Brandos egzaminas

Ar tai ji? Argi tai tikrai galėtų būti ji, kaito ir drėko Justino sprandas, velnias, tokia panaši, tai tikrai ji. Ir kraujas ant lūpų – tik dabar tai vien ryškūs raudoni lūpų dažai, o tada, prieš tiek metų, kraujas, pats tikriausias. O gal vis dėlto ne ji, gal reikėtų užsimerkti ar nusisukti, o po to vėl atsargiai dirstelėti, kad įsitikintum. Betgi sunku būtų šitaip apsigauti, o gal slapčia jis viliasi ir tikisi, kad kas nors, koks nors mažas atsitiktinumas jį dar išgelbės?

Nesąmoningai, jau tikrai nevalingai jis perbraukė akimis – tik akimis – per jos plaukų sruogas kaip tada, – o Dieve, prieš penkiolika metų tai darė! – pirštais: švelnios, sukrios, iš prigimties susiraičiusios garbanos, o šit jo pirštai drėgni ir virpantys iš jaudulio, vaikiški pirštai, bet prakaitas – jau vyriškėjantis, aitraus kadugių kvapo – dabar kaip tada ir tada lygiai kaip dabar. Kas yra laikas? Tai tik kažkoks nereikšmingas tarpas. Ir štai tamsos šešėliai krinta jam ant akių kaip ir tada ankštame ir gūdžiame žeminės rūsiuke, kur turėjo būti tvarkingai išrikiuoti aviečių ir vyšnių stiklainiukai, kompotai ir marinuotų bei raugintų agurkų trilitrių virtinės. Tačiau sunku juos įžiūrėti, nes tamsa niaukia akis, niaukia skaisčią skausmingą dienos šviesą, klykte klykiančią pro mažus durų plyšelius. Ir Milda klykia, jos mergiškas klyksmas eina tiesiai į jį, į Justiną, kaip stipri elektros srovė. Taip ankšta ir tamsu, kad jam pritrūksta kvapo ir atrodo, kad tuoj mirs. Mirs šią pat minutę, akimirką.

Juk tai ji, Milda. Ji nepasikeitė tiek, kad jis jos neatpažintų. Ir visai nesvarbu, kiek metų prabėgtų, net jei ji būtų sena, senut senučiukė, jis neišvengiamai ją atpažins. O štai jis pats, Justinas, ar atpažįstamas? Vargu, penkiolika metų iš berniuko išaugino vyrą, naują, nepažįstamą žmogų, taigi jis galėtų būti dėl šito beveik ramus. Bet pirštai limpa spausdami šampano taurę, kurią jam žvilgsniu ir vienu judesiu įsiūlė pro šalį prabėgdamas koketiškas padavėjas, o Justinas ir pats nesuprato, kaip toji taurė atsidūrė jo rankoje, ir šit jis laiko ją, atrodo, nugėrė net pusę, bet burnoje nejaučia jokio gėrimo skonio. O ji? Jis nepastebimai glusteli už kolonos, kad, neduokdie, kas nepajustų jo kaitraus žvilgsnio. Milda, jeigu ji Milda, laiko tokią pat taurę, šypsosi ir dėmesingai bendrauja su senyvu kompozitoriumi ir dar greta ta moteris, kimbanti jai į parankę, tikriausiai artima draugė. Vieta už kolonos puiki ir čia Justinas gali kone kraugeriškai įsisiurbti akimis į jos veidą, judančius pečius, baltų perlų slydimą ant kaklo, kad dar kartą patikrintų tapatybę. Ne, jis tikrina ją penkiolika kartų, lygiai tiek, kad galėtų surasti kiekvienus metus, kurie gal įsirašė jos veide, gal įsipainiojo plaukuose, gal susigėrė akių žvilgsnyje, ir negali įsitikinti. Tai kaip žaidimas vaikui, klaidi užduotis surask skirtumus dviejuose paveikslėliuose sename žurnale.

