Nacionalsocialistinis realizmas Trečiojo reicho dailėje
Prieš 80 metų, 1937 m. liepos 19 d., Miunchene pirmą kartą buvo oficialiai atidaryta Degeneracinio, kitaip – „išsigimusio“, meno kilnojamoji paroda (žr. „Š. A.“, VIII.4).
Tuo pat metu beveik toje pačioje Miuncheno gatvėje „išsigimusio“ meno parodai buvo priešpriešinta Didžioji Vokietijos meno paroda – masyvus nacionalsocialistinio meno šou. 1937 m. liepos 18 d., dalyvaujant Hitleriui, vyriausybės nariams ir diplomatiniam korpusui, Miunchene buvo atidaryti pagal architektūros profesoriaus Pauliaus Troosto projektą pastatyti neoklasicizmo stiliaus Vokiečių meno rūmai. Tai pirmasis monumentaliosios architektūros pavyzdys Trečiajame reiche – kanclerio Hitlerio pasididžiavimas (miestiečiai šį pastatą vadino Kremliaus ir Atėnų stoties maišalyne). Čia su didele pompa buvo atidaryta pirmoji Didžioji Vokietijos meno paroda.
Atidarydamas parodą, pagrindinę kalbą pasakė Hitleris. Jis kalbėjo apie meno pareigą įkūnyti „naują žmogų“, simbolizuojantį Trečiojo reicho brandą. „Dailininkas kuria ne dailininkams, bet, kaip ir visi likusieji, liaudžiai. Ir mes pasirūpinsime, kad būtent liaudis vėl taptų jo meno teisėja“, – tvirtino fiureris.
Vokietijoje rengti stambias temines parodas pradėta nuo 1935 m. 1936 m. vien Berlyne buvo atidarytos dvi tokios ekspozicijos – „Adolfo Hitlerio autostrados dailėje“ ir „Šlovė darbui“. Po jų įvairiuose miestuose surengtos parodos „Vokiečių fermeris – vokiečių žemė“, „Tėvynės paveikslai“, „Menas ir jūreivystė“, „Lenkiška kampanija ir povandeninis karas paveiksluose ir portretuose“, „Vokietijos didybė“, „Kraujas ir dirva“, „Rasė ir nacija“, „Darbininkų nacija“ ir kt. Šių pavadinimų nomenklatūroje pasigendame personalinių parodų, vienintelė išimtis – talentingo skulptoriaus Arno Brekerio paroda 1940 m. Šio fiurerio numylėtinio šedevras „Pasiryžimas“, panašus į Mikelandželo Dovydą, demonstravo nuogą, lieknaliemenį „antžmogį“ ir geriausiai įkūnijo Hitlerio meno sampratą. Pirmoji Didžioji Vokietijos meno paroda buvo eksponuojama pirmame ir antrame aukštuose ir dviejų aukštų Garbės salėje vidurinėje Vokiečių meno rūmų dalyje. Ekspozicija buvo kaip paroda-pardavimas. Dailininkai galėjo pateikti kelis darbus – iki 10 vienetų.
Bavarijos miestas Miunchenas buvo ne tik Trečiojo reicho partinė, bet ir kultūros sostinė. Kasmetinės didžiosios Vokietijos meno parodos čia būdavo atidaromos liepos mėnesį ir veikdavo iki spalio pabaigos. Jos buvo rengiamos kasmet iki 1944 m. Eksponatus konkurso būdu atrinkdavo meno taryba, kuriai vadovavo dailininkas Adolfas Ziegleris ir skulptoriai Brekeris ir Karlas Albikeris. Už Miuncheno meno parodų organizavimą buvo atsakingas asmeninis Hitlerio fotografas ir jo patarėjas meno klausimais profesorius Heinrichas Hoffmannas.
