Iš vengrų poezijos
ENDRE ADY
(1877–1919)
Moderniosios vengrų poezijos pradininkas, atnaujinęs vengrų poezijos metriką ir tematiką, įtvirtinęs laisvąjį eiliavimą.
Iš rinkinio „Kraujas ir auksas“ (1907)
Priešais gerąjį tylos valdovą
Einu per mišką mėnesienoj.
Nors švilpauju, bet šaltis krečia.
Mane juk seka dešimtsieksnis
Tylos valdovas,
Ir vargas man, jei atsigręžčiau.
Ir vargas man, jei aš nutilčiau
Arba palaukčiau, kol išbrėkštų.
Nors vienas ak, nors vienas trakšt –
Tylos valdovas
Mane vienu žingsniu sutrėkštų.
1907
Trys rudens ašaros
Rudens vidurdienį, rudens vidurdienį,
Kaip man sunku
Prajuokint merginas visas.
Rudens vidurnaktį, rudens vidurnaktį
Kaip man sunku
Akis pakelti į dausas.
Rudens vidurnaktį, rudens vidurdienį
Kaip nesunku
Ant kelių tik raudot, raudot.
Iš rinkinio „Norėčiau būti mylimas“ (1910)
Nesu nei protėvis, nei ainis
Nesu nei protėvis, nei ainis,
Nesu nei draugas, nei gentainis,
Esu visai aš niekieno,
Esu visai aš niekieno.
Aš kaip kiekvienas: jo šviesybė,
Mįslė, Nordkapas*, keistenybė,
Žaltvykslės tolima šviesa,
Žaltvykslės tolima šviesa.
Bet negaliu, deja, ištverti,
Visiems man noris atsiverti,
Matyti būsiu matomas,
Matyti būsiu matomas.
Savikančioj, dainoj – visur
Man noris meilės iš visų,
Aš noriu būti kažkieno,
Aš noriu būti kažkieno.
1909 m. birželio 22 d.
* Nordkapas – kyšulys Mageriojos saloje, Finmarko provincijoje, šiaurės Norvegijoje. Šis kyšulys – 307 m aukščio stati uola – dažnai laikomas šiauriausiu Europos tašku (vert. past.).
Vežimas naktiniam kely
Koks sudilęs mėnulis,
Kokia šiandien bekraštė naktis.
Kokia šiandien nuliūdus širdis.
Koks sudilęs mėnulis.
Viskas virto griuvėsiais.
Išsklaidyta rusena liepsna
Ir išdrikusi meilės daina.
Viskas virto griuvėsiais.
Girgžda senas vežimas.
Sklinda šauksmas kažkoks iš paskos,
O gal spengia tyla man laukuos.
Girgžda senas vežimas.
1909
SÁNDOR WEÖRES
(1913–1989)
Vengrų poetas, filosofijos mokslų daktaras. Jaunystėje daug keliavo. Nuo 1951 m. iki mirties gyveno Budapešte. Išgarsėjo lyriniais ir ironijos persmelktais eilėraščiais. Daugelyje eilėraščių vyrauja aštri gyvenimo prasmės ir beprasmybės, amžinybės ir laikinumo pajauta. Virtuoziškai valdė eiliavimo techniką; kurdamas naują stilių, neįprastas ritmines ir vaizdines konstrukcijas praplėtė vengrų poetinės kalbos galimybes. Daug vertė (be daugelio kitų, į vengrų kalbą išvertė Laodzi, Šekspyro „Henriką VIII“, visą S. Mallarmé, T. S. Elioto „Bevaisę žemę“).
Kai atūžia vėtra iš dangaus…
Kai atūžia vėtra iš dangaus,
Nepalik manęs, o broli,
Kai tarp lapų slenka pilnatis,
Sese, saugok kaip lig šiolei.
Stovi namas kaimo pakrašty,
Bet jį slepia krūmai niūrūs,
Ir tik zylė, skrisdama tenai,
Maisto randa prie jo durų.
Avinų mokykla
Aš mačiau stebuklą tikrą:
Naują avinų mokyklą.
Tų, kurie ten bliovė bė,
Laukė didelė garbė.
Kas mokykloj nesilankė,
Dovaną tas gavo brangią.
Tad neliko kam ten eit.
Teko uždaryt ją greit.
ÁKOS FODOR
(1945–2015)
Vengrų poetas, vertėjas. Pagarsėjo kaip vengriškų haiku meistras.
Aš – laiškas…
Aš – laiškas. Užklijuotas vokas.
Manasis darbas: paštas.
– Atplėšęs jį, jo nesuvokčiau:
Tai Dievo Dievui raštas.
Vertė Lanis Breilis