių ir mažų, plokščių ir pailgų, keturkampių ir apskritų.

Mažas būdamas Pepitas manė, kad tėvas dirba karstelius žuvusioms žuvėdroms. Ir palieka juose mažyčius dailius langelius, kad po mirties paukščiai galėtų pasižvalgyti po baltą pasaulį. Svajojo, kad tėvas ir jam padirbs dailų karstelį su mažu langeliu, pro kurį numiręs jis galės matyti prie naujo inkilo palinkusio tėvo nugarą, klausyti, kaip monotoniškai dzirena lentą jo pjūklas, galės pasikalbėti su Sesile.

Šiandienos inkilas beveik baigtas. Įgudusiam tėvui sumeistrauti inkilą ilgai netrunka. Tik tėvas neskuba. Ilgai braižo inkilo modelį savo storame sąsiuvinyje, neskubėdamas renkasi tinkamą lentą, tvarkingai ant suolo išsidėlioja įrankius. Jei darbą baigtų greitai, ką veiktų visą likusią dieną?

Tėvas atsitiesia, prieina prie grotuoto lango. Saulė jau vakarop.

– Metas pasirūpinti vakariene, – taria. – Sūnau, išleisk Brizgilą, tegul atneša mums kokią avelę iš savo bandos.

Tėvas niekada nesako „žuvėdra“, kai kalba apie jas kaip apie maistą. Jo kalboje jos virsta avimis, jautukais, triušiais, vištomis. „Stengiuosi paįvairinti meniu, aha“, – juokiasi.

Brizgilas – didžiulis juodas aviganis. Avių saloje nebėra, neturėtų ko ėsti, todėl Brizgilas „gano“ žuvėdras. Po kiekvienos tokios ganiavos juodas aviganis tampa dalmatinu – jo tankų kailį baltomis dėmėmis išmargina pikiruojančių žuvėdrų eskadrilės. Tarsi dresuotos jos viena po kitos neria virš nirštančio šuns ir taikliai bombarduoja priešą savo baltomis minomis. Todėl po kiekvienos medžioklės šunį tenka maudyti vonioje. Tai Pepito darbas. Ne toks ir lengvas. Nuprausk tu tokį didžiulį ir gauruotą! Bet Pepitas šios užduoties nesikrato – šuo to nusipelno. Brizgilas – įgudęs medžiotojas. Retai kada iš medžioklės grįžta be laimikio. Net ir ant žemės žuvėdrą sugriebti nelengva. Atrodytų, tokios nerangios, bet akimoju šauna dangun, vos išvydusios šunį. Pabaidytų paukščių sparnai sukelia tikrą vėtrą, silpnesnį, žiūrėk, ir bloškia į baltą namo sieną, krepšinio lentą ar gatvės žibintą. Nukritusius ant žemės šuo stveria ir neša namo – vakarienei tiek šeimininkams, tiek sau pačiam. Žuvėdros iš žmonių atėmė galimybę mėgautis traškiais avienos šonkauliukais, suleisti dantis į sultingą ant grotelių pačirškintos jautienos kepsnį, kone ištrynė iš atminties persikų, abrikosų ir kitų šviežių vaisių bei daržovių skonį. Todėl neišvengiamai pačios turėjo tapti maistu. Nusibodusiu iki koktumo, bet vieninteliu pastoviu ir taip lengvai gaunamu.

Brizgilas nujaučia, kad atėjo medžioklės metas. Šokinėja, braižo nagais duris, nekantriai inkščia. Pepitas pakedena mylimo gyvūno gaurus. Šuo atsigręžia į berniuką ir žvelgia skaidriomis supratingomis akimis. Žino, kad yra šiems žmonėms reikalingas, todėl mylimas, todėl savas. Žuvėdros svetimos, todėl jas reikia pulti, aploti ir stverti. Žmonės mano, kad šuniui vaikyti žuvėdras – paprasčiausias žaidimas, smagi pramoga. O ne! Brizgilui žuvėdravimas – tikra tarnyba žmonėms, įprasminanti jo šunišką būtį ir daranti jį šios šeimos nariu. Daranti jį saviškiu.

