Holokausto klausimu. Mano elgesio kodeksas
Kartą vienas žydas, tarp kurio ir manęs lyg ir kažkas buvo, laiške man parašė tokį sakinį: „Man bus labai sunku pasakyti savo tėvams, kad tu lietuvė.“
Jis turėjo omeny žydų žudynes Lietuvoje. Žinau tikrai, nes pasitikslinau. Su juo viskas baigėsi taip beveik ir neprasidėję, ir ne dėl to, kad jis žydas, o aš lietuvė, bet ne tai svarbiausia. Svarbiausia yra tai, kad šitas vienas man adresuotas sakinys kartą ir visiems laikams pakeitė mano santykį su Holokaustu Lietuvoje.
Patyrus psichologinį šoką, pirma reakcija būna atmetimas, o vėliau apima išgąstis ir baimė. Toks dėsnis, ir aš ne išimtis. Suvokusi, kad esu siejama su žydšaudyste, vos gaudydama kvapą mintyse lyg poterius sukalbėjau daug kartų girdėtus argumentus: „o bet tai kiek buvo lietuvių, kurie gelbėjo“, „o tai kai mus į Sibirą vežė, tarp žydų kiek buvo komunistų“, „o tai kodėl jie savo žydkapių dabar netvarko“, „o tai kaip vokiečiai tada“.
Šitiems poteriams pasibaigus, man prieš akis iškilo kelio ženklas su užrašu „Žydų žudynių vieta ir kapas X km“.
Kur aš jį mačiau? Daug kur. Visur. Apėmė siaubas. Paskubomis ėmiau ieškoti informacijos apie Holokaustą Lietuvoje. Nė vieno teksto negalėjau perskaityti iki galo, nes mušė karštis ir negalėjau susikaupti. Netyčia užėjau į kažkokią nuotraukų galeriją, pamačiau krūvas vienas ant kito suverstų lavonų praskeltomis galvomis, pramuštomis nosimis. Mane supykino. Skaičiau vėl, bandžiau surasti statistiką, ir kuo daugiau skaičiau, tuo baisiau darėsi. Negalėjau miegoti naktį. Mes tikrai žydšaudžiai.
Tada prisiminiau dar – lietuviškus anekdotus apie žydus. „Tarpusavyje kalbasi nacių kareiviai. Vienas sako: „Gal nukabinam kokią žydaitę?“ Kitas atsako: „Ai, tiek to, tegu kabo.“ Bet šitas toks prasčiokiškas, ne mano stiliaus. Mano aplinka visada buvo labai inteligentiška. Mūsų juokai būdavo daug rafinuotesni. „Hrhhhhrh hrrrrhrrr rrhhhrr“ – taip mano giminės aktoriai mėgo mėgdžioti žydų tariamą „r“. Ir dar. Aš visada labai mėgau šitą: „Tikras lietuvis turi per gyvenimą pasodinti medį, užauginti sūnų, nušauti žydą ir nušauti voveraitę.“ Kas paklausia: „O kodėl voveraitę?“, yra, anot šito pokšto, tikras lietuvis, nes klausimų dėl žydo jam nekyla. Krisdavau iš juoko visada, absoliučiai visada iš pačių inteligentiškiausių žmonių išgirdusi: „O kodėl voveraitę?“ Prasmę ir kontekstą galiu paaiškinti lengvai, bet kodėl mes taip juokaujame? Nes mes žydšaudžiai.
Kitą dieną mieste priešais pamačiau žydą ortodoksą, vediną dviem berniukais. Širdis ėmė smarkiau plakti, suprakaitavo delnai. Nuleidau galvą, o kai jie buvo visai arti, moviau į kitą gatvės pusę. Eidama per gatvę girdėjau kasamos duobės garsą. Dar kitą dieną kavinėje rinkausi pusryčius ir pamačiau aguonomis apibarstytus beigelius. Aguonos, beigeliai, Lenkija, Lietuva, žydai, žydšaudžiai. Mes žydšaudžiai. Man surakino skrandį, išėjau iš kavinės jausdama kraujo kvapą. Man negalima valgyti beigelių, aš neturiu teisės.
