Gregerijos, arba Paprastumo paradoksai

Kadaise ispanų avangardo tėvas Ramónas Gómezas de la Serna (1888–1963), išties linksmas vyrukas, stebėdamas aplinką, gamtą, kalbą ėmėsi rašyti aforistinius posakius apie įvairius reiškinius (abėcėlę, meilę, muziką, meną, mėnulį ir kt.). Po kurio laiko nusprendė išradęs naują trumpatekstį žanrą ir jį pavadino gregerijomis (greguerías). Gómezas de la Serna jas aiškino įvairiai, pačią glausčiausią apibrėžtį palikdamas formulei: metafora + humoras = gregerija.

Tačiau ši formulė ne visuomet tinka, tad veikiau reikėtų sakyti, kad gregerija – savotiška poetinė proza, kuriama paradokso, netikėto elementų, reiškinių, juslių sugretinimo technika. Lyrinis subjektas (ar pasakotojas) neretai yra šiek tiek naivokas, nors kasdienybėje jis pastebi daug nepaprastų ar, priešingai, labai paprastų dalykų. Nemaža dalis gregerijų kelia komišką įspūdį, nors esama ir tragikomizmo, egzistencinės beprasmybės ar prasmės paieškų. „Tai drąsus bandymas apibrėžti tai, kas neapibrėžiama, užčiuopti tai, kas laikina, atrasti tai, ko daugiau niekas nejaučia arba jaučia visi“, – yra sakęs rašytojas. Gómezas de la Serna išleido ne vieną gregerijų rinkinį, čia pateikiamas pluoštelis 1910–1963 m. rašytų tekstų.

 

Vertėja

 

Dantė kiekvieną šeštadienį eidavo į kirpyklą, kad jam patvarkytų laurų vainiką.

 

Prisirašinėti knygose pastabų – drąsu; taip pat drąsu būtų parodoje dailinti paveikslus.

 

Būna tokių akustiškų vasaros naktų, kai taip gerai girdisi traukiniai, geležinkelio vėžių šniokštimas ir bilsmas, kad imi ir pasijunti stoties viršininku.

 

Šakutė kiaušinius plaka didžiuodamasi, nes tai papildoma paslauga, nepriklausanti jai pagal pareigas.

 

Kartais dangūs atrodo tokie purvini, tarsi visi pasaulio akvarelininkai juose būtų išsiplovę teptukus.

 

Nuliai – tai kiaušiniai, iš kurių išsirito kiti skaičiai.

 

Pati pigiausia kelionė – pirštu per žemėlapį.

 

Sultonas dėvi turbaną kaip priemonę nuo galvos skausmo.

 

Musės – vieninteliai laikraščius skaitantys gyvūnai.

 

Butelis – vyno sarkofagas.

 

Epitafija – tai paskutinė žmogaus vizitinė kortelė.

 

Tas budelis buvo toks skrupulingas, kad prieš kirsdamas aukai galvą dezinfekuodavo giljotiną.

 

Ji supyko, nes jis jos nesiklausė, bet juk mąstė jis apie tą patį, ko negirdėjo.

 

Galva – tai minčių akvariumas.

 

Norime būti iš akmens, bet esame iš želatinos.

 

Žmonių veidmainiavimas aiškiai pasimato tada, kai tas ar ta, kur ką tik niršo, turi pakelti telefono ragelį, ir jį ar ją užplūsta malonybės.

 

Lietus ėmė barbenti savo rašomąja mašinėle.

 

B yra abėcėlės žindyvė.

 

q – tai p, grįžtanti po pasivaikščiojimo.

 

G – tai C, atsisakiusi ūsų ir barzdelės.

 

W – tai M, kai ją lygina.

 

U – tai abėcėlės pasaga.

 

O – tai abėcėlės žiovulys.

 

S – tai abėcėlės kablys.

 

X – tai abėcėlės sulankstomoji kėdutė.

 

Atrodo, kad L spiria gretimai raidei.

 

9 – tai skaitmenų ausis.

 

Dūmai kyla į dangų, nors turėtų leistis į pragarą.

 

Lietus atrodo liūdnas, nes mums primena laikus, kai buvome žuvys.

 

Fotografas pastato mus sudėtingiausia poza, norėdamas, kad išeitume kuo natūralesni.

 

Keli mūsų valgomi kiaušiniai atrodo kaip dvyniai, nors jie net ne trečios eilės pusbroliai.

 

Kupranugario bėda ta, kad jis tiesiog blogai sukurtas.

 

Buvo viena tų dienų, kai vėjas nori prabilti.

 

Moteris: debesuota su pragiedruliais.

 

Paskutinis nupeštos vištos pasididžiavimas tas, kad mirties akivaizdoje labai išilgėja kaklas, ir ji atrodo kaip gulbė.

 

Dulkėse pilna senų ir pamirštų čiaudulių.

 

Kai nukrinta žvaigždė, atrodo, kad dangaus pėdkelnėms nubėgo akis.

 

Vėjo bėda: jis neturi šukų.

 

Aušra visados nustemba, išvydusi mus vis dar gyvus.

 

Didysis žygdarbis, apie kurį svajoja skruzdės, – į skruzdėlyną atsitempti fortepijoną.

 

Riešutų gliaudytuvas yra negailestingas budelis.