Pepitas praveria duris ir šuo kaip kulka neria lauk. Pasileidžia tiesiai per baltu žuvėdrų išmatų kilimu užklotą krepšinio aikštelę, kur tais laikais, kurių nesiekia jo šuniška atmintis, žmonės vaikė oranžinį kamuolį, dabar subliūškusį gulintį po storu išmatų sluoksniu. Žuvėdros žyra į šonus šuniui iš po kojų ir klykdamos kyla į dangų. Iš tolo atrodo, lyg juodas peilis per pusę rėžtų baltą ir pilką kilimą, o šis, vėjo gūsio pamėtėtas, kyla dangun ties prarėža draikydamasis pavieniais siūlais. Ne visoms žuvėdroms pavyksta išvengti šuns dantų, ir aviganio taką nužymi baltų ir pilkų plunksnų tumulai. Štai ir pirmoji tikra auka – vangiai kilusi jauna žuvėdra kaip pamuštas tankas sukasi ant žemės, beviltiškai plakdama sveikuoju sparnu. Šuo nesustoja, žino, kad tą grobį galės pasiimti grįždamas. Dabar lodamas skuodžia per platų baltą lauką, slidinėdamas ant šviežių išmatų krūvelių. Šuns lojimą užgožia šaižūs žuvėdrų klyksmai ir tūkstančių sparnų plakamo oro švilpesys. Žuvėdrų tiek daug, kad užstoja saulę. Sutemsta kaip per audrą.

Staiga viena žuvėdra trenkiasi į langą saugančias grotas. Jos galva įsminga į siaurą grotų langelį, snapas tik per centimetrą neįsirėžia į stiklą. Paukštis desperatiškai kraipo ir trukčioja galvą, nebyliai žiopčioja suveržta gerkle, plaka sparnais, bet ištrūkti negali – grotų virbai tvirtai apkabino paukščio kaklą ir tarsi lemtingas meilužis vis labiau spaudžia savo plieniniame glėbyje. Pepitui atrodo, kad galiausiai paukštis supranta, jog neištrūks, ir susitaiko su lemtimi. Jo verpstiškas kūnas nusvyra palei grotas, iš šonų kaip dvi skaros nukąra sparnai. Pražiotam snape matyti blyškiai raudonas liežuvis ir atryto maisto liekanos. Tik į langą atgręžta apskrita akis piktai stebi, kas vyksta viduje, grėsmingai žvelgia į Pepitą, atidžiai seka kiekvieną berniuko judesį, pavydžiai fiksuoja kiekvieną jo gyvo kūno virptelėjimą. Pepitas tiek priprato prie žuvėdrų, kad gyvų jų beveik nepastebi. Tačiau mirusios – kas kita.

– Mirę ne visada pavydi gyviems. Kartais būna atvirkščiai, – sako tėvas, pastebėjęs, kaip baugščiai Pepitas žvilgčioja į negyvą paukštį. – Bet ne šįsyk.

Tada nusikabina nuo vagio ilgą gumuotą apsiaustą ir žengia lauk. Pepitas mato, kaip tėvas iš lauko prieina prie lango, suima nebegyvo paukščio kūną, pasukioja ir staigiu truktelėjimu išvaduoja jo kaklą iš plieninių grotų gniaužtų. Ant virbų lieka kelios kruvinos plunksnos. Tėvas pasikiša paukštį po skvernu ir grįžta namo. Parėjęs patrepsi prieangyje, nusimeta baltomis dėmėmis jau spėtą pamarginti apsiaustą ir šypsodamas žengia vidun. Numeta paukštį į metalinį dubenį šalia krosnies.

– Na, va, paskutinę vakarienę jau turime, – mirkteli Pepitui. – Rytoj žuvėdros išskris.

Tėvas tai sako kiekvieną dieną. Ir pats tuo tiki. „Vieną dieną aš juk nesuklysiu. Noriu būti pirmas, atspėjęs sugrįžtantį senąjį gyvenimą.“ Nors ir puikiai supranta, kad senojo gyvenimo nebėra ir niekada nebebus.