Taip prasikankinau kelias dienas ir kai jau jutau, kad siaubas, išgąstis ir kaltė ima fiziškai mane sekinti, nutariau pasitelkti protą. Apklausiau visus savo pažįstamus – mokytojus, muziejininkus, istorikus, menininkus, – kaip toliau gyventi, ką daryti. Išgirdau tuos pačius poterius. Tada labai ant visų siutau, bet dabar matau, kad ta siena, į kurią vis atsimušdavau, man padėjo rasti atsakymą. Tik prieš jį rasdama, uždaviau sau patį sunkiausią klausimą ir atlikau patį sunkiausią tyrimą savo gyvenime.
Ar mano giminė prisidėjo prie Holokausto Lietuvoje? Šito paklausiau pati savęs ir pati ieškojau atsakymo. Oficialus žydšaudžių sąrašas man nėra prieinamas, dėl to iš visos medžiagos, kurią radau, susidėliojau žydų žudiko Lietuvoje profilį. Tada, pasiėmusi savo genealoginį medį, atrinkau visus tuo laiku gyvenusius gimines ir, pasitarusi su pažįstamu kriminalistu dėl metodų (kokiu tikslu konsultavausi, jam nesakiau), vadovaudamasi principu „kaltas, kol nekaltumas neįrodytas“, išnagrinėjau kiekvieną iš jų lygindama su žydšaudžio prototipu. Dirbau slaptai, viena, vėlai vakare po darbų, ir man buvo labai baisu. Užbaigusi paskutinio asmens tyrimą, pirmąkart po gero mėnesio ramiai užmigau. Mes ne žydšaudžiai, aš ne žydšaudė. Bent jau tol, kol nepaskelbtas oficialus kaltų dėl Holokausto Lietuvoje sąrašas ir aš jame neradau savo giminaičių vardų. Tikiuosi, kad tame sąraše jų nebus niekada, bet jeigu bus, reikės galvoti iš naujo, kaip gyventi ir ką daryti.
Aš ne žydšaudė. Bet tai dar ne viskas. Aš negaliu laikyti savęs pasaulio lietuve ir kaip laisvas žmogus kalbėtis su visu pasauliu susikoncentravusi vien tik į savo asmeninę istoriją. Lietuviškumas yra ne tik mano individualus supratimas ir žinojimas, kas aš esu, tai kartu yra ir prekės ženklas, egzistuojantis ir atpažįstamas pasauliniame kontekste tarp visų kitų prekių ženklų – įvairių tautinių įvaizdžių, kurių kiekvienas turi savo reputaciją. Reputacija yra sudėtingas dalykas, bet apie ją užtenka žinoti kelias paprastas tiesas. Ją labai sunku įgyti, labai lengva sugadinti, ir nors už savo reputaciją esi atsakingas pats, prasminės sąsajos, asociacijos ir kitų žmonių interpretacija yra daug svarbiau už tavo paties intencijas, žinojimą ir faktus.
