Eilės
Truputis prisiminimo
Atsimeni
kažkada aprašinėjau tavo sapną
apie keturis mėnulius ir artėjančią katastrofą
paradoksaliai
suteikiančią vilties
apie jų prisilietimą
kurio nė sapnuot nieks nesapnavo
apie išnykimą
kurio grėsmė ir troškimas
kas rytą nuliedavo tarsi lediniu vandeniu
apie išnykimą danguje ir žemėje
apie tamsą kuri bus tuščia
kurį laiką
arba lygiai septynias dienas ir septynias naktis
ir rasis nauja žemė ir naujas mėnulis
ir vėl viskas iš naujo
ir vėl milijardai metų evoliucijos
chaoso ir keistų atsitiktinumų
būtent pastaruosius bus itin smalsu stebėti
juk atsimeni –
viskas prasidėjo nuo vilties
Paskutinių dienų moralas
Tebūnie menas!
Aštriais ašmenim atpjovę,
Krauju sienas apspjaudom,
Ištapom gražiai,
Ekspresyviai,
Surikiuojam rankas, kojas ir torsus,
Lytis, sėdmenis, pažastis,
Akis, lūpas ir nosis
Statmenai ant palangių,
Palikdami pūti ar džiūti,
Į akmenį virsti,
Pūti ar džiūti
Visus ar po vieną,
Po du, po tris ar po keturis
Pūti ar džiūti,
O tada kažkas vienas
Ar dviese
Sujungia,
Srovę paleidžia,
Ima šokti, raitytis ir lydytis
Penki D vaizdas
Verčia iš koto,
Verčia žavėtis, šlykštėtis,
Kraupti ir gūžtis
Prisiminus,
Kad pats nebeturi kupros,
Kad nuosavas kraujas, mėsa
Ir kaulai
Pavirtę į vaizdą,
Už kurio peržiūrą sumoki
Po 4 pinigus
Apie miestą
Mylimam miestui, kurio kartais bijau
Miestas,
kadaise vilkėjęs didiko rūbais,
miestas su keletu puošnių lopinių
ant sudilusios drobės,
krauju pramirkusios,
slankioja dabar sau
tarp nepajudinamų savo rūmų sienų,
slankioja ir mosikuoja rankomis,
slankioja ir mosikuoja rankomis,
šnabždėdamas kažką sau po nosim,
knyga, vos gyva,
kaklą pasidabinęs.
Slankioja ir maišeliais spjaudosi.
Tie kabinasi ant medžių
primindami nebūtų troškimų kapines.
Vargas
pakliuvusiam ant jo tako.
Apie gyvenimą skylėje
Tamsa, retas oras, ankštumas,
nėra vietos nei kojos, nei rankos
judesiui,
oda perbėga šiurpas,
net plaukai gūžiasi.
Tai tokie pirmi potyriai,
dažniausiai liudijantys
atvykimą į Skylės rūmus.
Akims apsipratus išvysti
aklinas sienas,
rožines pelargonijas, vatą
pramaišiui su senais drabužiais,
vėl pelargonijas
ant kas antro lango,
malkas, ryškiai mėlynas vandens kolonėles,
savo forma ir paskirtim primenančias švyturius,
žydrynę, pakibusią virš seno miegančio girtuoklio
ant suolo,
ten, kur susikerta dvi parduotuvės,
taip pat mergaitę
rožine suknele
ant sūpynių,
girgžt girgžt,
kol tėvai su kaimynais trečią dieną
geria
sujauktam kieme prie pat gatvės,
išvaryti pavasario, obelų žiedų ir alyvų kvapo.
Gali išgirsti byrant sudžiūvusius žiedlapius,
grandines, ašaras, naujagimių aimanas,
gali užuosti kvapą
dulkių, asfalto, pūvančio medžio, lietaus, kraujo,
dūmų, alkio, troškimo gyventi, ne mirti,
pavasario,
gali pats pabandyti gyventi.