Iš viso nuo 1937 iki 1944 m. buvo surengtos aštuonios didžiosios Vokietijos meno parodos, jų metu žiūrovams buvo pademonstruota 12 550 meno kūrinių. Daugumą parodų atidarydavo Hitleris ir pasakydavo išsamią kalbą apie meno reikšmę didžiosios vokiečių tautos gyvenime. Parodos buvo rengiamos griežtai laikantis teminio principo: portretai, peizažai, natiurmortai ir t. t. Pirmojoje parodoje nacionalsocialistai pateikė savo estetinį supratimą apie meną – joje buvo daugiausia klasicizmo ir neoklasicizmo kūrinių. Šis stilius buvo gan siauras, fotografiškai atvaizduojantis realybę. Paroda vyko paradinėse salėse ir buvo eksponuojami tik oficialiai tuometinės Vokietijos vyriausybės pripažinti meno kūriniai. 40 proc. visų darbų buvo vaizduojama gamta ir kaimo scenos, 20 proc. sudarė rasiškai nepriekaištingų valstiečių, karių, moterų ir sportininkų portretai, 15,5 proc. – nacionalsocializmo vadovų portretai, 10 proc. – gyvulių atvaizdai ir 7 proc. – natiurmortai. Ja siekta pademonstruoti nacionalsocialistinio meno viršenybę virš supuvusio avangardinio meno. Dvi parodos (degeneracinio meno ir nacionalsocialistinio) turėjo parodyti, koks buvo Vokietijos menas ir koks jis tapo po to, kai nacionalsocialistai nušveitė jį iki arijiško baltumo. Šią „tikrojo meno“ pirmąją parodą aplankė tik 420 tūkst. žiūrovų, nors partijos nariams buvo privalu ją pažiūrėti. Vėliau žiūrovų skaičius svyravo nuo pusės milijono iki 850 tūkst. 1942 m. ir 720 tūkst. 1943 m.
1941 m. liepos 26 d. Didžiąją Vokietijos meno parodą Miunchene atidarė ir kalbą rėžė reichsministras Josephas Goebbelsas. Jo asmeniniame dienoraštyje skaitome: „…Paroda sulaukė visuotinio pripažinimo. Pasivaikščiojimas po sales įtikina mane, kad eksponuojamų darbų lygis akivaizdžiai išaugo… Puikiais darbais stebina Brekeris, Klimschas ir Thorakas… Taip pat dailėje galima aptikti pasiekimų, vertų didžiausio dėmesio. Negali būti nė kalbos, kad meninis lygis nukentėjo dėl karo. Atvirkščiai, susidaro įspūdis, kad karas tapo stimulu…“ Sprendžiant iš Goebbelso dienoraščio, 1942 m. dėl fiurerio didelio užimtumo jam vėl teko atidaryti šią didžiulę meno parodą.
Pirmaisiais karo metais kasmetinėse vokiečių meno parodose nacionalsocialistinio judėjimo sostinėje Miunchene buvo eksponuojami paveikslai, skulptūros ir grafikos darbai, atspindintys karą. Jose būdavo akcentuojamos pergalės kovos lauke. Situacija palaipsniui pradėjo kisti, ypač kai Vokietijos visuomenę sukrėtė pralaimėjimas prie Stalingrado, nors 1943 m. parodoje karinė tematika dar buvo plačiai reprezentuojama: karas jūroje, ore, ypač Rytų fronte. Teigiamai kritikos buvo įvertinti dailininkai, tapantys karo temomis: dailininkas ir grafikas Rudolfas Lipusas už paveikslą „Kovotojai“, Emilis Dielmannas už darbą „Sargyba Rytuose“, taip pat Hansas Böhme už paveikslą „Švytinčios dulkės Dono stepėse“.
Nebuvo šiuose paveiksluose daug optimizmo, o jau visiškai pesimistiškai atrodė dailininko Herberto Schnürpelio paveikslas „Pozicijos keitimas“. 1943 m. parodoje darbus demonstravo dailininkas Franzas Eichhorstas. Jo nauji darbai nebuvo panašūs į ankstesniuosius, kupinus triumfo ir pasididžiavimo: paveikslai „Apkase“ ir „Prisiminimai apie Stalingradą“ buvo kupini pesimistinių akcentų.
Paskutinėje 1944 m. Vokietijos meno parodoje karo tematika atsispindėjo labai kukliai. Tradiciškai joje dalyvavo Eichhorstas, Lipusas ir Otto Engelhardtas-Kyffhäuseris. Šioje parodoje pirmą kartą darbus visuomenei pateikė jaunas dailininkas Richardas Schreiberis.