Pasauliniame kontekste egzistuoja tiesioginė sąsaja tarp lietuviškumo (lietuviškos tautybės, pilietybės, lietuvių kalbos, kultūros, istorijos ir taip toliau) ir Holokausto. Ją galima neigti, kaip šiandien daugelio yra neigiama islamo sąsaja su religiniu terorizmu. Ne visi lietuviai buvo žydų žudikai ir jų parankiniai, žydus žudė ne vien lietuviai, bet žydų žudikai ir jų parankiniai buvo lietuviai. Jų vardai buvo Albinas, Jonas, Angelė, Bronius, o tai yra lietuviški vardai. Galima ginčytis, kad tie albinai, jonai, angelės ir broniai buvo ne „tikri lietuviai“, o kažkokia „suklaidintų“ žmonių grupė, atskalūnai, turėję „iškreiptą“ supratimą apie šiaip jau taikią ir tyrą Lietuvos valstybę, bet jie veikė Lietuvoje, juos auklėjo lietuviai, o kai kurie jų žudydami žydus vadovavosi idėjomis apie Lietuvos valstybę. Dar, kaip dažnai būna panašiais atvejais, galima sakyti, kad juos kažkas „išprovokavo“, kad jų veiksmai buvo „atsakas“ į kažkieno kito veiksmus, ir kaltę perkelti kitiems. Galima ir išvis neigti viską badant pirštais į kitus, galima gintis žviegiant: „Tai ką, man dabar pasikart?!“ arba eiti į demonstracijas apsivilkus marškinėlius su užrašu „Mes lietuviai, mes ne žydšaudžiai“. Naciai, Armėnija, kryžiaus karai, Breivikas – viskas tiesa, bet tai kitos istorijos. Kalbama apie lietuviškumą ir Holokaustą. Visa kita yra irrelevant – nesusiję.
Labai norėčiau, kad šitos sąsajos nebūtų. Apskritai norėčiau, kad Holokaustas niekada nebūtų įvykęs ir kad jis nebūtų įvykęs Lietuvoje, bet jau per vėlu. Vienintelis dalykas, kurį galiu padaryti, tai priimti kaip duotybę tai, kad kol aš būsiu lietuvė, turėsiu lietuvišką vardą, veidą, pasą, kalbėsiu lietuviškai, tol gali atsirasti žmonių, žydų ir ne, kurie mane sies su Holokaustu ir / ar antisemitizmu, ir išmokti su šita sąsaja gyventi. Gali būti, kad tokių atvejų bus tik 1 iš 100, 1 iš 1 000 ar tik 1 iš 10 000, gali būti, kad žydšaudystė bus antra, trečia ar aštuoniolikta lietuviškumo konotacija po krepšinio, Baltijos kelio, chuliganų, gražių moterų, gintaro ir „Eurovizijos“, bet jos galimybė visada išlieka ir aš negaliu jos paneigti. Dėl to savo profesiniame ir asmeniniame gyvenime visame pasaulyje (o tai reiškia – nuo Šilutės iki Singapūro, džiunglėse ir pokyliuose, absoliučiai visur) vadovaujuosi tam tikru globaliu elgesio kodeksu.
Atsisakau bet kokių veiksmų, veiklų ar žodžių, kurie gali būti suprantami kaip Holokausto neigimas ar teisinimas. Atvirai, visomis kalbomis, kurias moku, sąmoningai, be atsikalbinėjimų ir tiek kartų, kiek reikia, bet kur ir bet kada galiu garsiai pripažinti, kad Holokaustas yra pats gėdingiausias įvykis Lietuvos istorijoje, kuriam pateisinimo nėra. Vienareikšmiškai pasmerkiu visus žydus žudžiusius lietuvius. Visus iki vieno, be jokių išlygų. Kalbėdama apie Holokaustą niekada nevartoju konstrukcijos „taip, bet“. Holokaustas ir Sovietų okupacija yra dvi didžiausios lietuvių tautos tragedijos. Tarp jų yra žodis „ir“, o ne „bet“.
Taip pat atsisakau vartoti, dalintis, kurti ir kitaip naudoti ir / ar reprodukuoti bet kokius priežodžius, patarles, juokus, anekdotus ar bet kokį kitą turinį, kuriame neigiamai, paniekinamai arba dviprasmiškai vaizduojami žydai. Niekas niekada jokioje pasaulio šalyje jokia kalba iš manęs neišgirs nieko blogo, sarkastiško, įžeidžiančio ar dviprasmiško apie žydus arba Holokaustą. Absoliučiai nieko niekada, nebent tai bus citata straipsnyje arba pareiškime policijai. Ir man nesvarbu, ką sau leidžia ir kaip elgiasi kiti. Aš taip nedarau. Tai yra mano lietuviškasis tabu, kurio laikausi visame pasaulyje.
