Kralikai
Kralikai1
Nuo ko pradėti šiandien? Savo sunarpliotų vizijų kamuolyje bandžiau įžvelgti aiškesnį pavidalą, kurį spontaniškai iškrapščiusi galėčiau atidžiau apžiūrėti. Witoldo Gombrowicziaus žodžiais tariant, „klydinėjau minčių raizgalyne, išsišakojusiame į milijoną kombinacijų“2. Staiga suskambo telefonas. Skambina pažįstamas, klausia, kaip gyvenu, ką veikiu. Paplonintu balsu bejėgiškai cypteliu, kad bandau rašyti. Neišeina, pasiskundžiu. Apie ką rašai, klausia. Apie kūną, apie triušius, atsakau. Jis garsiai kvatojasi… „Pasakyk kokį sakinį, – prašau pašnekovo. – Tada nuo jo ir pradėsiu…“ Tas kvatojasi ir sako „tą“ sakinį: „Ne be reikalo sakoma, kad jam galvoje kralikai krušasi.“ Vėl kvatojasi. Atsisveikinam.
„Mes atsigręžiame vienas į kitą, kad siųstume signalus, kurie gali būti priimami, atpažįstami ir pakartojami, o aplink mus driekiasi dūzgiantis, zvimbiantis, murmantis, traškantis ir gaudžiantis pasaulis“3, – rašo Alphonso Lingis.
Tad šiandieną tekstą pradedu nuo telefonu pasufleruoto sakinio: „Ne be reikalo sakoma, kad jam galvoje kralikai krušasi.“ Ir kas? „Kai žodžiais perteikiame ką nors kitam – iš kur žinome, jog komunikacija pavyko?“4 – klausia Lingis. Mąstau toliau apie tą trumpą pokalbį telefonu, apie žmonių tarpusavio bendravimą, apie bendravimą žodžiais, ženklais, figūromis, apie tai, kaip „bandžiau nustatyti linijas, kurios sietų šias figūras…“5, apie žodžius, kalbos sistemoje įgyjančius ženklo statusą, kuriuo galima apibendrintai perteikti daiktų reikšmių, ypatybių ar kitų pasaulyje egzistuojančių dalykų suvokimą.
„Kalboje žodis nepasitaiko pirmą ar paskutinį kartą. Žodis turi reikšmę tik jeigu gali būti pakartotas“6, – teigia Lingis.
Mintyse vis kartoju, sukioju žodį triušis, vaizduotėje tuo pat metu vartaliojasi triušių vaizdai, tyliai kirbėdami palengva formuoja mano tikrovės atpasakojimo būdo kontūrus. Pasakojimo, kuriame tam tikri triušio pavidalai, pastebėti, išgirsti ar rasti internete, nurodytų tam tikrą šiuolaikinio postmodernaus žmogaus aspektą, perteiktų jo tapatybės spektakliškumą, transgresyvumą.
Toli nebeieškodama, imu įsivaizduoti, kad man ką tik skambinęs vyras ir yra Triušis, kuriam „galvoje kralikai krušasi“. Mintyse paverčiu jį ženklu, „uždedu“ kaukę norėdama, kad mano tekste jis virstų objektu, aktoriumi ir savo vaidmeniu įveiksmintų postmodernaus žmogaus tapatybę. Kad padėtų įgyti formą nuo manęs kol kas paslėptiems meninio tyrimo situacijos aspektams ir kartu per simbolinį mūsų padėčių skirtumą (jis – su kauke, aš – be kaukės?) suteiktų mano dabartinės būklės pažinimo šansą.
Toks fikcijas kuriantis vaizduotės veiksmas, kai tai pati tampu Triušiu, tai juo įdomumo dėlei „paverčiu“ kitą, yra idealus kūrybos akto, iš kurio pašalintas autentiškumas, atspindys. Šiame procese dalyvaujanti kaukė man kaip subjektui leidžia tuo pat metu būti ir savyje, ir ne savyje, sudarydama sąlygas save modeliuoti, nuolat peržengti savo pačios ir kito apibrėžimus ir savitai interpretuoti supantį pasaulį.
Šį procesą aptaria vokiečių literatūrologas Wolfgangas Iseris knygoje „Fiktyvumas ir įsivaizdavimas“, teigdamas, kad žmogus nuolat peržengia savo apibrėžimus, nes jis pats juos kuria, o ką nors kurdamas kartu sukuria save, ir kadangi joks racionalus, natūralus ar istorinis apibrėžimas negali pretenduoti būti galutinis, „žmogus yra, kas jis nėra ir kas yra ne jis“.7
Savo mene reguliariai peržengiu tikrovės ribas, vis dėlto stengiuosi neišleisti iš akių to, ką peržengiu.