Nacionalsocialistinių autorių darbus atrinkdavo 12 meno profesorių, dalyvavo ir Hitleris. Iš 1937 m. fiureriui pateiktų 15 tūkst. darbų parodai jis atrinko 900, o kiekvieno kūrinio kitoje pusėje buvo dailus spaudas – „Vokiečių meno rūmų patronas“. Eksponatų atrankos principus fiureris atvirai išdėstė taip: „Aš nepermaldaujamai laikausi tokio principo: jei kuris nors savamokslis dailininkas pakiša Miuncheno parodos atrankai menkniekį, tai jis arba apgavikas ir jį reikia pasodinti į kalėjimą, arba jis beprotis ir tokiu atveju jo vieta bepročių namuose, arba jis degeneratas ir tuomet jį reikia uždaryti į konclagerį, kur jis sąžiningai dirbdamas persiauklės ir pasitaisys.“
Nuo mažens Hitleris svajojo tapti dailininku, net kelis kartus bandė įstoti į Vienos menų akademiją, tačiau jo darbai egzaminų komisijos nesužavėjo ir buvo atmesti. Bandė studijuoti architektūrą, tačiau prireikė mokyklos baigimo atestato, o jis jo neturėjo. 1933 m. fiureris prisipažino, kad jeigu ne 1918 m. katastrofa, kuri privertė jį tapti politiku, jis būtų tapęs tokiu pat garsiu dailininku kaip Mikelandželas. Daugelis iš mūsų apie Hitlerio nuveiktus darbus labiau žinome tik iš politinėje plotmėje pateiktos istoriografijos. Nemažai vokiečių tautos vado biografų, istorikų ir publicistų nesuinteresuoti blaiviai įvertinti ir objektyviai, sąžiningai pripažinti neeilinius Hitlerio kaip dailininko gabumus. Faktas, kad jo paveikslai, tapyti iki 1914 m., štai jau daugiau kaip šimtą metų yra saugomi ir puošia ne vieno meno žinovo dailės kolekciją, daug ką sako. Teisus Hitlerio biografas Werneris Maseris teigdamas, kad daug žymių dailininkų paliko kur kas prastesnius paveikslus ir eskizus negu Hitleris.
Iš viso per savo trumpą gyvenimą savamokslis dailininkas Hitleris nutapė ir nupaišė 3 400 paveikslų, akvarelių, eskizų bei piešinių. Tai daugiausia pastoralinės tematikos darbai, vaizduojantys kaimo namelius, bažnyčias ir malūnus ramių slėnių ir suartų laukų fone. Mėgo tapyti architektūros paminklus, gėles, šunis. Jo piešiniuose vaizduojami aktai, portretai, taip pat gamtos vaizdai bei pastatai. Specialistai mano, kad iki šių dienų išliko tik apie 720 fiurerio paveikslų ir eskizų. 1942 m. sausio 21 d. Vokietijos vidaus reikalų ministro potvarkiu visi fiurerio paveikslai buvo paskelbti „vertingu nacionaliniu meniniu paveldu“.
Fiureris neužmetė savo gyvenimo pomėgio ir kai tapo Vokietijos vyriausybės vadovu. Kai pokalbiai telefonu pasidarydavo nuobodūs, Hitleris paišydavo portretus, kad ir kaip keista – kubizmo stiliumi. Evos Braun miegamajame ant sienos kabojo Hitlerio nutapytas jos aktas.
Karo metais veikusiose parodose savo darbus pradėjo demonstruoti uždraustieji menininkai, tokie kaip ekspresionizmo atstovai Emilis Nolde, Karlas Schmidtas-Rottluffas, Maxas Pechsteinas ir kiti. 1943 m. Vienos gauleiteris Balduras von Schirachas žengė drąsų žingsnį – Austrijos sostinėje organizavo, finansavo ir asmeniškai atidarė impresionistų parodą. Gauleiteris asmeniškai parašė įžangą parodos katalogui ir nusipirko nemažai paveikslų. Dar 1941 m. jis teigė, kad impresionistai „atspindi tikrovę“ ir nereikia klausytis visokių puspročių. Jis pasiekė savo – Vienos muziejams nupirko nemažai impresionistų darbų. 1943 m. Vienos parodos katalogas pateko į Hitlerio rankas ir jis labai suirzo dėl tokios laisvamanybės. Fiureris von Schirachui pareiškė papeikimą, apkaltinęs partijos politikos sabotavimu.
