Literatūra / Vertimai

2017 09 15

Iš vengrų poezijos

ENDRE ADY

(1877–1919)

Moderniosios vengrų poezijos pradininkas, atnaujinęs vengrų poezijos metriką ir tematiką, įtvirtinęs laisvąjį eiliavimą.

Iš rinkinio „Kraujas ir auksas“ (1907)

Priešais gerąjį tylos valdovą

Einu per mišką mėnesienoj.

Nors švilpauju, bet šaltis krečia.

Mane juk seka dešimtsieksnis

Tylos valdovas,

Ir vargas man, jei atsigręžčiau.

Ir vargas man, jei aš nutilčiau

Arba palaukčiau, kol išbrėkštų.

Nors vienas ak, nors vienas trakšt –

Tylos valdovas

Mane vienu žingsniu sutrėkštų.

1907

Trys rudens ašaros

Rudens vidurdienį, rudens vidurdienį,

Kaip man sunku

Prajuokint merginas visas.

Rudens vidurnaktį, rudens vidurnaktį

Kaip man sunku

Akis pakelti į dausas.

Rudens vidurnaktį, rudens vidurdienį

Kaip nesunku

Ant kelių tik raudot, raudot.

Iš rinkinio „Norėčiau būti mylimas“ (1910)

Nesu nei protėvis, nei ainis

Nesu nei protėvis, nei ainis,

Nesu nei draugas, nei gentainis,

Esu visai aš niekieno,

Esu visai aš niekieno.

Aš kaip kiekvienas: jo šviesybė,

Mįslė, Nordkapas*, keistenybė,

Žaltvykslės tolima šviesa,

Žaltvykslės tolima šviesa.

Bet negaliu, deja, ištverti,

Visiems man noris atsiverti,

Matyti būsiu matomas,

Matyti būsiu matomas.

Savikančioj, dainoj – visur

Man noris meilės iš visų,

Aš noriu būti kažkieno,

Aš noriu būti kažkieno.

1909 m. birželio 22 d.

* Nordkapas – kyšulys Mageriojos saloje, Finmarko provincijoje, šiaurės Norvegijoje. Šis kyšulys – 307 m aukščio stati uola – dažnai laikomas šiauriausiu Europos tašku (vert. past.).

Vežimas naktiniam kely

Koks sudilęs mėnulis,

Kokia šiandien bekraštė naktis.

Kokia šiandien nuliūdus širdis.

Koks sudilęs mėnulis.

Viskas virto griuvėsiais.

Išsklaidyta rusena liepsna

Ir išdrikusi meilės daina.

Viskas virto griuvėsiais.

Girgžda senas vežimas.

Sklinda šauksmas kažkoks iš paskos,

O gal spengia tyla man laukuos.

Girgžda senas vežimas.

1909

SÁNDOR WEÖRES

(1913–1989)

Vengrų poetas, filosofijos mokslų daktaras. Jaunystėje daug keliavo. Nuo 1951 m. iki mirties gyveno Budapešte. Išgarsėjo lyriniais ir ironijos persmelktais eilėraščiais. Daugelyje eilėraščių vyrauja aštri gyvenimo prasmės ir beprasmybės, amžinybės ir laikinumo pajauta. Virtuoziškai valdė eiliavimo techniką; kurdamas naują stilių, neįprastas ritmines ir vaizdines konstrukcijas praplėtė vengrų poetinės kalbos galimybes. Daug vertė (be daugelio kitų, į vengrų kalbą išvertė Laodzi, Šekspyro „Henriką VIII“, visą S. Mallarmé, T. S. Elioto „Bevaisę žemę“).

Kai atūžia vėtra iš dangaus…

Kai atūžia vėtra iš dangaus,

Nepalik manęs, o broli,

Kai tarp lapų slenka pilnatis,

Sese, saugok kaip lig šiolei.

Stovi namas kaimo pakrašty,

Bet jį slepia krūmai niūrūs,

Ir tik zylė, skrisdama tenai,

Maisto randa prie jo durų.

Avinų mokykla

Aš mačiau stebuklą tikrą:

Naują avinų mokyklą.