Suskimbčioja ant lentynos išrikiuotos dekoratyvinės lėkštės. Jose – senojo gyvenimo vaizdai: baltų avių bandos raudonų uolų fone, žaliuojančių vynuogynų gretos, prie įvairiaspalviais vaisiais nukrauto stalo švenčiantys kaimiečiai. Gal net senesnio, nei atsimena tėvas. Lėkštes kaip kraitį atsinešė mama. Vargu ar namie yra labiau saugomas daiktas nei šios lėkštės. Štai ir dabar tėvas prišoka prie lentynos ir rankomis prispaudžia lėkštes. Pro žuvėdrų klyksmą prasimuša kiti garsai – duslus burzgesys ir metalinis žlegėjimas. Tėvas žvilgteli į laikrodį.

– Paštas niekada nevėluoja. Vienintelis pastovus dalykas saloje, aha. Pastovesnis už dieną ir naktį. Lėtas, bet patikimas.

Pro lango kampą Pepitas mato, kaip iš pagrindinės gatvės į jų skersgatvį įsuka didelis vikšrinis traktorius. Kažkada buvęs raudonas, dabar, kaip ir visa kita aplinkui, nugleizotas baltais paukščių ekskrementais. Matyt, žuvėdroms traktorius atrodo dar didesnis priešas nei šuo, nes jos klykdamos būriais suka virš sunkiasvorės pabaisos ir iš viršaus tratina į ją savo svarbiausiu ginklu – rūgščiomis balinamosiomis bombomis. Bet didžiausio savo priešo – žmogaus nepasiekia. Žmogus saugiai sėdi traktoriaus kabinoje ir vairuoja savo metalinį žvėrį miestelio gatvėmis. Vienintelė tinkama transporto priemonė, neslysčiojanti ant šviežių ekskrementų ir neklimpstanti jų sankaupose. Traktoriaus valytuvai švaistosi į šonus kaip nepailstančios mechaninės rankos, braukdami šonan į langus ištykštantį paukščių mėšlą.

Valytuvai ant traktoriaus langų išpaišo baltus puslankius ir Pepitui atrodo, kad langai plačiai šypsosi. Traktorius privažiuoja prie namo ir sustoja priešais jų langą. Nusileidžia kabinos langelis ir pro jį kyšteli skarele apmuturiuota paštininkės galva. Paprastai besišypsanti paštininkė šiandien atrodo liūdna ir net išsigandusi. Tėvas atidaro langą ir kone prisispaudžia prie grotų. Jo veidas dabar kaip tik toje vietoje, kur visai neseniai kyšojo žuvėdros galva, negyva akimi piktai žvelgianti vidun. Tėvas žvelgia į išorę. Kad susišnekėtų per traktoriaus variklio dundesį ir nesiliaujantį žuvėdrų klegėjimą, jiedu su paštininke vienas kitam turi rėkte rėkti.

– Pone Chakobai, tik jūs tai galite padaryti, – išrėkia paštininkė pro grotas tiesdama tėvui sulankstytą lapą.

Pepitas mato, kaip pulsuoja mažytė mėlyna kraujagyslė jos smilkinyje.

– Padaryti ką? – girdi tėvą klausiant.

– Atėjo žinia apie brolius Djakonovus. Navigatoriai rado jų lėktuvą Juodosios Keteros saloje. Sudužusį. Priekinis stiklas kaip iš pabūklo sušaudytas. Didžiulės skylės korpuse ir sparnuose. Ir dviejų žmonių griaučius viduj rado. Didesniojo, to, kuris prie šturvalo, krūtinėje įstrigę paukščio griaučiai. Sako, kiaurai persmeigė. Tikriausiai per audrą į žuvėdrų būrį pateko. Vienas Dievas žino, kaip lėktuvas apskritai į šipulius nesubyrėjo.

– Dievas? Dievas akivaizdžiai nežino, ką daro, – piktai atrėžia tėvas.

Paštininkė turbūt neišgirsta.

– Devyneri metai praėjo, o ji vis tikėjosi. Vargšė moteris. Abu sūnus vienu kartu! Vargšė mergaitė, nė neišvydo tėvo, nepažino ir motinos!