Savo elgesio kodekso laikausi ne iš baimės, o blaivia sąmone, dėl savo pačios patogumo, komforto, savo reputacijos ir paprastos žmogiškos atjautos Holokausto aukoms. Man svarbu, kad kitą kartą, kai Rusijos Federacija tarptautiniais kanalais vems о лесных бандитов Прибалтики, pasaulio elitas klausytų manęs, o ne jų. Dar aš noriu, kad susitikus su žydais man daugiau niekada nedrebėtų kojos, nedrėktų delnai ir daugiau nebegirdėčiau kasamos duobės garso.
Iš mano gyvenimo kartą ir visiems laikams dingsta Užgavėnių šventimas su žydukais Lietuvos. Tradicijos, paveldas? Tradicijos ir paveldas yra Velykų bobutė, sutartinės, Liongino Šepkos dievukai, Vinco Svirskio kryžiai, ant smilgos suvertos žemuogės, karpiniai, Gedimino laiškai, Pažaislio vienuolynas, kas tik nori. Užgavėnių žydukai Lietuvos yra mėšlo gabalas ir aš jį nuleidžiu į klozetą. Man visiškai nesvarbu, kad galbūt dauguma žydukais Lietuvos persirenginėjančių neturi jokių blogų ketinimų žydų atžvilgiu, man nesvarbu, kad jie apie tai niekada nepagalvojo, kad jiems smagu ar kad jie nieko nesupranta, ar yra tiesiog šiaip durni mužikai. Asociacija, konotacija, sąsaja ir dviprasmybė čia yra svarbiau už viską, nes pasaulinė lietuviškumo reputacija ir Holokausto aukų atminimas man yra aukščiau už visas šitas primityvių papročių liekanas. Ar galiu švęsti Užgavėnes apskritai? Vilniaus „Lėlės“ teatre esu mačiusi spektaklį vaikams visiems gerai žinomos pasakos „Raudonkepurė“ motyvais. Viskas ten taip, kaip ir turi būti, tik medžiotojai vilkui pilvą ne perrėžia peiliu, o, su vilku gražiuoju susitarę, sumažina jam pilvą taip, kad jis lieka gyvas, tik, kitaip nei anksčiau, jau nebegali ir nebenori ryti senelių, raudonkepurių ar žvėrelių ir vietoj jų nuo šiol savo gyvybei palaikyti rupšnoja kiškio kopūstus. Vilkas pabėga savais keliais, visi patenkinti, pasaka baigiasi. Puikus gerai žinomo siužeto dekonstravimo ir adaptavimo pavyzdys. Su Užgavėnėmis, lietuviška Mardi Gras versija, jeigu kada kiltų noras jas švęsti (nors paprastai tokiems dalykams negaištu laiko, nes turiu daug įdomesnių užsiėmimų), padaryčiau tą patį. Jose būtų viskas – valgymas 12 kartų per dieną, stirtos blynų, lašiniai, miežinis alus, karnavalas, Lašininis ir Kanapinis, bet nebūtų nė vieno žodžio, nė užuominos ar menkiausios detalės, susijusios su žydais. Visiškai nieko. Visas nuorodas į žydus pakeisčiau kuo kitu – personažais iš lietuviškų pasakų, padavimų, legendų, gamtos, aplinkos, gyvūnijos ir kasdienio gyvenimo. Šventės prasmė liktų ta pati, o nauja tradicija prasidėtų nuo manęs, mano virtuvės ir mano slenksčio, ir ji galėtų būti švenčiama bet kur pasaulyje.