Tad grįžtu prie Triušio, kaip banalių vaizdų laikmenos, kuri man padeda perteikti sąlyginius kasdienybės regėjimo būdus, nulemtus mūsų medijuotai epochai būdingo vaizdų ir vaizdinių antplūdžio. Triušis man yra simbolis. O „simbolis – tai ženklo sinonimas, juo gali būti bet kas, nes ženklas įgyja reikšmę tik dėl tam tikro jo panaudojimo tam tikrame kontekste, o pagrindinė bet kokios simbolių sistemos užduotis – jos referencija, ryšys su ženklinamu objektu, atsirandantis tada, kai ženklas interpretuojamas kaip kam nors atstovaujantis“8.
„Žmonių gebėjimą vaizduoti (simbolizuoti) atvaizdų tyrinėtojas Hansas Beltingas vienprasmiškai vadino tikėjimu vaizdais: jis grįstas suvokimo arba simbolinio atgaivinimo aktu, kuris susijęs ne vien su archajiniu maginiu animizmu ar šiuolaikinėmis judėjimo simuliacijos technologijomis, bet ir su įgimta bei išugdyta žmogaus geba negyvuose vaizduose atrasti gyvybę, kurią pats jiems suteikia.“9
O štai aš šiame tekste suteikiau Triušio vaizdui gyvybę. Jis mano meniniame tyrime atstovauja vartotojų visuomenės individui su visa vaidmenų gausybe, kuri lyg ir sutaptų su tuo, kuo tą individą būtų galima laikyti, bet kadangi vaidmenys yra situacinis modeliavimas, tai šių vaidmenų visuma yra netapati ankstesnei visumai, ji transgresyvi, nešama tolyn vis naujų situacijų ir nuolatos susiformuojančių galimybių chaoso. „Slegianti sąsajų, asociacijų gausa… Kiek sakinių būtų galima sudaryti iš dvidešimt keturių abėcėlės raidžių? Kiek reikšmių galima išvesti iš šimtų piktžolių, grumstų ir kitų smulkmenų?“10 – klausia Gombrowiczius.
Šį nuolat susidarančių galimybių chaosą (kol kas atmetus erotines konotacijas) minėto simbolinio Triušio galvoje ženklina isteriškai „besikrušantys kralikai“. Jis mūsų visuomenės gyventojas, visuomenės, kurioje vartojimas atitrūko nuo naudingumo, suformuodamas naujus ritualus, simbolių ir ženklų sistemas. Žmonių poreikiams ir vartojimo objektams tapus ženkliškiems, Jeanas Baudrillard’as taikliai jų pasaulį prilygina kūnui, apimtam generalizuotos isterijos.
Jis teigia, kad „kaip visi kūno organai ir funkcijos sergant tampa milžiniška paradigma, kurioje veikia simptomai, taip objektus vartojimas daro plačia paradigma, kurioje veikia kita kalba ar prabyla kažkas kitas. Ir galima teigti, kad toks trumpalaikiškumas, toks nuolatinis judrumas, kai darosi nebeįmanoma apibrėžti objektyvaus poreikio specifiškumo (kaip ir isterijos atveju neįmanoma apibrėžti objektyvaus ligos specifiškumo dėl tos svarios priežasties, jog jis neegzistuoja), toks mėtymasis nuo vienos reikšmės prie kitos tėra paviršutiniška troškimo tikrovė, troškimo, kuris yra nepasotinamas, nes pagrįstas stygiumi. Šis niekada neišsprendžiamas troškimas kaip ženklas lydi objektų ir poreikių seką.“11
Tad įsivaizduokim, kad čia aprašomo Triušio kūne, tiksliau, anot frazeologizmo, jo galvoje siautulingai dauginasi ir krušasi kralikai, kurie apimti naivios sumaišties dėl nuolatinio poreikių augimo ir beribio jų atsinaujinimo niekaip neįstengia pasisotinti.