Apie pabėgimą
Šį kartą
Papasakosiu apie mūšį
Vieną iš nedaugelio
Tą naktį mus ištikusį
Erdvėje
Tarp dviejų hektarų miško
Ir juodosios jūros
Erdvėje
Tarp oro gūsio šnervėse
Ir lūpų judesio
– Atsimeni kaip plaukėm
Bėgdami nuo priešų
Jausdami
Tą gilų vandenį
Po savo kūnais
Apsunkę
Nuo šimto vieno
Pabėgimo plano
Jis baigės per anksti
Kaip visada
Pabudus
Apie Paryžių Teksase
Apie Paryžių Teksase,
apie traukinį manyje,
apie dešimtą tavo vaiką,
pagimdytą
iš gailesčio ir
baimės
žiūrėti
sau
į akis
Apie bokštus iš kaladėlių
ir svajones, vis dar
juose užrakintas,
apie tylą ir
vos girdimą
maldavimą
išleisti
iš
labai
seniai apleisto
šulinio
niekada nemačiusio
vandens
Apie profilį ir pelėsį
Kai sėdėjau tarp keturių sienų
senam pastate
tą žiauriai karštą
vasaros dieną
savo veidą
parodei
beveik profiliu
žiūriu
o akyse –
siena
ir dar truputis pavėsio
ant kaktos
po blakstienom
vėliau pamačiau tave
iškilmingai
su muzika mėgstamam filmui
vėl tas pats profilis
juodas su baltu pavėsis
ir karštis
miesto aikštė banginis
pūvantis
kaip ir visos sistemos
užrakintos cirko vagonuose
vėliau
gyvenau
dar buvau nusipirkus kavamedį
aišku
nugaišo
neištvėrė pavėsio
ir ilgesio.
Apie nusilupimus
Nusilupu
žvilgsnius tų, kurie žiūrėdami į mane tematė
savo vidurius,
tulžį ir kepenis
Nusilupu
žodžius tų, kurie
kalbėdami apie mane liudijo savo kapus ir akmenis
Nusilupu
dūmus ir kartų tabako laukimą, kai liepsnos kyla aukščiau už debesį
Nusilupu
ašaras tų, kurie jau seniai išverkę žaizdas ir ašakas
Nusilupu
meilę kaip vyną, meilę kaip laivą ir laisvę, meilę kaip gyvą padarą
viltį ir trupinius maisto iš vakar
Užsidengiu
baltu lapu ir dažais
Mėnuliai, kur kabo, jų šviesa mano kauluose.
Apie palatą ir balandžius
Kai tu gulėjai dvivietėj palatoj
ir už lango kąsniais
krito sniegas,
pagalvojau –
gražus tas sniegas, graži siena
ir lašai, tavo kūną gaivinantys,
gražūs,
kodėl taip kyla burbulai?
„Juk tai fizika!“
ir užrašas gražus,
net keliose vietose –
„Prašome nelesinti balandžių“
jie alkani,
jie susirinko
išlesti vidurių
„Kur dingo senosios žvaigždės?“
Šimtas devyni kūdikiai
Šimtas devyni kūdikiai
užmerktom, pramerktom akim, kaip lėlės,
melsvi, gelsvi ir išbalę, tie,
kur visai neseniai numirę
mėlynas dangus
ir kraujas,
ir burnos,
maisto niekad nematę
ir kvapas odos ir kaulų,
žmogumi nevirtusių
stoviu priešais
ir drugys nagais
į kairę akį įsikibęs
skauda
lietus,
smulkus lietus ir vyšnios
stiklinės akelės
lietų surenka
o mano pėdos smenga,
o mano pėdos virsta į akmenį
o mano rankomis varva
smulkus lietus ir vasara
o mano rankos
varva
vakaras
——-
vakar
—-
aš
–
Apie būsimą scenarijų
Aš dar parašysiu scenarijų
apie tuštumą
vidury mažo Amerikos miesto
vieną ankstyvą gegužės rytą
apie tai
kaip
nėra
kuo
kvėpuoti
apie baltos spalvos saulę
per aukštai pakibusią
apie seną indėną
to paties veido
nuo pirmo iki paskutinio
pejotlio kąsnio
daugiausiai dėmesio skirsiu durims ir sienoms
durys bus metalinės
piene išmirkusios rožės spalvos
apvaliom rankenom
(kas tokias deda laukui?)
paminėsiu dulkę
pakibusią
virš negyvo maitėdos
iš alkio pastipusio
ir seno laikraščio skiautę su antrašte
„šioje šalyje baigėsi lavonai“