Gyslelė paštininkės smilkinyje pulsuoja vis greičiau. Ir vingiuoja kaip mažulytė gyvatėlė. O gal Pepitui tai tik rodosi? Juk ilgai žvelgiant ima atrodyti, kad ir nejudamas daiktas ima judėti.

Daugiau nieko netaręs tėvas paima popierių ir mosteli paštininkei važiuoti. Ši taip pat tylėdama užveria langelį, traktorius kriokteli ir nužlega gatvele.

Atžagariu delnu tėvas brūkšteli sau per šeriuotą skruostą ir pasigręžia į sūnų.

– Sesilė… – pradeda.

Pepitas jaučia, kad tėvas nori pasakyti dar kažką, bet šis tik mosteli ranka ir sunkiai, tarsi pats būtų vikšrinis traktorius, patraukia į kitą kambarį. Pepitas tik dabar pamato, koks jis senas. Girdi, kaip tėvas pakelia telefono ragelį, pasiklauso, ar yra signalas, renka numerį.

– Buenas tardes, señora Yelena. ¿Cómo estás hoy?

Staiga tėvas prakalba Pepitui nesuprantama kalba. Šaižūs žodžiai byra iš jo lūpų kaip aštriabriauniai akmenukai, kartkartėmis dunksteli ir stambesnės uolų nuolaužos. Tik vienas pažįstamas žodis nuskamba kelis kartus: Sesilė. Šis žodis glosto Pepitui ausis, švelnumu užpildo širdį. Pepitas jaučia, koks jis jam mielas, bet dar nežino, koks svarbus. Nežino, kad šį žodį kasdien kartos visą likusį savo gyvenimą. Kad visą likusį savo gyvenimą nesėkmingai stengsis iš kasdienybės ir atminties ištrinti kitą žodį – gaviota, чайка, žuvėdra. Žodį, kuris iš jam brangiausio žmogaus atims dienos šviesą ir uždarys amžinos nakties tamsoje. Nežino, kad po dviejų mėnesių Sesilė, paslydusi ant žuvėdrų ekskrementų, nukris nuo uolos, ir jai, gulinčiai be sąmonės, žuvėdros išles akis. Jos skaisčiąsias smaragdines akis. Dar nežino ir to, jog vėliau salos žmonės kalbės, kad tai buvo būtina auka žuvėdroms, kad gavusios mergaitės akis jos praregėjo ir todėl kitą dieną po nelaimės išskrido. Visos aliai vienos. Pepitas nežino, kad po to įvykio kasdien lankys Sesilę jos senelės Jelenos Ivanovnos namelyje miestelio pakraštyje, kad jai smulkiai pasakos, ką per dieną matęs, kad jo lūpos taps jos akimis. Nežino, kad jiedu susituoks, vos Sesilei sukaks aštuoniolika, ir kad dar po metų jiems gims dvynukai, juos pavadins pražuvusių Sesilės tėvo ir dėdės vardais – Junu ir Karlu. Nežino, nes visa tai bus rytoj, kai žuvėdros išskris.

 

–  –

Keli paaiškinimai

 

Pepitas – mažybinė ispaniško vardo Chosė (José) forma. Lot. Ioseph (gr. Ιωσηφ) – Senajame Testamente vienuoliktas iš dvylikos Jokūbo, Chakobo (Jacobo), sūnų. Rubenas, Simonas, Danas – vyresnieji biblinio Jokūbo sūnūs. Bendžaminas – jauniausiasis.

Jelena Ivanovna Djakonova – Salvadoro Dalí žmonos Galos tikrasis vardas.

Sesilė (Cécile) – Galos ir prancūzų poeto Paulio Éluard’o duktė, vienintelis Galos vaikas. Lot. caecilia – akloji.

Brizgilas – žąslai, apynasris, lot. camus. Plg. Albert’as Camus, romano „Svetimas“ autorius.

Junas (Junatanas) ir Karlas – broliai Liūtaširdžiai iš Astrid Lindgren to paties pavadinimo knygos.