Hitleris ne tik atrinkdavo kūrinius Miuncheno parodoms, bet ir buvo pagrindinis šių kūrinių pirkėjas: jis nusipirko daugiau kaip 1 000 paveikslų ir skulptūrų už 7 mln. reichsmarkių. XIX a. Hitleris vadino „didžiausia žmonijos kultūrine epocha“, ypač dailėje ir architektūroje. Atiduodamas duoklę klasikinės mokyklos dailininkams, jis kolekcionavo bydermejerio stiliaus meistrų darbus. Mussolini tarpininkavo fiureriui įsigyjant senovės Graikijos skulptoriaus Mirono garsiausios bronzinės skulptūros „Disko metikas“ puikiai atliktą marmurinę kopiją.
Nacionalsocializmo ideologai oficialiam menui kėlė kelis uždavinius, iš jų svarbiausias buvo parodyti partijos ir liaudies vienybę. Tokio meno ryškus pavyzdys buvo Hitlerio darbo kabinete kabantis paveikslas, vaizduojantis žmones, ištiesusius rankas link auštančios virš horizonto saulės-svastikos. Partijos ir nacijos vienybės temą savo kūryboje panaudojo daugelis oficialių dailininkų.
Partinės struktūros užsakydavo dailininkams teminius paveikslus, susijusius su Vokietijos nacionalsocialistinės darbininkų partijos (NSDAP) istorija. Partijos vadovams buvo būtini kūriniai, demonstruojantys partijos triumfą. Arthuras Kampfas („1933 metų sausio 30 dienos paradas“), Paulius Herrmannas („Lapkričio 9 dienos eitynės Miunchene“, „Lapkričio 9-osios šventimas Feldherrnhalle Miunchene“), Ernstas Vollbehris („Partijos suvažiavimas Miunchene“, „Šturmo būrių maršas“, „SA maršas Zeppelinfeld Niurnberge“) – visi šie dailininkai savo darbuose vaizdavo partijos suvažiavimus, smogikų eitynes. Jų paveiksluose atskiros figūros buvo vos matomos bekraštėje žmonių jūroje.
Pirmosios Didžiosios Vokietijos meno parodos Miunchene dėmesio centre buvo paveikslas, vaizduojantis dar jauno Hitlerio kalbą viename iš pirmųjų NSDAP mitingų. Jo autorius Hermannas Hoyeris suteikė paveikslui pavadinimą – „Pradžioje buvo žodis“. Ši biblinė aliuzija (Evangelijos pagal Joną prologas) perteikia ezoterinę, vidinę visų panašių kompozicijų prasmę.
Nors Hitleris bijojo arklių, vokiečių liaudis įsivaizdavo savo vadovą kaip raitelį – pagal gerai žinomą dailininko Huberto Lanzingerio paveikslą „Vėliavnešys“. Šį paveikslą nupirko Miuncheno miestas ir rekomendavo jį svarbiausiai reicho parodai. Antrajai Didžiajai Vokietijos meno parodai 1938 m. fiureris atrinko tik vieną savo portretą, būtent šį Lanzingerio paveikslą, vaizduojantį jį su riterio šarvais ant žirgo.
Nemažai Trečiojo reicho dailininkų dirbo gan pelningoje paradinio portreto srityje. Ypač daug buvo nutapyta fiurerio paveikslų: kiekvienas šiek tiek žymus partinis funkcionierius būtinai savo kabinete kabindavo aliejiniais dažais tapytą Hitlerio portretą. Fiurerio atvaizdai būdavo būtina mokyklų ir kitų mokymo įstaigų aktų salių, visuomeninių organizacijų interjero detalė. Pačius žinomiausius Hitlerio portretus atliko profesorius Heinrichas Knirras, Hugo Lehmannas, Conradas Hommelis, Bruno Jacobsas, Kunzas Meyeris-Waldeckas. Beveik visi portretai buvo tapomi iš nuotraukų, nes vokiečių nacijos vadas nemėgo pozuoti. Knirro 1937 m. nutapytas fiurerio paradinis portretas, skirtas Didžiajai Vokietijos meno parodai, tapo oficialiai pripažintu Hitlerio atvaizdu dailėje.