Penktoje klasėje Justinas vis dar mėgo tokius paveikslėlius. Surasti skirtumus. Ir slėpdavosi nuo brolio, kuriam nebuvo didesnio malonumo, kaip iš pasalų prisėlinus prie jo vaikiškai susirietusios kupros mirtinai išgąsdinti kokiu nors bjauriu pokštu arba išlupti iš rankų skirtumus. Justinas niekad rimtai neįpykdavo ant Povilo, juk ir nebuvo ko, tačiau pamėkliškas, monstriškas brolio elgesys ir garsus juokas jį išderindavo, išdraskydavo jo vidinę ramybę ir susikaupimą, kuriuos kiekvienam žmogui, juk žinoma, taip nelengva savyje susirinkti. Kokie tai seni laikai ir skirtumų paveikslėliai – tik smulkmena, bet kodėl gi esama jausmų, tokių įkyrių kaip smulkūs žmogų apninkantys parazitai, kurie apsigyvena jame, minta jo mintimis ir krauju ir kurių sunku atsikratyti metų metais? Atrodo, jau nurimai, jau viskas išbluko, išblėso, perdegė ir nutolo kaip pralekiančio traukinio šviesos, bet tų jausmų pakeisti niekas negali. Ir visai ne dėl to, kad tą pavasarį prieš pat brandos egzaminus tėvai nupirko Povilui pirmąjį mobilųjį telefoną, ne dėl kokio ten pavydo, būto ar nebūto, bet labai broliško ir natūraliai tikro, teisėto. Tokio natūralaus reiškinio, kaip sirpstančios vyšnios aukštai viršūnėse ar kieme skraidantys pienių pūkai.

Ak, tie brandos egzaminai, tas laikas, sukrečiantis, tiesiog supurtantis žmogaus gyvenimą! Kodėl jie tokie ypatingi ir kodėl į juos žiūrima su tokiu lūkesčiu ir jauduliu, kuris kyla kaip didžiulė banga, nuošdamas visu tavo kūnu? Jie ateina ir praeina, tačiau toji banga, nuošusi kūnu, užliejusi nuo galvos iki kojų, lieka glūdėti kažkur giliai mintyse, pačiame žmoguje. Ak, brandos egzaminai. Justinas nieko apie tokius nežinojo. Tik girdėjo, kad pirmasis tais metais bus matematikos. Namuose garsiai buvo apie tai kalbama, o tėvo ir motinos balsai jam ir šiandien skamba atmintyje su džiugiu jauduliu ir nedidelio pavojaus nuojauta. Brolis turėjo laikyti pirmąjį matematikos egzaminą. Bet pirmiau už egzaminus pasirodė Milda.

Justinas niekada neįstengs pamiršti jos suknelės. Tos, kurią dėvint pamatė ją pirmą kartą. Baltos spalvos su mėlynais žirneliais, parauktomis rankovėmis ir sagutėmis ties apykakle. Bet kuri, dėvinti tokią suknelę, negali nebūti ypatinga. Taigi ne toji diena, ne tas rytas, – keistybė! – net ne pati Milda įkrito jam taip giliai atmintin, o suknelė. Mildos jis visai nepažinojo, jos nepažinojo niekas, nes ji buvo kaimynų viešnia, atvažiavusi iš didelio miesto trumpai paviešėti pas gimines. Prie pietų stalo kažkuris iš tėvų dar prasitarė, kad viešnios sveikata silpna, esą daug bėdų, bet kokių konkrečiai – nebuvo ištarta. Kur kas įdomiau buvo tai, kad ir Mildos laukia egzaminai, tie patys, ak, tie patys baigiamieji. Bet iki jų dar yra laiko, dar šiek tiek, dar pienės turėjo išskristi pūkais, dar ne visur užmegztos uogos.

Rodos, kažką užmegzti norėjo ir Povilas. O gal Justinas klydo. Gal jis tik šiaip, iš neturėjimo ką veikti nuolat svaidė pro langus žvilgsnius, gal tiktai šiaip vakarais išslinkdavo kaip šešėlis iš namų vien jam žinomais reikalais. Vieną tokį vakarą Justinas matė, kaip jis kalbino kitapus tvoros Mildą, o paskui taip staigiai trūktelėjo ją į save, taip staigiai ir greitai, kad jie turėjo susitrenkti nosimis. Bet Mildai tai aiškiai nepatiko, gal jai skaudėjo, nes ji taip greitai atšlijo nuo Povilo, lyg būtų ko išsigandusi, ir netarusi nė žodžio apsisukusi nuėjo namo. Broliui aiškiai tai nepatiko, jis susiraukė ir jo veide Justinas pamatė vieną tų grimasų, kurios atsirasdavo tikrai jam pykstant. O dar po kelių dienų Povilas užtiko Justiną lauke ir prispaudė prie tvoros.