Jeigu man kyla abejonių dėl turinio, sau užduodu du paprastus klausimus: 1) jei dabar staiga išgarsėčiau ir toks turinys būtų paviešintas, šalia paskelbiant mano vardą, ar yra galimybė, kad tai bus interpretuojama kaip lietuviškas antisemitizmas, ir 2) jeigu vietoj žydo (-ų) atitinkamame kontekste būtų vaizduojamas lietuvis partizanas arba mano išbuožintas prosenelis, ar mane tai žeistų? Savo vidiniam realiu laiku veikiančiam filtrui duodu 10 sekundžių atsakyti „taip“ arba „ne“. Jeigu atsakymas į nors vieną iš šių klausimų yra „taip“, aš sustoju ir užsičiaupiu. Jeigu po 10 sekundžių dar abejoju, irgi sustoju ir užsičiaupiu.
Kartą tvarkydama namus tarp senų daiktų radau savo paauglės nuotrauką, kurioje aš vilkėdama raudona suknele ir metalu kaustytu odiniu švarku stoviu masinės žydų kapavietės fone ir šypsausi. Kas mane fotografavo, nelabai atsimenu, tik žinau, kad tai buvo kažkokia neva meniška fotosesija. Apie jokį Holokaustą tada net negalvojau. Nesu tikra, ar išvis žinojau, kur fotografuojuosi. Atsimenu tik tiek, kad man labai patiko mano apranga, o žalia žole apaugusių kauburių fonas prie jos labai tiko. Pažiūrėjus į tą nuotrauką man 10 sekundžių nereikėjo. Aš ją suplėšiau, o juostą sukarpiau ir išmečiau. Visai neseniai viename Europos sendaikčių turguje radau maždaug 1940-ųjų pradžioje pagamintą mažą vakarinį rankinuką su grandinėle ir šilkinio satino pamušalu. Jis niekada nedėvėtas, dar su etikete, kurioje radau parašyta, kad rankinukas siuvinėtas rankomis 950 dygsnių kvadratiniame colyje tankumu. Tas mažytis nepaprasto grožio subtilus meistrų darbas, išlaikytas tiek dešimčių metų, man iškart krito į akį ir aš jį iškart nusipirkau. Beeidama namo ėmiau galvoti, kam jis galėjo priklausyti. Poniai, panelei, turtingai miestietei, europietei? Žydei, kuri nespėjo juo pasidžiaugti? Man nutirpo rankos. Grąžinti? Pasilikti? Po 20 sekundžių jį pasilikau.
Visame pasaulyje labai aiškiai atsiriboju ne tik nuo dviprasmiškų daiktų ir veiklos sričių, bet ir nuo bet kokių asmenų, įstaigų, bet ko, kas neigia, teisina Holokaustą Lietuvoje ar bet kur kitur. Atsiriboju, nusisuku ir / arba išeinu. Išgirdusi juokus, išeinančius už mano tolerancijos ribų, elgiuosi taip pat. Ar ką nors dėl to prarandu? Nieko. Bus tų juokų ir tų žmonių, bus daug iki gyvenimo galo, ir dar liks kitiems po manęs.
Pabaigai – senas žydiškas anekdotas. Bevaikštant nepažįstamo miesto gatvėmis turistui sugenda laikrodis. Bijodamas pavėluoti į traukinį, jis nutaria iškart jį susitaisyti. Klausia praeivių, kur artimiausia taisykla, niekas nežino. Staiga netoliese pamato nedidelę įstaigą, ant kurios lango kabo didžiulis laikrodis. Apsidžiaugia. Įeina, o ten sėdi kažkoks vyras keistais rūbais ir keista šukuosena. „Man labai skubiai reikia…“ – kreipiasi į jį turistas. „O mes čia laikrodžių netaisom“, – sako. „Netaisot? O tai ką darot?“ – „Apipjaustymus“, – atsako vyras. „Aaa, o tai ko pas jus laikrodis ant lango kabo?“ – pasipiktina turistas. „O kas jūs norite, kad kabėtų?“ – klausimu į klausimą atsako vyras.