Su laiku vis daugiau įvairaus lygio dailininkų norėjo tapyti fiurerio portretus. Atsirado daugybė darbų, vaizduojančių Hitlerį, dažniausiai menko meninio lygio, kai kurie netgi išstatantys fiurerį pajuokai. SS dienraštis „Schwarze Korps“ savo publikacijose reikalavo, kad Hitlerį tapytų išimtinai tiktai geriausi iš geriausiųjų. „Fiureris yra didžiausias ir galutinis tautos gėris“, – rašė laikraštis, todėl blogų paveikslų tapymas „yra fiurerio įžeidimas ir nusikaltimas mūsų tautos ateičiai“. Hitleris, iki 1939 m. pats dalyvavęs eksponatų atrankoje, buvo labai nepatenkintas šių paveikslų menine verte ir davė nurodymą priimti į kiekvieną parodą tiktai po vieną savo portretą.
Mažiau pelningas ir daug darbo reikalaujantis, todėl mažiau populiarus buvo grupinio portreto žanras. Dažniausiai panašių paveikslų užsakovai buvo stambios Trečiojo reicho žinybos, todėl drobės būdavo įspūdingo dydžio. Pavyzdžiui, reicho Aviacijos ministerijos užsakymu buvo nutapytas 48 kvadratinių metrų ploto Goeringo štabo pareigūnų grupinis portretas – Hommelio paveikslas „Reichsmaršalas Goeringas karinių oro pajėgų štabe“. Grandioziniu dydžiu stebina Ernsto Krausės paveikslas „Waffen SS“. Kitas šio talentingo dailininko 1942 m. nutapytas didžiulis paveikslas „Riterio kryžiaus kavalieriai iš „Leibštandarto SS Adolf Hitler“ labai primena Rembrandto darbą „Nakties sargyba“.
Pats žinomiausias grupinis portretas yra Emilio Scheibės drobė „Fiureris fronte“ (1943), vaizduojanti pakylėtus karius, apsupusius fiurerį. Šis beveik chrestomatinis darbas demonstruoja nacionalsocialistinės Vokietijos estetiką ir taikomosios dailės tapybos metodiką (vado heroizacija, kruopštus detalių pavaizdavimas ir kt.).
Tačiau kartu oficiali Trečiojo reicho dailė, atspindinti nacionalsocialistinio judėjimo gyvavimo etapus, daug dėmesio skyrė ne tik vadams, vedantiems paskui save mases, bet ir paprastam vokiečiui, stojusiam greta nacionalsocialistinės vėliavos su smogiko uniforma. Tai patvirtina Emilio Eberio kūryba – jis vaizdavo didvyriškus reicho sūnus, žygiuojančius po vėliavomis su svastika („Ir visgi mes nugalėjome“, „Taip buvo SA“, „1923 metų vasario 23 dienos kvietimas“, „Tai smogiamasis būrys“). Eberis nevaizdavo kovojančių žmonių, tačiau kova atsispindėjo šių stiprių vyrų tvirtuose žvilgsniuose, žandikauliuose ir griežtai suspaustose lūpose. Ši tapybos maniera buvo aprobuota politiniuose sluoksniuose.
Trečiojo reicho menas nebuvo vieno stiliaus ar krypties. Jam būdingas romantinis realizmas, klasicizmas, natūralizmas, daug remtasi senovės graikų ir romėnų menu, konservatyviuoju germanų simbolizmu, akademizmu. Iš avangardinių menų buvo toleruojamos kai kurios futurizmo, funkcionalizmo srovės, kai kurios ekspresijos ir abstrakcijos formos. Vokietijos nacionalsocialistinio laikotarpio menininkai sukūrė savotišką „nacionalsocialistinį stilių“, kuris buvo labai artimas neoklasicistiniam stiliui, aukštinančiam paprastumą, didingumą, jo idealas – antikinis herojus. Populiarios Trečiojo reicho meno temos buvo nacionalsocialistinės ideologijos vertybės – rasinis grynumas, militarizmas, meilė Tėvynei. Taip pat dažnai buvo vaizduojami dirbantys paprasti žmonės. Moterų vaidmuo tuometinėje visuomenėje buvo suprantamas kaip „vaikai, virtuvė, bažnyčia“. Kartu menas padėjo nacionalsocializmui sukurti politinę religiją, o estetika prisidėjo prie valdžios sakralizacijos.