– Klausyk… Noriu, kad atvestum man Mildą į rūsius.

– Paleisk, – pabandė išsisukti Justinas ir tik paskui įsiklausė: Mildą į rūsius? Kaip į rūsius? Kodėl ten? Ką brolis sumanė?

– Tai kaip? Atvesi? Aš lauksiu. Pasakyk, kad nori kažin ką parodyti… na, ką nors… juk žinai?

– Atstok! Paleisk, sakau! – plėšėsi Justinas. – Kodėl Mildą į rūsius? Ko jai ten? Juk ten tamsu.

Rūsiai dunksojo atokiai nuo gyvenamųjų namų esančioje laukymėje. Iš tiesų tai buvo neįprasti statiniai, vėliau Justinas niekur kitur tokių neregėjo. Tai buvo kažkoks vietos žmonių susikurtas unikumas, reliktas nuo neatmenamų laikų, kai rūsiui ar sandėliui nebuvo statomas atskiras statinys, o podėliui tinkama vieta įrengiama žeminėje, kurios angoje įstatomos medinės durys ir viskas. Tačiau tokia vieta buvo tik dar tamsesnė ir paslaptingesnė. Vaikus ji traukė kaip masalas, nebuvo įmanoma atsispirti aklinai rūsiukų tamsai ir labirintams. Kai kurie buvo tokie siauri ir žemi, kad patekus į vidų apimdavo gyvas kokono jausmas: tamsu ir ankšta. Tokį jausmą Justinas patirdavo sapnuose, iš jų pabusdavo vidury nakties išpiltas prakaito ir apimtas siaubo, kad taip ir liks tame kokone amžiams negalėdamas ištrūkti. Ir kodėl jis turėtų ten vesti Mildą?

Povilas prisimerkė. Trumpai kažką pagalvojo. Ir tada tarė:

– Atiduosiu tau savo telefoną.

Justinas net išsižiojo.

– Ką?!

– Tai kaip?

– Tu meluoji.

– Pats tu meluoji. Imk dabar, jei nori. Tai ar atvesi ją?

– O kam tau reikia Mildos?

– Ne tavo reikalas, sakiau. Tai kaip?

Kažkas sukosi kaip vapsvų spiečius aplink jo vaikišką galvą. Jis nelabai suvokė, kas tai. Buvo per sunku, o jis per mažas. Povilas žiūrėjo į jį kažkaip rūsčiai, primygtinai, neleisdamas atsisakyti. Ir spaudė petį. Dabar Justinas pasakytų, jog kartais gyvenime įvykiai būna tokie lemtingi ir tokie stiprūs, kad jie patys pasigauna žmones ir nespėjus nė susivokti ar atsitokėti greitai susuka juos savo lipniame voratinklyje. Kvaila būtų vėliau savęs klausti, kodėl taip pasielgei. Tai kaip sirpstančios vyšnios ar pienių pūkai, nutupiantys ant nosies, – taip turi būti. Ir joks telefonas čia niekuo dėtas.

Viskas, ką jis turėjo padaryti, tai prikalbinti Mildą eiti su juo į rūsius. Jis nežinojo, kaip. Ką turėtų pasakyti, kad Milda tuo susidomėtų. Bet ir vėl: sirpstančių uogų niekas nenokina ir nereikia nė piršto prikišti, kad pienės išskristų pūkais. Kartais nieko nereikia dėl to, kas turi įvykti. Jis tik vaikščiojo kaip dvasia be vietos, glaustėsi visais patvoriais slopindamas niežtintį jaudulį. Ir tada iš kažkur Milda pati jį pašaukė:

– Ko čia ieškai, Justuk? Ateik, duosiu uogų.