 

Sidras norėtų būti šampanu, bet negali, nes dar nėra apkeliavęs tiek pasaulio.

 

Javai kutena vėją.

 

Žmogaus ausis visuomet klausia, nes – gerai įsižiūrėjus – ji yra klaustuko formos.

 

Filmai, kuriuos kažkada norėjome pažiūrėti, bet nepažiūrėjome, yra kaip nuo mūsų pabėgę gyvenimai, kuriuos galėjome nugyventi.

 

Paplūdimiuose mūsų batai tampa smėlio laikrodžiais.

 

Kai kaimynas iš viršaus siurbliuoja grindis, siurblys iš mūsų ištraukia visas mintis.

 

Geriausias dalykas aušrai – ji nežino nieko apie vakar.

 

Višta yra vienintelė virėja, mokanti iš trupučio kukurūzų be kiaušinio pagaminti kiaušinį be kukurūzų.

 

Yra du priešingų žmonių tipai: tie, kurie visuomet užsisako sriubos, ir tie, kurie jos niekad nevalgo.

 

Gamta liūdna. Ar kas yra matęs besijuokiantį medį?

 

Aštuonkojis – tai ranka, ieškanti lobio jūros gelmėse.

 

Meilė kaip manija, tik ji pati baisiausia iš visų.

 

Jūra tik mato keliaujančius. Ji pati nėra nė karto keliavusi.

 

Viščiukas gerai iškepęs tada, kai būna smuiko spalvos.

 

Iš tiesų juk gyvybės draudimas yra mirties draudimas.

 

Svirplys matuoja nakties pulsą.

 

Ta moteris mane nužvelgė kaip užimtą taksi.

 

Adomas neišsiskyrė su Ieva tik dėl to, kad nerado advokato.

 

Nėra architektūriškai sumaniau panaudotos erdvės už šprotų skardinę.

 

Anūkai išblukina senelius.

 

Raganosiui iltys išdygo ten, kur neturėjo išdygti.

 

Šaukštelis nukrinta ant grindų taip garsiai dėl to, kad yra įrankių vaikas.

 

Man labiau patinka naudotos rašomosios mašinėlės, nes jau turi patirties ir išmano rašybą.

 

Šakutė – tai spagečių šukos.

 

Gyvenimas bijo mirti būtent dėl baimės mirti.

 

Blusa šunį paverčia gitaristu.

 

Bananas – tai vienintelė žuvis be ašakų.

 

Yra tik vienas kvapas, galintis varžytis su audros kvapu: tai pieštuko medienos kvapas.

 

Amžinybė pavydi mirtingumui.

 

Karvės išmoksta geografijos stebėdamos juodas ir baltas dėmes ant kitų karvių.

 

Amerikos upių melancholija: jos tokios didelės, kad per jas net netiesia tiltų.

 

Židiniuose dega malkos, o atrodo, kad dega atsiminimų knygos, dienoraščiai ir meilės laiškai.

 

Marmurines skulptūras labiausiai erzina tai, kad jų kojos visąlaik šąla.

 

Vanduo neturi atminties: dėl to jis toks švarus.

 

Drabužių spintos yra kaip klausyklos, kurios žino, kiek suadytų kojinių turime.

 

Siuvimo mašina yra kinematografas baltoms paklodėms.

 

– Kodėl vidudienį debesys taip greitai lekia? – Nes skuba namo pavalgyti.

 

– Ar žuvys verkia? – Žuvims nereikia verkti, nes jūra – tai gryna, druskinga ašara.

 

Jis buvo toks pamišęs, kad siuvėjas pasiteiravo, ar liemenę jam siūti ilgomis rankovėmis.

 

Upės nuolatos rašo jūrai patį ilgiausią laišką.

 

Tądien, kai mėnulis nusipirks automobilį, naktys pasidarys daug trumpesnės.

 

Rašyti – tai leisti žmogui verkti ir juoktis vienam.

 

Poetas tiek žiūrėjo į dangų, kad jo akyje išaugo debesis.

 

Reikia būti atsargiam ir nemąstyti pernelyg genialių dalykų, nes smegenys tėra vos sudaigstytos.

 

Girtuoklio namuose išsigandę buteliai metasi po stalu.

 

Odekolonas yra drabužių viskis.

 

Kokia jo kategorija? Židinys su vos viena malka.

 

Vienintelis gyvuosius nuo mirusiųjų skiriantis dalykas – jie dar nėra mirę.

 

Pats baisiausias jausmas: siela ima kalbėtis su širdimi apniukusioje krūtinės gelmėje.

 

Tarp traukinio bėgių auga savižudės gėlės.

 

Blogiausias ambicijos bruožas: ji gerai nežino, ko nori.

 

Kriokliuose vanduo išsipina kasas.

 

Knygos vienintelės išlaiko šimtmečių dulkes: ir fiziškai, ir dvasiškai.

 

Retsykiais galvojame: ar tik didžioji gyvenimo klaida nebus manyti, kad galva yra sukurta galvoti?

 

Gyvenimas toks: „Ar gerai įsitaisėte? Ką gi, tuomet – lauk!“

 

Gregerija – tai minčių petarda.

 

Iš: Ramón Gómez de la Serna. Greguerías. Edición de Rodolfo Cardona. Madrid: Cátedra, 1979

Vertė Aistė Kučinskienė