Apnuoginto ar nuogo žmogaus kūno vaizdavimas nacionalsocialistiniame mene alegorinių, mitologinių kompozicijų pavidalu užėmė gan garbingą vietą. Nacionalsocializmo ideologijos požiūris į nuogą kūną buvo ne mažiau rimtas nei bolševikinio socrealizmo ideologijos į traktorininkes ir suvirintojas. Hitlerio vienas iš labiausiai vertinamų dailininkų buvo nuogo moters kūno meistras Ziegleris. Jis kaip niekas kitas skrupulingai tapė nuogos moters kūną. Labai išgarsėjo šio autoriaus darbas „Pario teismas“, o milžiniškas triptikas „Keturios stichijos“ (abu paveikslus nupirko Hitleris) kabėjo virš židinio vienoje iš Miuncheno NSDAP būstinės salių. Keturios apnuogintos moterys, vaizduojančios pirmapradžius kosmoso elementus – ugnies, žemės, oro ir vandens stichijas, turėjo simbolizuoti tikros germanų sielos pirmapradę gamtinę prigimtį.
Pagal nacionalsocialistinę politiką mene apnuogintas moters kūnas neturėjo turėti seksualumo atspalvių. Iš kitos pusės nacionalsocialistinis erotinis menas turėjo padėti natūraliam Trečiojo reicho gyventojų prieaugiui. Paveikslai, vaizduojantys nuogą moters natūrą, buvo dalis paslėptos demografinės programos, lyg sveikatos, vedybinio gyvenimo ir motinystės reklama. Reichui būtina buvo turėti kuo daugiau švarios rasės visaverčių vokiečių, nes besitęsiantis karas nemažai jų išnaikino. Nuogybė dailėje turėjo išlaisvinti sveiką erotizmą. Tai buvo savotiška erotinė mobilizacija.
Rasinė nacionalsocializmo ideologija sėmė sau argumentus ne tik iš antropologijos ir etnografijos, bet ir iš estetikos. Iš antikinės harmonijos ji tiesiogiai išvedė nordinį rasinį tipą ir arijišką grožio idealą. Rasinės estetikos požiūriu nuogas kūnas atskleisdavo žmogaus rasinį tipą. Apnuogintas kūnas nacistiniame mene skleidė šios ideologijos ženklus ir tarp daugybės ledų, danajų neretai aptinkame paveikslus tokiais pavadinimais kaip Oskaro Martino-Amorbacho „Valstietiška gracija“, Wilhelmo Hempfingo „Jaunystė“, Johanneso Beutnerio „Brandos metas“, „Poilsis per derliaus nuėmimą“ ir Seppo Hilzo „Valstietiška Venera“.
Lėšos Trečiojo reicho kultūrinėms programoms finansuoti buvo gaunamos iš 1937 m. sudaryto Kultūros fondo. Į jį kasmet įplaukdavo dešimtys milijonų reichsmarkių. Pinigai buvo gaunami iš ypatingų pašto ženklų pardavimo, iš kino industrijos pajamų, taip pat iš kitų fondų („Socialinė parama“, „Lėšos visuomeniniams tikslams“ ir kt.). Vokietijoje meno srityje dirbo 410 tūkst. žmonių ir visiems jiems valstybė ir partija stengėsi padėti patarimais ir pinigais. Pats Hitleris į Kultūros fondą pervesdavo gausius honorarus už daugkartinius „Mein Kampf“ leidimus ir savo portreto panaudojimą pašto ženkluose bei spaudos produkcijoje. Fiureris asmeniškai sekė, kad šios lėšos būtų naudojamos parodoms organizuoti, naujiems muziejams steigti ir kultūros objektams statyti. Iš dalies kultūrinėms programoms finansuoti buvo naudojamas fiurerio kontroliuojamas Adolfo Hitlerio fondas, kurio sąskaitoje buvo 300 mln. reichsmarkių, gaunamų iš privačios industrijos atskaitymų.