Ji sėdėjo kieme ant suoliuko pasidėjusi šalia dubenį didelių juodų uogų. Tai buvo ne vyšnios – ne, tos dar tik suposi aukštai medžiuose, pilnos laukimo. Tai buvo kitokios, pirktos, uogos – didelės ir juodos, visai nematytos. Justinas žiūrėjo į jas ir svarstė, kaip pradėti kalbą. Kaip nuvilioti Mildą už ūkinių pastatų į žeminėje iškastus rūsius, kur laukė brolis? Bet ir vėl – kartais nereikia nė vieno žodžio ar judesio, tereikia laukimo, gal nuojautos ar stebuklingo minčių perdavimo, o gal nė to, gal tai kaip vyšnių sirpimas nepakeliant galvos, kol vieną dieną jos pačios nunoksta.

– Ar nori man ką parodyti?

Ji, Milda, pati taip pasakė. Jam net pasirodė, kad pasigirdo. Bet ne – Milda sėdėjo ir sūpavo kojas, ir šypsojosi jam prielankiai ir švelniai, skatindama ir ragindama jį. Jam patiko Milda, galbūt Justukas net ją mylėjo, savaip, vaikiškai, nes ji buvo tokia miela, švelni ir graži, tokios merginos jis niekur aplinkui nebuvo matęs. Kaip saulė, kaip karalaitė iš pasakos ir iš viso – kažkas labai gražaus. Taip, Justukas grožėjosi Milda – jos švelniomis akimis, besišypsančiomis lūpomis, nuostabiu balsu ir plaukais, puikiais, krentančiais puriomis garbanomis. Jam norėjosi prie jos prisiglausti. Juk ir tokia, vaikiška, meilė įmanoma.

Ir vėl tie jausmai kaip erkės, žiūrėk, vieną dieną ima graužti ir kąsti, ir siurbti gyvą kraują, ir supranti – niekas nežuvo, nedingo! Kaip tad suprasti tuos apsireiškimus, kaip juos priimti, su jais gyventi? Ir kaip jų nebijoti dienos šviesoje? Geso prožektorių šviesos, jau atklydo pirmieji koncerto garsai ir dabar Justinas galėjo išlįsti iš už kolonos nebijodamas būti atpažintas. Tuščią šampano taurę tyliai pastatė ant stalelio pasieny. Atsisėdo tokioje vietoje, kad galėtų ją stebėti. Kaip gerai, vis dėlto kaip gerai, kad ji gyva ir sveika, tokia pat graži, subrendusi, ir kad nieko baisaus neatsitiko tada tame tamsiame rūsiuke prieš penkiolika metų! O ko gi jis vis dėlto bijojo? Argi Povilo, laukiančio jųdviejų pačioje tamsos gilumoje? Ar to, kad išdavė Mildos pasitikėjimą, pakluso tam baisiam jausmui, kuriam iki šiol neranda vardo? Ar to, kad tapo tyliu brolio ginklanešiu, pilkuoju kardinolu, nematoma korta?

– Kur tu mane vedi, Justuk?

Taip klausė jo Milda, ji buvo veikiau ne išsigandusi, o nustebusi, eidama klupo ir brovėsi rankomis pro brūzgynus, tikrai negalėdama atsistebėti, kad netoliese esama tokių slaptų vietų ir statinių, panašių ne į statinius, o į iškastus tunelius, kuriais vaikšto visi čia gyvenantys žmonės. Justinas jai rodė kelią. Štai toji žeminė ir įstatytos angoje iš lentų sukaltos durys, už jų laukė Povilas. Taip turėjo būti.