Bet vaizdai, juos įkūnijantys ženklai, simboliai niekada nebūna vienareikšmiai, interpretuoti juos galima daugybe būdų. Amerikiečių kultūros teoretikas Williamas Johnas Thomas Mitchellas, aptardamas kompleksinį vaizdų ir vaizdinių santykį su kalba, jų stebėtoju ir pasauliu, šią Triušio situaciją turbūt priskirtų vaizdaraščio kategorijai, sujungiančiai vaizdo santykį su žodiniais diskursais, įvairiais kodais ir suvokimo būdais. Jis pabrėžė gyvoms būtybėms būdingas vaizdų savybes daugintis, kartotis, išsilaisvinti, plisti ir tuo pat metu siekti įsiamžinti, įsitvirtinti. Šiuos du aspektus Mitchellas apibūdino kategorijomis image ir picture. Image – nematerialus vaizdinys, įvaizdis, vizija, tai, kas matyti žiūrint į picture – materialų paveikslą. Pasak Mitchello, images yra tarsi gyvių rūšys, pictures – pavieniai organizmai, o medijos – tai gyvybinės terpės, ekosistemos, kuriose jie atsiranda ir gyvena.
Mano aprašomus Triušį ir kralikus (tarsi Mitchello images) būtų galima interpretuoti „kaip kvazigyvybės formas, virusus, kurie gali daugintis tik žmogui padedant. Images vertę lemia jų gyvybingumas, aktyvumas, kuris iš tiesų tėra žmonių kolektyvinių troškimų projekcija, jie nėra pavienių žmonių parazitai, bet tarsi sudaro visuomenines grupes, atskirose epochose ir kultūrose lygiagrečiai gyvuojančias šalia žmonių, jų šeimininkų.“12
Ir pabaigai. Parašiusi šias eilutes, sumaniau pagūglinti žodį kralikas. Ši paieškos sistema nedelsiant pasiūlė nuorodą į pažinčių tinklalapį „Flirtas.lt“. Jame man prieš akis atsivėrė vyruko, pasivadinusio Kraliku, profilis. Apstulbusi susidūriau akis į akį su keista akiniuota būtybe, stovinčia šalia malkų krūvos su tiesiai į mane nutaikytu (iš pirmo žvilgsnio) kulkosvaidžiu, pasiruošusiu šūvių papliūpai. Tiesa, įdėmiau apžiūrėjusi supratau, kad tai ne kulkosvaidis, o malkų skaldymo įrenginys. Šalia įdėta tekstinė pažinčių trokštančio Kraliko žinia skelbia: „Esu laisvas, ieškau moters, bendravimui. Norėtum su manim susitikti?“13 Toliau lakoniškai pasirašo: „Kralikas, 25 (metai).“
Paskubom nufotografuoju to Kraliko virtualaus profilio vaizdą kompiuterio ekrane ir galvotrūkčiais sprunku. Deleuze’o ir Guattari tekstų kryptimi ketindama pasidomėti „tapsmu moterimi“…
Pranešimas, skaitytas šiuolaikinės literatūros forume
„Šiaurės vasara“ Biržuose (VIII.19)
1 Valstybinė lietuvių kalbos komisija skelbia, kad žodis kralikas (rus. кролик) yra nevartotina svetimybė. Tačiau kasdienėje kalboje šis žodis pasitaiko vulgariuose posakiuose.
2 Witold Gombrowicz, Kosmosas, iš lenkų k. vertė Vytautas Dekšnys, Vilnius: „Baltų lankų“ leidyba, 2008, p. 6.
3 Alphonso Lingis, Nieko bendra neturinčiųjų bendrija, vertė Mėta Žukaitė, Vilnius: Baltos lankos, 1997, p. 78.
4 Ten pat, p. 76.
5 Witold Gombrowicz, Kosmosas, p. 15.
6 Alphonso Lingis, Nieko bendra neturinčiųjų bendrija, p. 74.
7 Wolfgang Iser, Fiktyvumas ir įsivaizdavimas, iš vokiečių k. vertė Laimantas Jonušys, Vilnius: Aidai, 2002, p. 80.
8 Erika Grigoravičienė, Vaizdinis posūkis: vaizdai, žodžiai, kūnai, žvilgsniai, Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2011, p. 110.
9 Ten pat, p. 91.
10 Witold Gombrowicz, Kosmosas, p. 33.
11 Jean Baudrillard, Vartotojų visuomenė: mitai ir struktūros, iš prancūzų k. vertė Neringa Abrutytė, Vilnius: Kitos knygos, 2010, p. 87.
12 W. J. T. Mitchell, What Do Pictures Want? The Lives and Loves of Images, Chicago: University of Chicago Press, 2005, cit. iš: Erika Grigoravičienė, Vaizdinis posūkis: vaizdai, žodžiai, kūnai, žvilgsniai, p. 29–30.
13 https://flirtas.alfa.lt/profile/show/kralikas-1861585.html [žiūrėta 2016-01-19].