Visa tai leido vien tik 1938 m. Vokietijoje surengti 170 tapybos, grafikos, skulptūros, architektūros konkursų, jų prizai iš viso siekė iki 1,5 mln. reichsmarkių. 1941 m. įvyko virš tūkstančio įvairaus žanro meno parodų. Jaunas dailininkas Hansas Schmitzas-Wiedenbrückas 1941 m. karo tema sukūrė triptiką „Viena tauta – viena nacija“, dar žinomą kaip „Darbininkai, valstiečiai ir kareiviai“, vaizduojantį šachtininkus, valstietį su jaučiu ir tris vermachto kareivius, globojamus nacionalsocialistinės vėliavos. Šis triptikas iš karto buvo įvertintas, reprodukcijos tiražuojamos milijoniniais egzemplioriais ir spaudoje buvo liaupsinamas kaip plakatas-šauklys, laiminantis įsiveržimą į Rusiją. Hitleris šį šedevrą nupirko už 30 tūkst. reichs-markių.
Trečiajame reiche menas būdavo cenzūruojamas, tačiau partijos ideologiją atitinkantys kultūros veikėjai valstybės buvo labai remiami ir skatinami: įvairios premijos, garbingi vardai, apdovanojimai ir globa. 1944 m., kai karas ėjo į pabaigą, nors Vokietija buvo kritiškoje karinėje ir politinėje padėtyje, buvo sudaromi kultūros veikėjų, kurie buvo atleisti nuo karinės tarnybos ir privalomojo darbo karinėje pramonėje, sąrašai. Pirmas dokumentas vadinosi „Sąrašas A“ arba „Nemirtingųjų sąrašas“. Į jį pateko žmonės, kurių kūryba buvo laikoma ypač svarbia nacionalsocialistų kultūrai. Be šitų nusipelniusių ir neliečiamų vokiečių kultūros veikėjų, buvo dar „Fiurerio sąraše“ esantys asmenys, taip pat atleisti nuo karo tarnybos, bet privalantys dalyvauti „fronto kultūriniame gyvenime“. Tarp jų buvo 16 kompozitorių, 15 rašytojų, 15 dirigentų, 34 skulptoriai, 73 dailininkai, 51 architektas, 23 grafikai ir projektuotojai, 17 pianistų, 9 smuikininkai, 4 violončelininkai, 2 vargonininkai, 3 kvartetai, 9 dainininkai, taip pat keli teatro aktoriai ir operos dainininkai.
Egzistavo ir dar labiau išplėstas „Sąrašas B“ – „Dieviškųjų talentų sąrašas“, kuris apėmė kelis šimtus nacionalsocialistinių rašytojų, dailininkų, artistų, muzikantų ir kitų kultūros veikėjų. Jį sudarė Goebbelsas, kuris iš 140 tūkst. Imperijos kultūros rūmų narių atrinko 1 041. Nors šie žmonės ir toliau buvo laikomi karo prievolininkais, jie buvo panaudojami tik propagandiniuose koncertuose ir kariuomenei aptarnauti. Šiame sąraše buvo 280 aktorių, 227 artistės, 96 scenaristai, 35 kino režisieriai. Natūralu, kad šie „nemirtingi“ ir „dieviški talentai“ naudojosi ne tik atleidimu nuo mobilizacijos, bet ir kitomis privilegijomis.
Tam tikra prasme vokiečių nacionalsocializmas sukūrė nuosavą meną. Kad ir kaip keista, jis ir bolševizmas labai panašūs, nors ir neapkentė vienas kito. Nacionalsocialistų dažnai vartotas terminas „kultūrbolševizmas“ mene skambėjo gan pikantiškai, jei atsižvelgsime į tai, kad meniniai skoniai ir Vokietijos politika meno srityje visiškai sutapo su oficialia bolševikų pozicija rusų avangardistų ir formalistų atžvilgiu, o sąrašas Vokietijoje prakeiktų „degeneracinių dailininkų“ atitiko analogišką sąrašą Tarybų Sąjungoje: Kazimiras Malevičius, Vladimiras Tatlinas, Markas Chagallas, Pavelas Filonovas, Natalija Gončiarova, Michailas Larionovas, Vasilijus Kandinskis ir kiti.