Kaip turėjo būti? Kas turėjo nutikti ir būtų nutikę, jei tik viskas būtų išėję taip, kaip brolis planavo? Niekas niekada nesužinos. Bet brolis ten buvo. Kaip ir sakė, laukė Justino. Iš tikrųjų Mildos. „Kai tik atvesi, išeik, dink, kad tavęs nematyčiau“, – buvo prisakęs. Tiktai kodėl Milda taip klaikiai jo išsigando, taip baisiai pradėjo klykti kaip koks žudomas žvėris? Justinas turėjo išeiti, dingti, kaip jam buvo prisakęs brolis, bet tik užsiėmė ausis ir susirietė prie žemės negalėdamas tverti to klyksmo. Negi ji tokia bailė? Tikrų tikriausia bailė. Tačiau kas gi galėjo žinoti, kad Milda staiga lyg suklups, lyg susmuks čia pat, žeminės tamsoje, aklinoje tamsoje, kur aiškiai trūksta oro, kur nėra kuo kvėpuoti, o brolis kaip išprotėjęs godžiai gniauš jos pečius, liaunus ir trapius, netgi kirs jai per veidą, tikriausiai per lūpas, nes kitaip iš kur tas kraujas, ryškus ir raudonas, kurį pamatys Justinas galų gale jiems abiem savo kūnais atstūmus sunkias duris? Ir jiedu abu bus apkvaitę ir sunkiai susivokiantys veikiau nuo baimės nei nuo tamsos. Visa tai Justinas matė, nes niekur neišėjo, taip ir nespėjo, Milda brolio rankose buvo kaip negyva, tik gulėjo ir viskas, užmerkusi akis, ir tiek. Justinas pastebėjo ilgus purvo dryžius ant blauzdų ir vieną ant skruosto. Purvas ir kraujas. Tik Povilas, regis, nieko nematė.

– Šūdas, ot velnias… – brolis duso, o jo akys išsigandusios lakstė aplink.

Nei jis, nei Justinas negalėjo žinoti, kad Milda serga, kad ją ištinka tokie priepuoliai, – apie juos sužinojo jau daug vėliau, namuose.

Ir viskas baigėsi. Atrodo, baigėsi. Mildos daugiau niekas nematė, ji grįžo į miestą, išnyko. Niekas nei kieme, nei kaimynystėje nekalbėjo, kaip ji, kas jai nutiko, niekas nieko nežinojo. Pienės nuskriejo savais keliais nepalikdamos nė pėdsako, o greitai nuraškytos prisirpusios vyšnios nukeliavo į uogienes ir kompotus. Brandos egzaminai praskriejo kaip vėjas. Brolis puikiai išlaikė visus, juk buvo gabus ir vienas iš geriausių, dar tų pačių metų rudenį įstojo studijuoti statybos inžinerijos, apie ką visada ir svajojo. Dabar jis gyvena užsienyje, turi šeimą ir darbą.

Tik ar iš tiesų viskas dingsta ir pasimiršta? Tas laukimas, kuriuo gyveni, peržengdamas vieną ar kitą ribą. Tas pirmas brandos egzaminas, kokio daugiau nebūna. Ir juoda, pelėsiais tau į veidą kvėpuojanti rūsio tamsa, kuri štai sklaidosi, tyžta, leidžiasi stora tamsi uždanga ir tampa šviesu, šviesu kaip dieną ir tu supranti, kad baigėsi kažkas, kas truko labai ilgai. Justinas pakyla iš savo vietos, sukaupęs visą drąsą skubiai braunasi pro ložes, kliūdamas ir klupdamas, jam nesvarbu, kad daug kas ant jo šnypščia ir yra nepatenkinti tokiu jo elgesiu. Jis gaudo akimis tik plaukų sruogas ir baltų perlų vėrinį, stengiasi nepamesti iš akių raudono lūpų radaro, kol galų gale sustoja priešais kaip įbestas.

– Atleiskite, atsiprašau.

Taria ir iškvepia. Ji tik sekundei pakelia akis į nepažįstamą skubantį vyriškį, kuriam, atrodo, labai greitai reikia išeiti.

– Nieko baisaus. Prašom.

Žodžiai, tik žodžiai, kuriuos reikia pasakyti ir kuriuos skausmingai norisi išgirsti. Ir visai nesvarbu, kad tai tik jų kūnai, kad tų žodžių sielos seniai seniai mirusios, o jų gyvybė ir galia klaidžioja kažkur praeityje. O gal jos net po daugybės metų linkusios vis dėlto surasti tuos žmones, kuriems yra labai reikalingos, kad netikėtai tyliai priglustų prie lūpų?